Knyga „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ – į vaiko klausimą kodėl, neatsakykite todėl

Kaip atitraukti vaikus nuo ekranų? Ką daryti, jei negavę ko nori, vaikai kaltina tėvus, kad šie jų nemyli? Daugybe patarimų, kaip bendrauti su vaikais įvairiose kasdienėse situacijoje, knygoje „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ dalijasi du dešimtmečius mokyklos psichologe dirbanti Eglė Ramanauskaitė.

Per ilgametę darbo patirtį psichologė suformulavo savitą bendravimo su vaikais ir jų ugdymo filosofiją – trijų poreikių teoriją. Pasak specialistės, svarbiausia – labai aiškiai atskirti vaikų norus ir poreikius. Vaikų norai (pavyzdžiui, žaidimai ar saldainiai) dažnai tik maskuoja gilesnes problemas, tad autorė dalijasi, kaip atpažinti tikruosius vaikų poreikius ir juos patenkinti.

„Tėvai dažnai nori suprasti, kaip konkrečiai elgtis. Kartais jie netgi klausia, o kaip konkrečiai apkabinti vaiką? Būtent dėl to rašiau knygą, kurioje būtų praktinių patarimų. Noriu, kad suaugusieji rastų atsakymą, kaip konkrečiai vaikui suteikti saugumo ir laisvės jausmą bei stiprinti jo savigarbą“, – sako psichologė, tėvams ir mokytojams skirtos knygos „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ autorė E. Ramanauskaitė.

Esate mokyklos psichologė, į jūsų kabinetą kasdien užsuka vaikai ir tėvai. Kokius klausimus ir problemas jie dažniausiai atsineša?    

Vis dažniau tenka spręsti su dėmesio koncentracija, savitvarda, elgesio kontrole ar bendravimu susijusias problemas. Šiandien vis dažniau šios problemos kyla ne tik dėl sunkių gyvenimo patirčių ar išgyvenimų, bet ir dėl to, kad vaikai nesveikai maitinasi, per daug naudojasi įvairiais ekranais, per mažai juda ir yra apsupti gausybės žaislų ir pramogų. Su tuo dažnai susiduria vidutiniškas ir aukštas pajamas gaunančios šeimos, kur vaikams „nieko negaila“, tad jie turi daug laisvės rinktis pomėgius bei įgyvendinti norus.

Tenkindami vaikų norus tėvai dažnai apsigauna, nes trumpalaikiai norai ir nudžiugimai maskuoja rimtas problemas, tarkim, didžiulį stresą, nepasitikėjimą savimi ir pan. Skanus maistas ar kasdienės pramogos tik nustumia problemą tolyn, bet ateity ji gali išsprogti kur kas skausmingiau – vaikas gali nusivilti savimi ar net prarasti gyvenimo prasmę.

Būtent apie tikruosius vaikų poreikius ir norus kalbate ką tik pasirodžiusioje knygoje „Ko iš tikrųjų nori vaikai“. Kodėl teigiate, kad reikia labai aiškiai juos atskirti? Ir kaip tą padaryti?   

Nemažai suaugusiųjų šių dviejų psichologinių reiškinių neatskiria ir dažniau orientuojasi į norus, bet ne poreikius. Dėl to dažnai susiduria su dvejonėmis: kodėl mano vaikas liūdnas, praradęs mokymosi ar gyvenimo motyvaciją, nors gauna visko, ko tik nori.

Svarbiausias kiekvieno žmogaus, ne tik vaiko, giluminis tikslas – patenkinti savo poreikius. Per dvidešimt darbo metų išsigryninau savitą bendravimo su vaikais ir jų ugdymo filosofiją – trijų poreikių teoriją. Esminiai vaikų poreikiai – saugumas, laisvė ir savigarba. Ką reiškia suteikti vaikui laisvę? Ar ką nors drausdami ir nustatydami ribas suvaržome laisvę? Ar leisti vaikui laisvai elgtis ir auginti jį kaip laisvą asmenybę reiškia tą patį? Turbūt daugelis į šiuos klausimus atsakytume skirtingai.

Keliaudami per trijų poreikių teoriją galime geriau suprasti vaiko elgesį ir padėti jam spręsti kylančias problemas. Galime net tiksliau suvokti savo, suaugusiojo, reakcijas į vaiko elgesį. Tėvai dažniausiai nori suprasti, kaip konkrečiai elgtis: kaip rodyti vaikui dėmesį, suteikti jam saugumo jausmą ar net išreikšti meilę. Kartais jie netgi klausia, o kaip konkrečiai apkabinti vaiką? Būtent dėl to rašiau knygą, kurioje būtų ir praktinių patarimų. Noriu, kad tėvai rastų atsakymą, kaip konkrečiai vaikui suteikti saugumo ir laisvės jausmą bei stiprinti jo savigarbą.  

Knygoje kalbate apie tai, kad dažnai, nors vaikas elgiasi netinkamai, jo tikslai būna geri. Tarkim, mokinys pamokoje dėvi kepurę ir piktai atšauna į mokytojos komentarus ją nusiimti, o, pasirodo, kepurė slepia naują šukuoseną, iš kurios bendraamžiai šaipėsi. Dažnai tokį vaiko elgesį ir tėvai, ir mokytojai puola vertinti neigiamai ir tik vėliau aiškinasi tikrąsias priežastis. Kodėl vaikai dažnai reaguoja gindamiesi?  

Gintis natūralu. Ginasi ir suaugusieji, ir vaikai. Tik vaikų savigynos formos dažnai būna impulsyvesnės – jie gali pravardžiuotis, muštis, mėtyti daiktus, keiksnoti, verkti, šaukti, pabėgti. Kartais vaikai renkasi ir pasyvesnę gynybą – užsisklendžia, nesikalba ir ignoruoja arba maskuoja savo silpnybes. Vaikai, kurių poreikiai nėra patenkinti, į dirgiklius reaguoja jautriau ir aplinkoje įžvelgia daugiau pavojų, nes jaučiasi nesaugiai, jų savigarba palaužta. Net susidūrę su maža nesėkme, tokie vaikai dažniausiai nedelsdami griebiasi gynybos, kuri gali būti pavojinga kitiems arba pačiam vaikui.

Yra tėvų, kurie puola vaikus gelbėti nuo viso pasaulio, nepatogiose situacijose tarsi bando pakišti pagalvę ir sušvelninti smūgį. Kodėl, jūsų nuomone, tai nėra sveika?   

Nesąmoningai, bet vaikai iš prigimties siekia kuo daugiau savarankiškumo. Tarsi mums jau gimstant kažkur giliai slypi žinojimas, kad pasaulis už šeimos ribų yra dygus ir pagalvės bet kur nesimėto. Aišku, silpnumo akimirką vaikai visais įmanomais būdais siekia išsisukti, tad tikisi, kad mama pasikalbės su mokytoja ir nereikės rašyti diktanto, ar tėtis nuveš į būrelį, nes labai jau tingisi eiti tą kilometrą. Bet pakišta pagalvė silpnina vaiko pasitikėjimą savimi ir savigarbos jausmą.

Kaip išmokyti vaikus pačius tvarkytis sudėtingose situacijoje? Pamokyti juos, kaip elgtis. Kartais suaugusieji sako, kad tegu vaikai pamato pasekmes ir tada supras, bet ne visada to pakanka. Geriausia padėti vaikams patiems ieškoti sprendimų, bet neskubėti tų sprendimų priimti už juos. Greitai „gelbėjami“ vaikai dažnai ima priešgyniauti arba tampa vangūs, apatiški ir neiniciatyvūs.

Šiandien daug kalbame, kaip svarbu kurti gerą tėvų ir vaikų ryšį. Bet su metais tas ryšys keičiasi, tad kaip tėvams neišsigąsti, kai kontaktas su vaiku ima trūkinėti?      

Nereikia tikėtis, kad vaikai visada glausis prie tėvų. Ryšys ima trūkinėti, kai vaiko poreikiai negauna atsako. Tėvams nederėtų pernelyg susikoncentruoti tik į vaikų pareigas: mokslus, namų darbus, kambario tvarkymą ar kitų taisyklių laikymąsi. Dažnai tėvai tikisi daug pastangų ir gero rezultato, tačiau gali būti, kad vaikui trūksta vidinių jėgų ir motyvacijos.

Tiesa, šiandien tėvų ir vaikų ryšiui pavojų kelia ir daugybė išorinių jėgų, tarkim, technologijos ar socialiniai tinklai. Akivaizdu, kad šiandien tėvams reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, kad išsaugotų artumą su vaikais. Dažnai suaugusieji atvirauja, kad nežino, kaip tęsti pokalbį su vaikais, po to, kai jau paklausė, kaip sekėsi mokykloje, ar vaikas padarė namų darbus ir susitvarkė kambarį. Knygoje pateikiu net šimtą įdomių temų, apie ką galima kalbėtis su vaikais.

Šiandien vaikai daug laiko praleidžia prie ekranų, tad dažnai tėvai susiduria su iššūkiais, kaip vaikus atitraukti nuo jų. Kartais tenka griebtis ir drastiškų priemonių – riboti laiką ar drausti, o tai tikrai nepagerina santykių. Kaip išlaikyti šaltą protą?

Knygoje kalbu apie tai, kaip sutaikyti vaikus su neišvengiamomis situacijomis, kaip bendradarbiauti ir išvengti kategoriško NE. Pirmiausia, turėtume ramiau priimti audringas vaikų emocijas ir neteisti savęs, kai vaikas kaltina, kad jam nieko neleidžiate, suabejoja tėvų meile arba kitaip bado į skaudžias tėvų žaizdas. Dažnai tėvai, gelbėdami vaikus iš nemalonių emocijų ar net patys gelbėdamiesi iš jų, pasiduoda ir nuolaidžiauja. Tad pirmas žingsnis poreikių kalboje – tinkamai reaguoti į vaiko emocijas ir sutaikyti juos su tuo, kas neišvengiama. Vaikams derėtų argumentuoti, kodėl svarbu laikytis ribų ar susitarimo. Jeigu negalime argumentuotai paaiškinti svarbių dalykų, gal išties ir patys aklai laikomės kažkokių taisyklių, nesuprantame, kam to reikia.

Tarkim, „programuokite“ sveikesnį vaikų požiūrį į gyvenimą ir paaiškinkite, kad žaisdami aktyvesnius žaidimus, o ne leisdami laiką ekranuose, jie bus žvalesni, kūrybiškesni, jausis geriau, atsiras naujų pomėgių. Nemažai tėvų naudojasi kontrolės programėlėmis, tačiau mokykloje matau, kaip vaikai puikiai prisitaiko ir „apeina“ tas programėles. Tada tėvai bando atimti telefonus, bet jeigu juos tiesiog bandysite išplėšti iš rankų, galite sukelti dar didesnę audrą. Tad siūlau išbandyti vieną pagarbų telefono paėmimo būdą. Pasibaigus ekranams skirtam laikui, galite atkišti vaikui dėžutę, tarsi tokį seifą, į kurį vaikas pats turi įdėti telefoną. Nors ir niurzgėdamas, jis turės atlikti savarankišką veiksmą. Taip tėvai gerbia vaiko laisvę.

Kalbame apie vaikų poreikius ir norus, tačiau pakalbėkim ir apie tėvų norus bei poreikius. Ar neatsitinka taip, kad savo vaikams norėdami geriausio tėvai pamiršta pasirūpinti savimi? Kaip to išvengti? 

Vaiko poreikiai nėra svarbesni už suaugusiojo. Šiandien tas balansas tarp vaikų ir suaugusiųjų poreikių iškraipytas, tad dažnai sakome, kad vaikai vaikšto su karūnomis. Tačiau turim suprasti, kad tinkamai savo poreikių negalintys patenkinti suaugusieji sunkiai pajėgs daryti gerą įtaką vaikams. Jeigu šiandien dažniau atsisakytume perfekcionizmo ir nesistengtume laimėti prieš kitus, o labiau susikoncentruotume į tikruosius šeimos poreikius, sutaupytume laiko, sveikatos ir jėgų.