Knygą „Ką veikia Japonija“ parašęs A. Kleiva: „Ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys“

„Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad Lietuva ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško ir pastebi tuos pačius dalykus“, – sako penkerius metus Japonijoje gyvenantis Andrius Kleiva, pristatantis antrą knygą „Ką veikia Japonija“.

Būtent stebint skirtingose planetos pusėse gyvenančių visuomenių kasdienybę ir gimė knyga „Ką veikia Japonija“. Tai tikrai ne viską išaiškinantis pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tad net ir didelių jausmų Japonijai neturintys skaitytojai čia pirmiausia pamatys save ir santykius su kitais žmonėmis. Aišku, tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. O į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio ir supratingumo kitam. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija pagalbai ar atjautai“, – sako A. Kleiva.

Specialiai pristatyti knygą „Ką veikia Japonija“ autorius atskris į Vilniaus knygų mugę, o belaukiant gyvų susitikimų A. Kleiva šiek tiek papasakojo apie knygą ir japonišką kasdienybę.

 Pirmoji tavo knyga „Kaip veikia Japonija“ sulaukė didelio dėmesio, skaitytojai vis teiraujasi, kur galėtų įsigyti šią jau pasibaigusio tiražo knygą, ir štai sugrįžti su nauja knyga „Ką veikia Japonija“ Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai labiau žvilgsnis iš vidaus ir į vidų? 

Kai rašiau pirmą knygą, ir suprasti, kaip visus paveikia Japonija, ir tai aprašyti turėjau metus. Tai skatino skubėti, nuolat ieškoti naujų nuotykių, temų, nepažintų žmonių ir vietų bei konstruoti šalies panoramą. Kai šalį matai iš viršaus, gali įžiūrėti tik stambiausias detales. Kai kurios realijos nepastebimos, kai kurie žmonės nesutinkami tol, kol šalis netampa tavo paties kasdienybe, kai nebeturi laiko ir ūpo ieškoti dramų, o tiesiog ryte keliesi, pietauji ir užbaigi dieną su tos šalies gyventojais. Antroji mano knyga – beveik penkerių metų kasdienybės rezultatas. Joje – temos, vietos ir žmonės, sutikti natūralių atsitiktinumų dėka. Tekstai – ne tiek stebintys Japoniją, kiek pasakojantys kartu su ja pačia.

Knygos įžangoje mini, kad iš esmės ši knyga – žvilgsnis į tą pačią kasdienybę tik kitoje pasaulio pusėje. Tad tai knyga net ir tiems, kurie nepuoselėja Japonijai didelių jausmų. Tie kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs abiejose pasaulio pusėse?

Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neonų nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius fanus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos.

Kai ramiu žvilgsniu žiūri į tuos pačius dalykus, kuriais kasdien gyvena ir lietuviai – nuo abejonių nekilnojamojo turto agentūrose, skausmų ligoninės eilėse iki atostogų paieškų – kur kas lengviau tapatintis ir suprasti vienas kitą. Tą pačią knygą su lygiai tomis pačiomis temomis galima parašyti Japonijai apie Lietuvą ir nustebinti. Neabejoju, kad skaitytojai pagalvos apie tai: daug kas mums, leidžiantiems savo dienas čia, atrodo nuobodu ir įprasta, o pažiūrėjus japono akimis – įdomu ir netikėta.

Perlų vėrinį Japonijoje dera segėti per laidotuves, o būti nepasidažius viešumoje tiesiog nepagarba – „Ką veikia Japonija“ įtraukia kasdienybės detalėmis. Kalbi ir apie tai, kaip Japonijos visuomenė keičiasi, tačiau, kaip suprantu, tai visuomenė, kur labai paisoma daugybės taisyklių ir normų. Kiek šiandien japonai ištikimi toms kasdienybės tradicijoms, o kiek išdrįsta jas laužyti? 

Labai priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi: ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai. Perlai ir juodas kaklaraištis per laidotuves, dažnos padėkos, atsiprašymai, skirtingi nusilenkimai, ėjimas į šventyklą per naujus metus yra tapę natūralia gyvenimo dalimi ir niekam nekelia abejonių. Tačiau taisyklės, kurios riboja žmogaus individualumą, laisvę reikštis, sulaukia vis daugiau klausimų tarp jaunų japonų. Turiu gimnazistą bičiulį, lankantį plaukimą. Nuo chloro jo juodų plaukų spalva šiek tiek pašviesėjo ir mokyklos atstovas liepė jam susigrąžinti tamsią plaukų spalvą. Prieš kelis dešimtmečius tokie reikalavimai būtų vykdomi kaipmat, dabar su pasvarstymu, kodėl. Prie to prisidėjo ir tokios tarptautinės kompanijos kaip Starbucks. Ši visai neseniai darbuotojams suteikė kone visišką laisvę plaukų, aprangos ir aksesuarų klausimais, o tai sukėlė daug diskusijų japonų visuomenėje. Japonijoje tokie pokyčiai užtrunka, bet nereiškia, kad nevyksta.

Knygoje klausi savo pašnekovės – Lietuvoje gyvenančios japonės, tad ir aš tavęs noriu paklausti – jei galėtum vieną dalyką iš Japonijos atvežti į Lietuvą, kas tai būtų? Ir atvirkščiai.

Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad sprendimai kartais priimami tik po kelerių metų. Rezultatas būna užtikrintas, bet kartais pavėluotas.

Į Lietuvą iš Japonijos atvežčiau daugiau rūpesčio ir supratingumo kitam. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija pagalbai ar atjautai.

Kas tave patį vis dar nustebina Japonijoje? Ką iki šiol sunkiausia suprasti, prie ko priprasti?

Aš nesistebiu ir esu apsipratęs, bet vis dėlto dažnai pavargstu nuo pastangų išvengti tiesmukiškumo ir skubumo bei nuolatinių bandymų suprasti, ką galvoja kitas žmogus. Verslo susitikimai dažnai pasibaigia be aiškaus rezultato, pasimatymai taip ir nesupratus, ką galvoja priešais tave sėdintis žmogus. Skubūs sprendimai ir pareiškimai kelia įtarimų, todėl reikia labai daug kantrybės: viskas turi tekėti lėta, bet užtikrinta vaga.

Ko labiausiai pasigendi Japonijoje?

Tai pats lengviausias klausimas. Pigių vaisių! Japonai mane stebi tragiškais veidai, kai pasakoju, kaip vasaromis močiutės sode prisiskindavau braškių, prisiraškydavau obuolių ir prisivalgydavau jų iki nekentimo. Japonams vaisiai – juvelyriniai gamtos sukurti desertai, nes šalyje nėra vietos jiems auginti, o tiems, kurie išauginami, taikomi aukščiausi skonio ir išvaizdos standartai. Todėl nedidelis pakelis braškių sezono metu gali kainuoti ir 8 eurus, vienas obuolys – eurą, o tortams papuošti vaisiai pjaustomi taip plonai kaip vytintas kumpis.

Knygoje man pasirodė labai įdomi Japonijoje lietuviškais gaminiais prekiaujančios verslininkės mintis, kad lietuvių charakteris subalansuotas japonams – jai atrodo, kad lietuviai paslaugūs, bet atstumą išlaikantys, per daug neįkyrūs. Tada prisiminiau, kaip į Lietuvą atvykę japonai domisi Čiurlioniu ir galvoju, kas vis dėlto čia veikia, kad skirtingose pasaulio pusėse gyvenantys žmonės atranda kažką bendro, pajunta kažką svarbaus kitoje pasaulio vietoje kūrusio žmogaus darbuose? Turbūt gyvendamas Japonijoje esi susimąstęs apie tai? 

 Sunku tai paaiškinti konkrečiais skaičiais ar faktais, bet man atrodo, kad ir Lietuva, ir Japonija jaučia panašiai. Atėję į mišką, pajaučiame jo ramybę, ne tik matom eiles paprastų medžių. Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško ir pastebi tuos pačius dalykus.

Knygoje kalbiesi su įdomiausiais žmonėmis – šeima, kurios jau kelios kartos puoselėja arbatos verslą, verslininke, kuri Japonijoje prekiauja lietuviškomis prekėmis, mergina, dirbusia naktiniame bare. Šiuos pokalbius perskaičiau su malonumu ir lengvai, bet iš tiesų, jie tau daug kainavo ir finansiškai, ir emociškai, nes norint pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir pasikalbėti Japonijoje, kaip suprantu, reikia įveikti daug daugiau barjerų? Vienoje saloje net įstrigai kelioms dienoms.

 Japonijoje, kaip ir Lietuvoje, didžiausias žmones skiriantis atstumas turėtų būti matuojamas ne kilometrais, o psichologiniais barjerais, kuriuos reikia peržengti. Ieškodamas biurokratinių atsakymų, be problemų tą pačią dieną gausi tuos psichologinius barjerus. Bet jei nori, kad žmonės sutiktų su tavimi kalbėtis labai asmeniškais, o kartais dar ir skaudžiais klausimais, įsileistų į namus ir daržą, leistų fotografuoti ir dar visa tai pateikti Lietuvai kelių tūkstančių egzempliorių knygoje, neužteksi vienos žinutės ar skambučio. Norėdamas sumažinti atstumą, turi save – savo įsitikinimus, pinigus, laiką – padėti į antrą planą. Ne visada buvo lengva suprasti, kaip prieiti, ne visada lengva šakočius lauktuvėms gauti, užmiršti savo nuomonę, o ir iš tos salos norėjosi šiek tiek greičiau sugrįžti. Bet labai daug įdomių minčių rado kelią į antrą knygą, o su beveik visais knygos herojais kaip su labai artimais bičiuliais bendrauju iki šiol.

Ar Japonija jau tapo tavo namais?  

 Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka. Kas žino, koks atsitiktinumas laukia toliau. Apie Lietuvą galvoju nuolatos ir ieškau būdų, kaip palaikyti ryšį. Esu įsitikinęs, kad net ir negyvendamas pačioje šalyje, surasiu būdų, kaip patirtis grąžinti atgal.