Knyga „Dvi karalienės“ – į paslapčių ir nuotykių pasaulius nebijantiems leistis vaikams

Paslaptinga akmenuigių karalystė, kur giliai po žeme sklinda neįtikėtino grožio šviesa, spindi akmenys ir gyvena akmens luitai, turintys žmonių širdis. Toks nuotykių ir paslapčių kupinas pasaulis veriasi sesers Rimos Malickaitės knygoje „Dvi karalienės“. Rima vaikystę praleido įsikniaubusi į fantastinę literatūrą, o užaugusi pamėgo vaikiškas knygas. Iš šio literatūrinio susitikimo ir gimė „Dvi karalienės“.

Rapolo šeima nusprendžia auginti dar vieną vaiką ir taip namuose atsiranda Tėja – pašėlusi mergaitė, visai kitokia, negu Rapolas įsivaizdavo. Kartą jie leidžiasi kelionėn į slaptingą akmenuigių karalystę, mat Rapolas tetrokšta vieno – padėti Tėjai surasti tikrąją mamą. „Dviejų karalienių“ istorijoje jų draugystė bus kaip reikiant išbandyta pavojais, apgavystėmis ir sunkumais. Ar išsipildys Rapolo troškimas, ar Tėja ras tą, kurią galėtų pavadinti mama?

Įtraukiantį knygos „Dvi karalienės“ pasaulį sukurti padėjo dailininkė Marija Smirnovaitė. O pasikalbėti apie knygą „Dvi karalienės“ knygos autorę sesę Rimą Malickaitę šįkart pakvietė sesuo Viktorija Voidogaitė, pati neseniai išleidusi knygą „… ir tarp puodų vaikšto Dievas“. Sesuo Viktorija sako, kad „Dvi karalienės“ išpildo vieną svarbiausių literatūros paslapčių – atveria visiškai naują pasaulį, kaip, pavyzdžiui, Žiedų valdovo ar Hario Poterio pasauliai. Pasaulį, kuriame nebaisu susitikti su savo sunkumais ir pabandyti juos įveikti.

 

Viktorija: Mes kalbamės apie viską tik ne apie knygas. Visą laiką yra visokių rūpesčių, tad dabar puiki proga paskirti pasimatymą ir pasikalbėti apie knygas. Knygoje „Dvi karalienės“ sukūrei akmenuigių pasaulį. Žavimės įspūdingais J. R. R. Tolkieno ar J. K. Rowling sukurtais pasauliais. Tai atskiri pasauliai, kurie su kiekviena knyga plečiasi, tampa vis turtingesni ir įdomesni. O kaip atsirado tavo akmenuigių pasaulis?

Rima: Pirmoji „Dviejų karalienių“ istorijos užuomazga buvo veikėjas akmenuigis. Toks stambus, drūtas, gyvas akmens luitas, kuris turi širdį. Keistas personažas. Tuomet jam prireikė gyvenamosios vietos. Visi kur nors gyvename: bebrai pasistato užtvarą, voverės turi lizdus, žmonės – rūmus arba lūšneles, akmenuigiai irgi turi savo šalį, kuri vadinas Dangūrija. Turbūt sakysi, kad karalystės pavadinimas kilo nuo žodžio dangus, bet ne – veiksmas vyksta požemio karalystėje, kuri yra labai graži.

Su akmenuigiu pravėrėme duris į Dangūriją, o po to reikėjo ir užeiti. Man pačiai buvo didelė nuostaba, ką ten atrasiu. Pirmiausia turėjau sau išsiaiškinti, kokia tai vieta. Prireikė detalių, kad aprašyčiau tą pasaulį, kur gyvena būtybės, turinčios žmonių širdis. Pamačiau Dangūrijos grožį ir tas atsivėręs pasaulis man pačiai buvo netikėta dovana. Akmenys, kurie spindi. Požemio šviesa, kurią skleidžia visai ne saulė. Džiaugiuosi savo sukurtu pasauliu, kurio grožį pamato ir mano istorijos veikėjai.

 

Tie veikėjai, kaip jie atsirado? Kaip sukūrei juos? 

Pirmiausia mano galvoje atsirado personažas, kurio istoriją norėjau papasakoti. Iš karto turėjau labai aiškią mergaitės istoriją, o akmenuigių pasaulis tapo priemone atskleisti šią istoriją. Man reikėjo pasaulio, į kurį kiekvienas turime nusileisti savo ieškojimuose. Juk kiekvienas keliaudamas per savo istoriją turime pereiti ir požemius, ir kalnų viršūnėmis pabėgioti. Visa tai atsineša žmogus, nes jis čia svarbiausias.

 

Papasakok, kaip tą pasaulį sugebėjai perteikti iliustratorei. Dailininkė Marija Smirnovaitė iliustracijomis sukūrė įspūdingą ir prikaustantį pasaulį. Man atrodo, tai didžiulis darbas. Žvelgiant į iliustracijas, akivaizdu, kad laukia labai ryškus tekstas. Kaip radote viena kitą? Kaip dailininkei perteikei, ką reikia nupiešti? O gal visiškai pasitikėjai ir palikai spręsti jai?

Su dailininke Marija Smirnovaite mus suvedė leidykla. Be galo apsidžiaugiau, nes tai mano svajonių dailininkė. Dabar turiu progą atskleisti tokią istoriją. Kažkada man į rankas pateko ikimokylinukams skirta knyga, kurią iliustravo Marija. Man taip patiko jos iliustracijos, galvojau: kad aš taip mokėčiau piešti. Varčiau ir tyrinėjau detales, didžiulį įspūdį paliko tokios nuostabios spalvos, ryškios ir taip gerai kartu derančios. Perskaičiau istoriją ir pagalvojau: nupiešti kažin ar taip išmokčiau, bet parašyti tokią istoriją galėčiau. Ir tai buvo pradžia, kai pagalvojau, kad galiu parašyti vaikišką knygą.

Esu labai dėkinga Marijai ne tik už iliustracijas „Dviem karalienėms“, bet, pirmiausia, už impulsą, apie kurį ji pati nežino. Mes kartais nė neįtariame, ką padovanojame, ką atveriame kitiems žmonėms. Pasitikėjau Marija ir žinojau, kad viskas bus gerai. Truputėlį aptarėme tekstą, bet labai nedaug,  nes supratau, kad ši dailininkė moka skaityti tekstą, o tekste viskas ir parašyta.

 

Kokio amžiaus skaitytojams skiri „Dvi karalienes“?

Galvoju, kad visos vaikiškos knygos geros tada, jeigu jas malonu, gera, prasminga skaityti ir suaugusiam žmogui. Tokios knygos turi kelis sluoksnius. Vienas sluoksnis skirtas vaikui suprasti ir pažinti naujus dalykus. Kitas sluoksnis – poteksčių arba tiesių užuominų – skirtas suaugusiam. Tokios keliasluoksnės knygos man pačiai labai patinka.

Mūsų šeimoje didžioji skaitytoja buvo mama. Ji tikrai labai daug skaitė, ją nuolat matydavome su knyga, bet mama neturėjo laiko skaityti mums. Pasakas vakare prieš miegą mums skaitydavo tėtis. Kai rašiau „Dvi karalienes“, mačiau panašų vaizdą, kai vaikui šią istoriją skaito suaugęs. Galvojau, kad abu šie žmonės man labai svarbūs ir kiekvienas jų turi pasisemti iš knygelės ką nors svarbaus sau. Labai tikiuosi, kad ir suaugę su malonumu skaitys „Dvi karalienes“.

 

Tai labai svarbios šeimos vakaro akimirkos, toks suvienijimo momentas per knygą. Ir vis dėlto kokio amžiaus vaikai jau supras, kas ten parašyta?

Manau, kad pirmokas tikrai supras. Trečiokas supras daugiau. „Dviejų karalienių“ istorija gali atsiskleisti įvairiais sluoksniais. Galima skaityti kaip pasaką, galima – kaip alegoriją. Kiekvieno amžiaus tarpsnio skaitytojas gali sau ką nors atrasti. Mes turime sesę Aušrą, kuri skaito ikimokyklinukams, su jais skaitė pirmą mano knygą „Mėlynas apsiaustas“. Skaitydami jie tiesiog aiškinosi nesuprantamus dalykus, nepažįstamus žodžius, pavyzdžiui, kas yra labradoras. Bet tą darė noriai, klausė ir suprato. Man atrodo, kad „Dvi karalienės“ tikrai bus smagus skaitinys pirmų-ketvirtų klasių mokiniams.

 

Skaitydama tavo kūrybą matau labai subtilią, bet kartu ir ryškią krikščioniškos žinios liniją. Tavo pirma knyga „Mėlynas apsiaustas“ turėjo aiškią krikščionišką žinią. Mėlynas apsiaustas svarbi metafora. Tarkim, dailės istorijoje yra visa mėlyno apsiausto vaizdavimo tradicija, simbolika. Apskritai mūsų kasdienybėje yra daug krikščioniškos kultūros ženklų, apie kurių kilmę daugelis net nežino. Knygoje „Dvi karalienės“ taip pat matau krikščionišką žinią. Ar ji prieinama kiekvienam?    

Gyvenu šiame pasaulyje. Oras, kuriuo kvėpuojame, pripildytas krikščioniškų vertybių. Kalbu ne apie pakabintas vertybes, jos labai gyvos mano kasdienybėje. Abiejose knygose man buvo labai svarbu kalbėti apie viltį. Pavadinčiau „Dvi karalienes“ vilties knyga. Mūsų pasaulis yra geras, jis nepaliktas pats sau, nepamestas. Jis mylimas ir kiekvienas esame mylimas, kad ir ką išgyventume, kad ir kur tos mūsų širdys būtų pasiklydusios. Kiekvienas turime vilties. Tokia pagrindinė žinia. Ji krikščioniška, bet man atrodo, kad kiekvienam žmogui reikia šios žinios. Jeigu žmogus ir labai toli nuo tikėjimo, bažnyčios, jaučia susipriešinimą, nerimą, vilties reikia kiekvienam. Ji svarbi nepriklausomai nuo tikėjimo.

 

Europos kultūroje tai labai aiški žinia. Tai mūsų šaknyse. O kokia knygos pavadinimo „Dvi karalienės“ istorija?

Tiesiog vieną aplanką kompiuteryje pavadinau Dvi karalienės. Dabar praskleisiu savo kūrybinio šiukšlyno paslaptį. Mano kompiuteryje yra daug aplankų, juose esu prikūrusi daugybę kitų aplankų, o šiuose – dar kitų. Tarp jų yra toks aplankas Kūryba, jame yra aplankas Vaikams. Šiame yra daug visokių aplankų: Dvi princesės, Du karaliai, taip pat ir Dvi karalienės. Tiesiog, kai galvojau apie šią knygą, buvo daug visokių pamąstymų, bet jie netapo šia istorija.

Pildytis ėmė aplankas pavadinimu „Dvi karalienės“, jam iškrito laimingas bilietas į gyvenimą. Turiu galvoje, kad ši istorija iš karto turėjo pavadinimą. Labai norėjau, kad tos dvi karalienės būtų kaip du poliai, kurie mus traukia. Atrodo, jeigu dvi karalienės, turi būti priešprieša – viena turi būti gera, kita bloga. Bet net tame susipriešinime norėjau pasėti vilties daigelį.

 

Kuris „Dviejų karalienių“ personažas tau artimiausias?

Juk mama negali pasakyti, kuris bjaurusis ančiukas jai gražiausias. Jie visi brangūs.

 

O kuris personažas labiausiai panašus į tave?

Nė vienas. Galiu su jais pasikalbėti, bet jie visai kitokie nei aš.

 

Pastebėjau, kad skaitydami knygas vaikai dažnai tapatinasi su kuriuo nors personažu. Tai man visada įdomu, su kuo istorijoje tapatinasi autorius. Pavyzdžiui, Viduramžių dailės kūriniuose dažnai kur nors kamputyje dailininkas pavaizduodavo ne tik kūrinio užsakovą, bet ir save. Tai nereiškia, kad tai mylimiausias autoriaus personažas. Gali būti visai priešingai. Kartais skaitydama knygą matau, kad gal ne pagrindinis personažas, bet kuris nors kitas man labai primena tai, ką perskaičiau ant knygos nugarėlės. Tas personažas man tampa tarsi autoriaus autografu. Tai dėl to ir klausiu, kad skaitytojas galėtų tave geriau pažinti. Bet, gerai, tuomet dar pakalbėkim apie tokį lakstantį mitą. Dažnai apie jį svarstau, tad noriu, kad pasidalytumei, ką manai. Neva, vaikams sunkiau rašyti nei suaugusiems. 

Tekstas vaikams – kitoks. Galvoju ne apie tai, sunku ar lengva rašyti, bet kokia mano užduotis, ką noriu pasakyti. Mėgstu rašyti ilgais sakiniais, kurie užliūliuoja, bet, jei pasirenku rašyti vaikams, turiu tai sutramdyti. Turiu galvoti, kam rašau. Ilgai šlifuoju tekstą. Rašydama „Dvi karalienes“ turėjau užduotį papasakoti istoriją. Aišku, jeigu rašyčiau suaugusiems, mano užduotis būtų ta pati – papasakoti istoriją.

Kas lengviau – remtis tikrove ar tarsi burtų lazdele sukurti visiškai savitą pasaulį? Manau, kad niekada viskas nebūna sukurta. Gali sukurti aplinką, detales, bet santykiai, žmonės, ryšiai yra iš gyvenimo. Mes esame tik kūrėjėliai, nekuriame iš nieko. Imame medžiagą iš savo gyvenimo.

 

Gal nėra taip paprasta suprasti mažo žmogaus pasaulį, fiziškai mažo. Mes užaugame ir dažnai pamirštame, kokie buvome. Jei tas pasaulis nėra tolimas, gal tada užduotis nėra tokia sunki. Kai aplink yra vaikų, jie primena mums svarbius dalykus, pavyzdžiui, kad reikia kalbėti aiškiai, sukoncentruoti mintį.

Didelis džiaugsmas, kad yra knygos vaikams. Tiesa, man atrodo, kad trūksta gerų knygų vaikams. Dirbu darželyje, daug skaitome, tad mums dažnai reikia nusipirkti knygų. Nueiname į knygyną ir dažnai grįžtame su enciklopedijomis, nes gerų, prasmingų istorijų trūksta. Tad, Rima, noriu padėkoti, kad rašai vaikams, ir, tikiuos, kad tavo knygoje „Dvi karalienės“ sukurtas pasaulis taps saugia vaikams vieta, kur jie galės nueiti ir išspręsti savo sunkumus. Atsitraukti iš kasdienybės ir panirti į Rimos sukurtą pasaulį, kuriame gali išspręsti kai kuriuos klausimus arba bent pajudinti juos saugiai. Man tai labai brangu tavo knygose.