Knyga „Bėgantys su buliais“: Hemingwayʼus kas dešimtmetį įsimylėdavo ir parašydavo knygą

„Tai geriausi – ir geriausiai parašyti – prisiminimai apie Ernestą Hemingwayʼų. Šįsyk didis menininkas, didvyris ir kvailys telpa viename asmenyje“, – apie knygą „Bėgantys su buliais“ rašė amerikiečių rašytojas Thomas McGuane.

„Senis ir jūra“, „Kam skambina varpai“ – E. Hemingwayʼaus kūriniai įveikė laiką, o jo gyvenimo mįslės iki šiol traukia smalsuolius. Knygoje „Bėgantys su buliais“ rašytojo asmenybė atsiskleidžia iš labai arti – apie vieną žymiausių XX amžiaus rašytojų pasakoja itin arti jo buvusi asmeninė sekretorė, vėliau marčia tapusi Valerie Hemingway. Aistringos Ispanijos koridos, romantiški Paryžiaus vakarėliai ir revoliucinės Kubos nuotaikos – knygoje veriasi ir neįtikėtinai turtinga praėjusio amžiaus panorama.

Plačiau apie gyvenimą su dviem Hemingwayʼais – Ernestu ir Gregoriu – specialiame pokalbyje pasakoja ką tik lietuviškai pasirodžiusios knygos „Bėgantys su buliais“ autorė V. Hemingway.

Knygoje prisipažįstate, kad pagaliau atėjo jūsų laikas kalbėti. Buvote labai arti E. Hemingwayʼaus, labai gerai jį pažinote, tad kaip nusprendėte, kad jau laikas pasidalyti jūsų bendra istorija?

Ilgą laiką nedaviau jokių interviu apie Hemingwayʼų ar jo šeimą. Ilgainiui šios šeimos biografai sukūrė mano personą. Kai Picasso nutapė Gertrude Stein portretą, ji nustebo, kad atvaizdas visai nepanašus į ją, o dailininkas jai atsakė, kad supanašės. Tokia rašytinio žodžio galia. Nusprendžiau, kad, jei noriu ištaisyti savo įvaizdį, kol jis visai neįsitvirtino, privalau pati papasakoti savo istoriją.

Kai spaudoje pasirodė žinia apie tragišką mano buvusio vyro Grego Hemingwayʼaus mirtį, sulaukiau daugybės prašymų duoti interviu. Jutau, kad toliau slapstytis nevalia, reikia prabilti. Nebuvo lengva rašyti apie asmeninius dalykus. Mieliau pasakočiau kieno nors kito istoriją. Dabar džiaugiuosi, kad pasiryžau.

Jūsų memuarai kupini gyvų ir ryškių detalių. Galbūt rašėte dienoraštį ir rašydama knygą „Bėgantys su buliais“ juo rėmėtės?

Dienoraščio niekada nerašiau, bet visada mėgdavau aprašyti tai, kas man atrodė įdomu ir ką norėjau prisiminti. Be to, esu kilusi iš laiškų rašytojų šeimos. Dažnai pasilikdavau savo pačios laiškų kopijas – naudodavausi E. Hemingwayʼaus metodu ir tarp lapų dėdavau kalkę. Rašydama šią knygą jais ir pasinaudojau. Be to, ketverius metus dirbau su E. Hemingwayʼaus asmeniniais dokumentais, tad apie jį ir jo darbus žinau daugiau nei bet kokie biografai.

Neįtikėtina, kad po pažinties su E. Hemingwayʼumi pamiršote pažadą kartu keliauti į Pamploną! Kodėl šitaip nerūpestingai žvelgėte į rašytoją, kuriuo tiek daug žmonių taip žavėjosi? Ar nustebote, kai jis vasarai nusamdė jus dirbti asmenine sekretore?

Visų pirma, 1959 metais gyvenau nuo algos iki algos: dirbau laisvai samdoma žurnaliste ir šiek tiek mokiau anglų kalbos – abejojau, kad galiu sau leisti savaitei keliauti į Pamploną. Nė nenutuokiau, kad E. Hemingwayʼus ketina už mane sumokėti. Tuo metu jo beveik nežinojau. Airijoje jis nebuvo garsus, tad neišmaniau, kad jis šitokia literatūrinė įžymybė. Pamplonoje supratau, kad jis žinomas ne tik tarp amerikiečių, bet ir tarp ispanų bei kitų užsieniečių.

Man regis, taip gerai sutarėme būtent dėl to, kad nežinojau, koks jis garsus. Ernestas suprato, kad domiuosi juo ne todėl, kad jis žvaigždė. Kai paprašė tapti jo sekretore, buvau priblokšta. Maniau, kad juokauja. Jis mėgo tokius pokštus.

Knygoje cituojate draugą, kuris sako, kad Hemingwayʼaus susižavėjimas jumis neabejotinai išblės. Ar jo spėjimas išsipildė? Kodėl Hemingwayʼus buvo toks prielankus jums?  

Galbūt Hemingwayʼaus prielankumas man neišblėsto dėl to, kad jis mirė anksčiau laiko. Pats man pasakojo, kad maždaug kas dešimtmetį įsimylėdavo ir kaskart parašydavo knygą. Dešimt metų iki mūsų pažinties rašytojas įsimylėjo devyniolikmetę italę Adrianą Ivancich. Iš tos aistros gimė romanai „Anapus upės medžių ūksmėje“ bei „Senis ir jūra“. Manau, kad man užėjus į viešbutį „Suecia“ imti iš jo interviu, o gal tuoj po to, jis įtikėjo netrukus sukursiąs naują nuostabų kūrinį.

Iš pradžių tuometinė jo žmona Mary laikė mane dar viena prielipa. Kai atvykau į Kubą, ji elgėsi gan šaltai, bet ilgainiui priėmė mane. Mary buvo protinga ir suvokė, kad nekeliu grėsmės jos santuokai, tad nusprendė tiesiog pasimėgauti moteriška draugija.

Kas judvi taip suartino?

Mary man patiko nuo pat pradžių. Buvo smulki, daili, šviesių plaukų ir mėlynų akių. Visad išsakydavo savo nuomonę – nebuvau pratusi, kad moteris taip elgtųsi. Ji buvo juokinga, turėjo originalių idėjų, keikėsi kaip vežikas ir visiškai nesipūtė.

Kai po Ernesto mirties penkias savaites kartu praleidome Kuboje, mudvi suartino prisiminimai iš tų paskutinių mėnesių su juo. Mary mėgino suprasti, kodėl jis nusižudė, ir jautė, kad esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuo gali visiškai pasikliauti.

Santuoka su Gregoriu pakeitė mano santykius su Mary. Kai ištekėjau, ji tapo atsargesnė ir taip manimi nebepasitikėjo. Gregas jos labai nemėgo ir nė nesistengė to slėpti – nebent prisireikdavo pasiskolinti pinigų, pavyzdžiui, dvarui Airijoje. Ilgainiui ėmiau vis dažniau susitikti su Mary viena pati ir artimas mudviejų ryšys grįžo.

O kuo jus patraukė Ernesto sūnus Gregas? Ar su juo praleisti metai nepakeitė jūsų požiūrio į Ernestą?

Gregas buvo labai žavingas, linksmas ir sumanus žmogus. Sportiškas ir pribloškiamai iškalbingas. Pirmą kartą pamačiau jį tėvo laidotuvėse. Iki to žinojau tik tiek, kad jis „nuėjo šunkeliais“, bet tai visiškai nebuvo panašu į žmogų, kurį sutikau laidotuvėse.

Tik po keleto santuokinio gyvenimo metų supratau, koks jis sutrikęs, bet vilties nepamečiau. Mano metai su Gregu niekaip nepakeitė požiūrio į Ernestą, nes apie jį tiesiog nekalbėdavome. Kaip Ernestas niekada neminėjo Grego, taip ir mudviejų su Gregu namuose niekada nebuvo kalbama apie Ernestą. Gregas labai pyko ant abiejų tėvų. Mano vyras ir jo tėvas buvo visiškai skirtingos asmenybės.

Grįžkime prie didžiojo rašytojo ir jo tragedijos. Silpstantį Hemingwayʼaus regėjimą vadinate siaubingu praradimu. Kaip tai amžiams pakeitė jo asmenybę?

Hemingwayʼus perskaitydavo maždaug tris knygas per savaitę, o kur dar gausybė laikraščių ir žurnalų. Jis žvejojo ir medžiojo – tam taip pat reikėjo aštraus regėjimo. Baimė apakti rašytoją gniuždė. Nerimas dėl savo būklės trukdė rašyti ir prisidėjo prie gilios depresijos, ilgainiui lėmusios jo nuosmukį ir savižudybę. Tačiau laikas nesunaikino talento, akivaizdu, kad šiandien jo tekstai gyvi. Ir pati kas kelerius metus iš naujo perskaitau Hemingwayʼaus kūrinius.