Knygą apie šiuolaikinį šokį pristatantis Philippe Noisette: „Man šokis yra daugiskaita: šokiai“

Žurnalistas, šokio, cirko kritikas Philippe Noisette yra vienas svarbiausių šiuolaikinio šokio ekspertų prancūzakalbėse šalyse. 2021 metais leidyklos „Hubris“ ir Lietuvos šokio informacijos centro lietuvių kalba išleista jo knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“ – tapo pirmu lietuvišku įvadu į šiuolaikinio šokio pasaulį. Prancūzijoje tai jau trečiasis knygos leidimas, Lietuvoje – pirmasis, pats naujausias, autoriaus atidžiai peržiūrėtas ir papildytas taip, kad neprarastų aktualumo ir kalbėtų apie tai, kas šiuolaikiniame šokyje vyksta šiandien.

Vasario 25 d. autorius atvyko į Lietuvą pristatyti savo knygos ne tik Vilniaus knygų mugės lankytojams, bet ir scenos meno bendruomenės nariams. Apie knygą, šokį ir klausimus, kurie vis dar nėra išspręsti, svarstėme bei aptarėme kartu su Philippe Noisette.

 

Tikiu, kad knygą „Šiuolaikinio šokio vadovas“ jums teko pristatinėti ne kartą. Kam pats šią knygą skiriate?

Kas yra šios knygos skaitytojas? – Ši knyga patenka į seriją knygų, kurios buvo sudarytos meno kritikės Élisabeth Couturier (pvz. Knygos apie dizainą, fotografiją, gatvės meną ir t. t.). Tai yra numatyta tam tikra forma, kurios laikomasi visų šių knygų atžvilgiu: atsakyti į aktualius klausimus, supažindinti su esminėmis konkretaus meno istorinėmis detalėmis, nubrėžti tam tikrą šiuolaikinį kontekstą, įvardinti dabartinius kūrėjus, taip pat naudoti daug vaizdinės medžiagos. Tad knyga jau turėjo tam tikrą struktūrą, pagal kurią dirbau. Kartu su Élisabeth Couturier mūsų tikslas buvo šios knygos tekstus parašyti tokius, kad jie galėtų pasiekti platesnį skaitytojų ratą.

Knyga, kurią laikote savo rankose, buvo išleista prieš pat pandemiją 2019 m., ją papildžiau 2018-2019 m. Tai – trečiasis knygos leidimas, pats pirmasis buvo 2010m. Kiekviename leidime knygą peržiūrėdavau, papildydavau, kartais keisdavau visai nemažai. Norėjau šią knygą išlaikyti arti šiuolaikinio šokio aktualijų, kad ji kalbėtų apie tai, kas vyksta dabar.

Apie šią knygą redakcijoje sulaukiame nemažai grįžtamojo ryšio, tad galiu apie tai papasakoti: ji populiari tarp mokinių ir studentų. Taip pat ji mėgstama kaip suvenyras ar dovana.

Kartu su Élisabeth Couturier stengiamės duoti įrankius tiems, kurie knygos pagalba susipažinę su šiuolaikinio šokio įvairove, galėtų domėtis ir toliau patys atrasti šiuolaikinį šokį. Viliuosi, kad mums pavyko sukurti knygą, kuri būtų tarsi tam tikras orientyras ar visai nebloga navigacija po šiuolaikinio šokio lauką.

 

Dar savo knygos pradžioje kelis puslapius skiriate mitams apie šiuolaikinį šokį. Panašių mitų esti ir Lietuvoje. Kaip manote, kas galėtų padėti žiūrovą, susikūrusį šiuos mitus savo galvoje, atvesti į šiuolaikinio šokio pasirodymą? Kaip tokius mitus mažinti, išspręsti? 

Manau, kad susikurti mitai visuomet yra tokie patys. Pavyzdžiui: „šiuolaikinis šokis tikrai ne man, aš jo nesuprantu“, arba: „neįsivaizduoju, kas čia, scenoje, vyksta“. Mano aplinkoje taip pat yra žmonių, kurie šiuolaikinio šokio nėra linkę priimti ir jam priešinasi. Bet juk aplink mus yra tiek daug to paties šokio, kurio mes nepastebime! Tokiems žmonėms aš visada sakau, kad šokis egzistuoja TV reklamoje, madoje, muzikiniuose klipuose, filmuose, ir kitose įvairiose srityse: tiek daug judesio!

Įdomu tai, kad jei kalbu apie šokį – mano pašnekovai dažnai pradeda kalbėti apie klasikinį šokį: pasako, kad tai jiems neįdomu, o jei kalbu apie šiuolaikinį šokį – dažnai turi tam tikrą įsivaizdavimą, pavyzdžiui, kad šokėjai čia dažniausiai būna nuogi.

Tačiau visai kas kita, kai žmonėms kalbu apie judesį: visi žmonės juda, visi mes turime kūnus, todėl čia atsiranda daugiau temų, žmonės turi ką apie tai pasakyti, todėl į pokalbį įsitraukia. Tai ir yra mano kelias – per judesį nukeliauti iki šokio temos.

Turiu pasakyti, kad kiek vyresnė karta kur kas labiau priešinasi šiuolaikiniam šokiui, nei jaunesnė. Nemažai to vyksta per socialinius tinklus, pavyzdžiui, TikTok‘ą: ką ten jaunuoliai dažniausiai daro? Jie šoka. Jaunoji karta yra kur kas labiau atsipalaidavusi kūno, judesio ir šokio klausimais. Juolab, kad jaunesnių kartų šokėjai/choreografai taip pat naudoja tuos pačius socialinius tinklus: Instagram, TikTok, YouTube… Čia atsiranda šokėjo ir žiūrovo tapatinimosi, panašumų atradimai, todėl jaunesnioji karta yra atviresnė priimti šokį. Beje, ir kitokį kūną, nebūtinai stereotipišką. Kūnai šiuolaikiniame šokyje juk gali būti įvairūs.

Tęsiant mito temą – visi mes turime su tuo dirbti: padėti žmonėms ateiti iki tokių pasirodymų. Galbūt iš tiesų vienas geriausių būdų tai padaryti – šiuolaikinį šokį išvesti už scenos ribų: rodyti lauke, traukinių stotyse, galerijose ir kitose kuo įvairesnėse erdvėse.

Nėra lengva vieną kartą susidurti su šokiu: pats pirmasis įspūdis yra labai svarbus, tai gali suformuoti ir labai negatyvų požiūrį. Žmonės vis dar kiek prisibijo teatrų, galerijų, muziejų. Jie dažnai abejoja, ar supras šokio turinį. Todėl manau, kad mums, tiems, kuriems šiuolaikinis šokis iš tiesų rūpi, reikėtų surasti būdus, kaip kelią iki šiuolaikinio šokio tokiems žiūrovams padaryti kuo paprastesnį.

Apie šokį rašau beveik trisdešimt metų, ir savo tekstais stengiuosi pasakyti, kad šokis gali būti skirtas visiems. Seniau, siūlydamas savo tekstus laikraščiams, žurnalams, kiekvieną kartą turėdavau įrodyti, kad apie šiuolaikinį šokį verta kalbėti, verta tai publikuoti. Dabar tikrai lengviau, tačiau šis iššūkis vis dar iškyla: kartais turiu savo temas susieti su labai garsiais vardais, ar kažkokiais itin atpažįstamais įvykiais.

Prancūzijoje mes vis dar turime labai mažai šokio kritikų. Galėčiau jų įvardinti tik kiek daugiau, nei dešimt. Tačiau šiuolaikinis šokis yra visur: turime daug choreografų, nemažai šiuolaikinio šokio centrų. Net nedidelių miestų teatrai per metus parodo po kelis šiuolaikinio šokio pasirodymus.

 

Viena vertus, sutinku su jumis: pasitelkiant reklamos, muzikinių klipų, filmų ir pan. pavyzdžius iš tiesų galima sukurti šiuolaikinio šokio atpažįstamumą, priartinti žiūrovus prie šios pažinties. Tačiau ar pavyzdžiai, kurie yra stipriai susieti su populiariosios kultūros elementais, negali suklaidinti?

Juk ir ši knyga kalba apie kiek kitokį šokį, nei regime, pavyzdžiui, reklamose. – Visiškai pritariu. Tačiau pastebėjau, kad kai kurie kūrėjai puikiai išnaudoja populiariosios kultūros elementus, suteikdami jiems visai kitą formą, ir man tai labai patinka! Tačiau sutinku, taip žiūrovas gali būti klaidinamas, įsivaizduoti, kad šiuolaikinis šokis visada yra lengvas ar linksmas. Todėl manau, kad pirmąją pažintį su šiuolaikiniu šokiu svarbu tinkamai atrinkti: kad darbai nebūtų per sunkūs, tačiau ir ne per lengvi. Reikėtų į tai pasižiūrėti labai atsargiai.

 

Knygoje užsimenate apie tai, jog nepaisant ypač stiprių ir kūrybingų moterų, dariusių itin didelę įtaką šokiui, pasauliniu mastu moterys choreografės vis dar nuvertinamos. Įdomu tai, kad Lietuvoje turime kiek kitą situaciją: čia tarp žinomų vardų kur kas daugiau yra moterų choreografių, nei vyrų. O kaip šiuo metu yra Prancūzijoje, ar matote kokius pokyčius/poslinkius šiuo klausimu?

Nuo naujosios šiuolaikinio šokio bangos – vėlyvųjų 70-ųjų ir 80-ųjų, moterys kūrėjos buvo labai matomos: Maggie Maran, Mathilde Monnier – tai tik keli vardai. Tačiau pastebėjau, kad pačioje XX amžiaus pabaigoje, No Dance kryptis bei konceptualus šokis kažkodėl tapo vyrų reikalas. Gal būtent todėl ir norėjau tai pažymėti knygoje: pastebėjau, kad šokio institucijose ar, pavyzdžiui, šiuolaikinio baleto lauke, moteris choreografė bus gal viena iš šalia esančių dešimties vyrų choreografų.

Esu klausęs kai kurių teatrų meno vadovų, ar jiems atrodo normalu, kad viso sezono metu jų repertuare nėra nei vienos moters choreografės? Iš vieno garsaus kūrėjo esu gavęs atsakymą, kad gal moterys choreografės nėra tokios geros, nes jos nėra tokios garsios. Prieš porą savaičių buvau viename baleto teatre ir uždaviau tą patį klausimą (jau kelis sezonus ten nėra nei vienos moters choreografės). Vadovai tai pripažino, turi omenyje, tačiau į sezoną moterų choreografių ir toliau neįtraukia. Pavyzdžiui, Lyono operos ir baleto teatre (kuris yra itin šiuolaikinis) šį sezoną yra įtrauktas tik vienos moters choreografės pastatytas darbas. Vis dar reikia kovoti ir įrodinėti, kad moterys kūrėjos yra talentingos ir vertos būti įtrauktos į repertuarus.

Tamara Rojo (buvusi baleto šokėja) ne vienerius metus buvo Anglijos nacionalinio baleto meno vadovė. Vieną sezoną ji paskyrė vien moterų choreografių darbams. Man labai patiko toks jos požiūris. Niekas kitas to nedaro. Tačiau tai yra įrodymas, kad vis dėlto, priimti tokį sprendimą yra įmanoma.

 

O kokia yra bendra atmosfera moterų kūrėjų/choreografių klausimu Prancūzijoje? Ar šis vyrų choreografų dominavimas yra matomas, kaip problema?

Negaliu tiksliai atsakyti, galiu tik pasidalinti nuomone, kurią esu susidaręs: dauguma tai suvokia ir žino, tačiau kol kas situacija nesikeičia: dažnai pasakoma, kad galbūt kuri nors choreografė bus įtraukta kitame sezone. Tam, matyt, reikia laiko. Tačiau nesu tikras, ar XXI amžiuje to laiko vis dar turime. Nematau, kad tai būtų priimama ir persvarstoma atsakingai ir rimtai; nematau, kad ši tema būtų suvokiama kaip rimta dabartinių laikų problema.

Tačiau noriu pasidalinti vienu pavyzdžiu: ne paslaptis, Prancūzijoje yra itin populiarus urbanistinis šokis. Prieš dvidešimt metų šioje srityje buvo tik vyrai choreografai ir tai apskritai buvo suvokiama kaip išskirtinai vyrų sritis. O dabar, patys įdomiausi urbanistinio šokio darbai Prancūzijoje yra pastatyti moterų choreografių. Ši sritis keitėsi lėtai, užtruko 20 metų, tačiau dabar situacija yra radikaliai pasikeitusi.

 

Turiu nuojautą, kad jums, kaip kritikui sudarant šią knygą, vienas opiausių klausimų buvo atrinkti tuos dvidešimt svarbiausių šiuolaikinių choreografų vardų. Tai – didelė atsakomybė. Tikiu, jog ne kartą buvote užklaustas, kodėl į šį sąrašą nebuvo įtrauktas vienas ar kitas vardas. Norėtųsi jūsų paklausti kiek kitaip: kokie vardai už šio dvidešimtuko liko visai netoliese, tie kuriais knygą mielai papildytumėte?

Pačioje pirmoje knygoje tų vardų buvo trisdešimt. Deja, sekančiam leidimui redaktorė nusprendė šį skaičių sumažinti iki dvidešimt vardų. Tiesą sakant, tikrai nebuvo lengviau atsirinkti trisdešimt vardų. Dvidešimt choreografų yra labai mažai. Todėl ir antram, ir trečiam leidimui nusprendžiau šiuos vardus peržiūrėti, kai kuriuos jų pakeisti.

Paskutiniame leidime yra įtraukti aštuoni nauji vardai. Pavyzdžiui, į sąrašą įtraukiau Marlene Monteiro Freitas. Manau, kad ji yra viena įdomiausių šių laikų choreografių. Tačiau nepaisant jos labai įdomių darbų, prieš šešis-septynis metus jaučiau, kad dar būtų kiek per anksti ją įtraukti į šį sąrašą. O dabar atrodo, kad pats laikas Marlene šiame sąraše atsirasti. Jei reikėtų šiuo metu įtraukti dar kelis vardus – būtinai atkreipčiau dėmesį į flamenco choreografę ir šokėją Rocío Molina, į Damien Jalet, taip pat airių kūrėją Oona Doherty, įtraukčiau dar kelis vardus. Pastebėjau, kad kiekviename naujame knygos leidime prancūzų choreografų skaičius dvidešimtuke mažėja. –

 

Jūsų knygoje randame plačią šiuolaikinio šokio panoramą, taip pat iš arčiau galime susipažinti su prancūzų šiuolaikinio šokio situacija bei vardais. Negaliu nepastebėti, kad vis dėlto knygoje vienas vardas yra akcentuojamas kiek dažniau, nei kiti: Jérôme Bel. Žinoma, šokio pasaulyje šio vardo ignoruoti neįmanoma. Tačiau būtų įdomu išgirsti jūsų, kaip prancūzų šokio kritiko platesnę nuomonę šiuo klausimu.

Manau, kad ir aš, ir pats Jérôme, esame ganėtinai nustebę, kodėl Jérôme Bel tapo tokiu svarbiu ir įtakingu. Seniau visada būdavo bent keli Pasaulyje populiarūs prancūzų choreografų vardai, o dabar dažniausiai kalbama apie Jérôme Bel. Jérôme darbus pradėjome matyti 80-aisiais, 90-aisiais. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo baigiantis tam tikrai šokio erai; taigi, tarsi baltas lapas, kuriame galima pradėti kurti visai kitokius, itin konceptualius pasirodymus. Galbūt viena iš šios sėkmės priežasčių yra ta, kad Jérôme savo kūrinius mėgsta susieti su šokio istorija. Kita vertus, jo darbai yra visuomet labai aktualūs, kalbantys apie dabartį. Jis visad išlieka itin inovatyvus kūrėjas. Buvo vienas pirmųjų Prancūzijoje, pradėjęs kelti ekologijos, klimato kaitos klausimus, popierinius leidinius perkėlęs į skaitmeną, jam priklauso ir daug kitų idėjų. Jérôme nuolat kelia klausimus, kaip reikėtų dirbti ir kurti, ką scenos mene reikėtų spręsti.

Kartais aš net neįsivaizduoju, kaip būtų galima paaiškinti šią ilgalaikę jo sėkmę. Tačiau Jérôme Bel yra kur kas daugiau, nei vardas, sietinas su šokiu. Jį galima vadinti mąstytoju, filosofu. Tačiau manau, kad dabar jam yra sunkus metas. Žiūrovai ir toliau tikisi, kad jis bus autentiškas, naujoviškas. O kai esi itin populiarus labai ilgą laiką: kiek dar galima tokią kūrybinę sėkmę išlaikyti?

Philippe Noisette ir leidinys. Delfino ir leidėjų nuotr.

 

Lietuvoje šiuolaikinis šokis yra ganėtinai jauna meno šaka, tuo metu Prancūzija buvo viena iš tų kelių pagrindinių šalių, kuriose šiuolaikinis šokis užsimezgė ir vystėsi. Lietuvoje mėgstame sakyti, kad šiuolaikinis šokis visada eina keliais žingsniais į priekį, nei, pavyzdžiui, teatras. Kokias šiuolaikinio šokio tendencijas pastebite šiuo metu?

Tiesą sakant, man atrodo, kad dabar Prancūzijoje šiuolaikinio šokio raida yra kiek pristojusi: po itin įdomaus ir pilno šiuolaikinio šokio etapo prieš 10-20 metų, dabar jaučiu, kad dažniau įdomesni Prancūzijos šiuolaikinio cirko kūrėjai. Manau, kad dabar yra jų ir šiuolaikinio teatro pakilimas. Šokio situacija yra ganėtinai sudėtinga. Labai laukiu naujos prancūzų choreografų bangos. Kažko, kas galėtų būti naujais šokio lyderiais. Pastebėjau, kad dabar šokis arba šokėjai labiau išpildomi bei įdomiau žiūrisi šiuolaikinio cirko, ar, pavyzdžiui, elektroninės muzikos pasirodymuose.

 

Mūsų pokalbį noriu užbaigti atviru klausimu: kaip manote, kokios temos, problemos šiuolaikiniame šokyje dabartiniais laikais yra aktualiausios ir vis dar nėra išspręstos?

Pasakysiu tik vieną – šiuolaikinio šokio pavadinimas. Į šiuolaikinio šokio sąvoką mes sudedame tiek daug formų, krypčių, technikų, supratimų, kategorizuojame, mėgstame taikyti tam tikras etiketes: čia šiuolaikinis šokis, o čia tikrai ne. Galbūt į tai reikėtų pasižiūrėti plačiau ir iš tiesų šią sąvoką permąstyti ir pervadinti. Man šokis yra daugiskaita: šokiai.