Klajoklis pasaulyje be ribų. Saulių Tomą Kondrotą kalbina Jurga Ivanauskaitė

Leidykla „Tyto alba“ išleido Sauliaus Tomo Kondroto trumposios prozos rinktinę „Kolekcionierius“ ir po 13 metų pakartojo daug dėmesio sulaukusią paskutinę Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Šia proga kviečiame prisiminti 2005 metais vykusį dviejų legendinių Lietuvos rašytojų pokalbį, kuris buvo publikuotas J. Ivanauskaitės knygoje „Švelnūs tardymai“.

Pir­mo­ji Sau­liaus To­mo Kon­dro­to kny­ga „Pa­sau­lis be ri­bų“ ka­dai­se man pa­da­rė mil­ži­niš­ką, tiesiog su­kre­čian­tį įspū­dį.  S. T. Kondrotas man net ėmė at­ro­dy­ti ne žmo­gus, o pus­die­vis. Įkvėp­ta jo no­ve­lių puo­liau pieš­ti joms iliust­ra­ci­jas ir iki šiol pa­me­nu tą vė­juo­tą, lie­tin­gą die­ną, kai su pie­ši­nių pluoš­tu ge­rą va­lan­dą lau­kiau gar­bi­na­mo ra­šy­to­jo ant Na­cio­na­li­nės M. Maž­vy­do bib­lio­te­kos laip­tų. Ta­čiau jis taip ir ne­pa­si­ro­dė. Pa­na­šiai jau­čiau­si ir siųs­da­ma šiuos klau­si­mus kaž­kur į saulėtą­ją Ka­li­for­ni­ją. Bet, di­de­lei sa­vo pa­čios nuo­sta­bai, at­sa­ky­mų su­lau­kiau.

 

Jū­sų pir­mo­sios kny­gos pa­va­di­ni­mas „Pa­sau­lis be ri­bų“ skam­bė­jo kaip šū­kis, ku­riam rei­kia pa­klus­ti. Ar ei­nant lai­kui tos pa­sau­lio ir Jū­sų as­me­ni­nės re­a­ly­bės ri­bos dar la­biau pra­si­plė­tė, ar kaip tik su­siau­rė­jo?

Pra­si­plė­tė ma­sy­viai ir ple­čia­si to­liau. Tuo­met, jau­nys­tėj, bu­vo tik nuo­jau­ta, kad pa­sau­lis nė­ra tai, kas at­ro­do. Da­bar jau tas su­pra­ti­mas kaip kal­nų griū­tis. Žmo­nės gy­ve­na ste­re­o­ti­pais. Taip tė­ve­lis sa­kė, taip ma­ma mo­kė, pas­kui mo­kyk­la, ži­niask­lai­da… Gud­res­nis pa­skai­to ke­le­tą kny­gų ir pa­si­se­mia stereoti­pų, tik gal ne to­kių pa­pli­tu­sių, iš jų. Tai ga­li­ma su­pras­ti. Pa­sau­lis su aiš­kio­mis ri­bomis daug pa­to­ges­nis, su­pran­ta­mes­nis. Tad žmo­nės ren­ka­si tą pa­to­gu­mą, jie „ži­no“, kaip yra, jų pa­sau­liuo­se yra tie­sa ir tei­sin­gu­mas, klai­da ir nu­si­kal­ti­mas. Jie jau­čia, kad tu­rė­tų tai kaž­kaip pa­grįs­ti, ta­da at­si­ran­da die­vas ir re­li­gi­ja, jau tau as­me­niš­kai ir ne­rei­kia nie­ko grįs­ti, jau die­vas taip nu­ro­dė, ku­ni­gas (ar koks ki­toks au­to­ri­te­tas) taip pa­sa­kė, jau tau pa­to­giau. Sa­vo pa­ties ne­lai­mei, kaž­ka­da anks­ty­voj jau­nys­tėj be­veik au­to­ma­tiš­kai iš­drį­sau tais ste­re­o­ti­pais su­abe­jo­ti. 

Pa­ga­liau ri­bų klau­si­mas tu­ri ir ki­tą as­pek­tą. Žmo­nės gy­ve­na rem­da­mie­si „fak­tais“. Te­le­vi­zi­jos kad­ras, nuo­trau­ka iš laik­raš­čio, straips­nis žur­na­le, as­me­niš­kas iš­gy­ve­ni­mas. Ne­abe­jo­ti­na in­for­maci­ja, ar ne? At­sa­ky­mas – ne. Kad­ras reiš­kia, kad kaž­kas li­ko už kad­ro. Nuo­trau­ka ke­lia klau­si­mą apie ob­jek­ty­vo pa­rin­ki­mą, 50 mm ar 200 mm, plius aki­mir­ka, ka­da fo­to­gra­fas pa­spau­dė myg­tu­ką. Gal po se­kun­dės jau vis­kas bū­tų ki­taip. Straips­nis žur­na­le ne­iš­ven­gia­mai įtrau­kia au­to­rių su vi­som jo pro­ble­mom.

As­me­niš­kas iš­gy­ve­ni­mas iš­vis be­veik nie­ko ne­ver­tas, ka­dan­gi at­min­tis yra se­lek­ty­vi ir la­bai ne­pa­ti­ki­ma. O kur dar tūks­tan­čiai che­mi­nių ir fi­zi­nių pro­ce­sų, ku­rių mū­sų po­jū­čiai tie­siog ne­su­ge­ba ar­ba ne­no­ri re­gist­ruo­ti? Tiek apie ri­bas. 

 

A. Bu­čys ne­se­niai skelb­ta­me pro­gra­mi­nia­me straips­ny­je „Lie­tu­viš­ko avan­gar­do pro­vinci­ja“ Jus pa­mi­nė­jo kaip vie­ną iš ne­dau­ge­lio lie­tu­vių au­to­rių, ku­riuos „ga­lė­tu­me pa­siū­ly­ti kon­struk­ty­vios pro­zos mė­gė­jams ir ver­tė­jams“. Tai­gi lie­tu­vių kri­ti­kų ir skai­ty­to­jų esa­te lau­kia­mas iš­skės­to­mis ran­ko­mis, ar ne­si­no­ri su­grįž­ti į li­te­ra­tū­rą ant bal­to žir­go, kas­met vis su nau­ju ro­ma­nu?

Šis klau­si­mas ge­ro­kai ste­re­o­ti­piš­kas. Nau­jas ro­ma­nas kas­met ne­ga­ran­tuo­ja bal­to žir­go. Jei­gu lei­di ro­ma­nus kas­met, rei­kia, kad nau­jas bū­tų ge­res­nis už anks­tes­nį, nes kri­ti­kai ir skai­ty­to­jai ly­gins. Kai ro­ma­nų tik po­ra, tai dar nie­ko, bet jei­gu 30, tai jau da­ro­si sun­ku. Ki­ta ver­tus, aš taip jau la­bai ne­ver­ti­nu bal­to žir­go. Na ir kas iš jo? Vi­sas įdo­mu­mas li­te­ra­tū­roj man tik ra­šy­mas. Įdo­mu ką nors da­ry­ti, kol tai da­rai. Vos pa­bai­gi, iš es­mės jau ne­be­svar­bu. Ki­taip sa­kant, kol žie­di puo­dą – įdo­mu. Kai pa­bai­gi, ne­be­įdo­mu, tik ką su tuo puo­du da­ry­ti? Tai nu­ne­ši į tur­gų ir par­duo­di. Ta­da ir at­ve­da tau bal­tą žir­gą, kai puo­dą par­duo­di. Bet tau jau ne­be­svar­bu, tai net­gi nau­ja pro­ble­ma. Žir­gas di­des­nė pro­ble­ma už puo­dą. Žir­go ne­ga­li taip leng­vai at­si­kra­ty­ti.

 

Su to­kiu trium­fu pra­dė­jęs sa­vo li­te­ra­tū­ri­nį ke­lią, ko­dėl stai­ga nu­ti­lo­te ir be­veik nu­sto­jo­te ra­šęs? Li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je tai ga­na re­tas, nors gal ir pa­vy­dė­ti­nas at­ve­jis. G. Sa­lin­ge­ris lio­vė­si ra­šy­ti ne­va to­dėl, kad vi­sa sa­vo esy­be at­si­da­vė bu­diz­mui, o ko­kios  bu­vo Jū­sų  il­ga­me­tės ty­los prie­žas­tys?

Lyg ir jo­kių prie­žas­čių. Li­te­ra­tū­ri­nis ke­lias – ste­re­o­ti­pas, at­si­pra­šau, kad vis tai mi­niu. Žmo­nės daž­niau­siai tin­gi ar ne­drįs­ta pa­ju­dint už­pa­ka­lio ir pa­ban­dyt ką nors ki­ta. Na ge­rai, gal jie mėgs­ta da­ry­ti tai, ką da­ro, ta­da tų ne­lies­kim. Aš nie­kad ne­žen­giau li­te­ra­tū­ri­niu ke­liu, kaip ir jo­kiu ki­tu. Kaip tam Kip­lin­go ap­sa­ky­me, aš vi­sa­da jau­čiau­si esąs „ka­ti­nas, ku­ris mėgs­ta vaikš­čio­ti vie­nas ir da­ry­ti tai, kas jam pa­tin­ka“. Nie­kad nė ne­pa­ma­niau, kad da­bar esu ko­kiam nors ke­ly, ku­rio ne­rei­kė­tų mes­ti. No­ri – ra­šai, no­ri – ta­pai, no­ri – fo­to­gra­fuo­ji, no­ri – da­rai tą ar aną, bet ką. Aiš­ku, jei­gu esi įsi­pa­rei­go­jęs ar­ba ne­tu­ri ki­tos iš­ei­ties, ta­da tu­ri da­ry­ti tai, ką tu­ri da­ry­ti tom ap­lin­ky­bėm. Bet „li­te­ra­tū­ri­nis ke­lias“ nė­ra toks įsi­pa­rei­go­ji­mas.

 

Kuo fo­to­gra­fi­ja ski­ria­si nuo pro­zos? Ar fo­to­gra­fi­ja su­tei­kia dau­giau ga­li­my­bių  plės­ti „pa­sau­lio ri­bas“ nei teks­tas? Gal tei­si Su­san Son­tag, tei­gu­si, kad fo­to­gra­fi­ja yra vie­nin­te­lis me­nas „su­ge­bė­jęs įgy­ven­din­ti di­din­gus šimt­me­čio se­nu­mo siur­re­a­liz­mo gra­si­ni­mus uzur­puo­ti mo­der­ni­ą­ją jau­se­ną“? Ar fo­to­gra­fuo­da­mas jau­čia­tės to­kiu uzur­pa­to­riu­mi?  Ar fo­to­gra­fuo­ja­mi bei nu­fo­tog­ra­fuo­ti daik­tai, ge­riau įsi­žiū­rė­jus, ne­at­ro­do Jums bai­sūs, to­kie bai­sūs, koks kar­tais siau­bin­gas at­ro­do gi­lus žvaigž­dė­tas dan­gus nak­tį?

Kuo fo­to­gra­fi­ja ski­ria­si nuo pro­zos? Ne­ži­nau. Gal sa­ky­čiau, iš da­lies fo­to­gra­fi­ja ski­ria­si nuo pro­zos, kaip hie­rog­li­fas ski­ria­si nuo rai­dės. Bet grei­čiau­siai čia ne­ly­gin­ti­ni da­ly­kai iš es­mės. Fo­to­gra­fi­ja nė­ra vie­nas da­ly­kas, ji, kaip ir li­te­ra­tū­ra, tu­ri sa­vo žan­rus ir ati­tin­ka­mus rei­ka­la­vi­mus. Čia ra­si­me ir la­ko­niš­ką dvi­ei­lį ar ke­tu­rei­lį, ir ro­ma­ną su vi­sais cha­rak­te­riais ir dra­mo­mis. Su­dė­tin­ga…

Ar fo­to­gra­fi­ja su­tei­kia dau­giau ga­li­my­bių  plės­ti „pa­sau­lio ri­bas“ nei teks­tas? Pa­sau­lio ri­bas ple­čia ne teks­tas ar fo­to­gra­fi­ja, o sme­ge­nys, ku­rios su­vo­kia pa­sau­lio su­dė­tin­gu­mą ir ran­da bū­dų tai per­duo­ti sme­ge­nims, ku­rios dar to ne­pa­ma­tė.

Dėl Su­san Son­tag – ne­ži­nau. Lyg ir skai­čiau tą jos teks­tą, bet da­bar vi­siš­kai nie­ko ne­pri­si­me­nu. Ne­pa­me­nu kon­teks­to. Man tik ke­lia įta­ri­mą Su­san Son­tag (ste­re­o­ti­pi­nis) gal­vo­ji­mas, kad me­nas yra. Aš ma­nau, kad yra tik me­ni­nin­kai, o me­nas – tik pra­si­ma­ny­mas.

Ap­skri­tai nu­fo­tog­ra­fuo­ti daik­tai man ne­at­ro­do bai­sūs. Bent jau ne bai­ses­ni už gy­ve­ni­mą. Žvaigž­dė­tas dan­gus man ir­gi ne­at­ro­do itin bai­sus. Kur kas bai­siau man – žmo­gus, pa­si­ruo­šęs mir­ti dėl idė­jos, kad ir ko­kia ji bū­tų. Pi­lė­nai, ja­po­nų ka­mi­ka­dzės, Ha­ma­zas… Žmo­nės, sa­vo no­ru pa­si­ren­kan­tys ne­ma­ty­ti dan­gaus žvaigž­dė­tą nak­tį.

 

Tai jau tur­būt pri­klau­so mi­to­lo­gi­jos sri­čiai, bet le­gen­dos by­lo­ja, jog kaž­ka­da pa­reiš­kė­te, kad lie­tu­vių kal­ba ne­tin­ka­ma ra­šy­ti ge­rą li­te­ra­tū­rą. Gal ta fra­zė skam­bė­jo ir kiek ki­taip, jei pa­me­na­te – tai kaip bū­tent?  Ar ir da­bar dar po ja pa­si­ra­šy­tu­mė­te? Ko gi stin­ga lie­tu­vių kal­bai ir ko­kia kal­ba tuo­met li­te­ra­tū­rai ar­ba fi­lo­so­fi­jai yra pa­ti tin­ka­miau­sia? Ar įma­no­ma iš­vers­ti teks­tą iš vie­nos kal­bos į ki­tą? Ar tai – tik at­spin­dys krei­va­me veid­ro­dy­je?

Da­bar­ti­nė lie­tu­vių kal­ba tu­ri vie­ną di­de­lį trū­ku­mą – ji yra dirb­ti­nė. Kaip es­pe­ran­to. Pa­vyz­džiui, toks įro­dy­mas: dirb­ti­nė­se kal­bo­se nė­ra keiks­ma­žo­džių. Šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių kal­bos ­keiks­ma­žo­džiai la­bai men­ki. „Ru­pū­žė“, „gy­va­tė“… Da­bar­ti­nė lie­tu­vių kal­ba pra­dė­ta pas­ku­bom kurp­ti dvi­de­šim­to am­žiaus pra­džio­je, kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę, ir te­bė­ra ku­ria­ma. Ne tai, kad da­bar­ti­nė lie­tu­vių kal­ba yra su­kurp­ta iš nie­ko – kaip es­pe­ran­to. Aiš­ku, žmo­nės kal­bė­jo, ir Si­mo­nas Dau­kan­tas yra ge­ras pa­vyz­dys. Bet mes šian­dien ne­su­si­kal­bė­tu­mėm su Dau­kan­tu. Dau­kan­to kal­bo­je esa­ma na­tū­ra­lių pus­to­nių, to­kius ga­li ap­tik­ti tik pa­na­šiai, kaip ly­gin­da­mas šiuo­lai­ki­nę fo­to­gra­fi­ją su da­ge­ro­ti­pi­ja. Da­bar­ti­nė lie­tu­vių kal­ba yra kaip skait­me­ni­nė fo­to­gra­fi­ja. Il­gai­niui tie pus­to­niai kal­bo­je at­si­ras, aš tuo ne­abe­jo­ju, bet pri­reiks šiek tiek lai­ko. Žiū­rėk, kaip su­kles­tė­jo ki­ta nau­ja kal­ba – an­glų – ku­ri at­si­ra­do tik prieš ke­tu­ris šim­tus me­tų. Mes tik pa­tai­kėm blo­gu lai­ku gim­ti. Po tri­jų šim­tų me­tų lie­tu­viš­kai bus leng­viau reikš­ti min­tis.

Ma­no nuo­mo­ne, teks­to išvers­ti iš vie­nos kal­bos į ki­tą ne­įma­no­ma, bet ka­dan­gi net ir vie­no­je kal­bo­je esa­ma pa­kan­ka­mai erd­vės skir­tin­goms to teks­to in­ter­pre­ta­ci­joms, tai ver­ti­mo tiks­lu­mas yra ne toks jau ir svar­bus. Kny­gos vir­še­ly­je tu­rė­tų bū­ti ver­tė­jo pa­var­dė, ta­da pa­va­di­ni­mas, ta­da ori­gi­na­lo au­to­riaus pa­var­dė.

 

Kar­tais, vie­šint di­džio­sio­se tarp­tau­ti­nė­se kny­gų mu­gė­se, man tie­siog no­ri­si tei­sin­tis, kad ma­žos ša­lies ir ma­žos tau­tos žmo­nės tu­ri  to­kius pat jaus­mus,  to­kias pat min­tis bei  to­kias pat pa­tir­tis kaip di­džių­jų vals­ty­bių ir na­ci­jų at­sto­vai. Ar aš klys­tu? Gal vis dėl­to są­ly­giš­kai ri­bo­ta iš­ori­nė erd­vė sa­vo­tiš­kai su­spau­džia, su­men­ki­na ir vi­di­nį pa­sau­lį? Ar Lie­tu­va pa­smerk­ta bū­ti dar ir dva­si­ne pro­vin­ci­ja?

O, čia Tu, Jur­ga, klys­ti. „Di­džių­jų vals­ty­bių ir na­ci­jų at­sto­vai“ ne­tu­ri jo­kių ypa­tin­gų min­čių ar jaus­mų, jie tie­siog yra aro­gan­tiš­ki, ka­dan­gi pri­klau­so di­džio­sioms vals­ty­bėms. Na, aiš­ku, rei­kia pri­durt kvai­lius, ku­rių tuo dau­giau, kuo di­des­nė vals­ty­bė ar na­ci­ja. Kai bū­ni tuo­se ren­gi­niuo­se, tai la­bai men­ka ti­ki­my­bė su­si­tik­ti pro­tin­gų tų ša­lių at­sto­vų, ku­rių ma­ža bet ku­rioj vals­ty­bėj. Plius, įta­riu, kad čia dar įsi­jun­gia ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo kom­plek­sas. Kai prieš ta­ve sto­vi as­muo nu­smu­ku­siom kel­nėm, bet jis pran­cū­zas, tai jam už tas kel­nes at­lei­di, nors jis tė­ra tas uni­ver­sa­lus nu­smuk­tkel­nis.

 

Jū­ra­tė Sprin­dy­tė Jus va­di­na „mįs­lin­giau­siu lie­tu­vių ra­šy­to­ju“. Iš tie­sų, skai­tant Jū­sų kū­ri­nius ne­re­tai pa­jun­ti me­ta­fi­zi­kos dvelks­mą, tar­si tai bū­tų ko­kio mis­ti­ko teks­tas. Ta­čiau klau­si­mas ne apie li­te­ra­tū­rą. Ko­dėl vi­sa tai, kas va­di­na­ma „me­ta­fi­zi­ka“ ar­ba pop­kul­tū­ros slen­gu – „ezo­te­ri­ka“, nū­nai, bent jau Lie­tu­vo­je, įgau­na to­kias ko­miš­kas for­mas? (Tu­riu ome­ny­je eks­tra­sen­sus, pa­rap­si­cho­lo­gus, ast­ro­lo­gus, bū­rė­jus ir vi­sais TV ka­na­lais ro­do­mus dva­sių ap­sė­di­mus ar spi­ri­tiz­mo se­an­sus.)

Nie­ko čia nau­ja. Tas ko­miš­ku­mas bū­din­gas žmo­ni­jai. Eks­tra­sen­sai, pa­rap­si­cho­lo­gai, ast­ro­lo­gai, bū­rė­jai – vie­tos ly­giu; krikš­čio­ny­bė, bu­diz­mas, is­la­mas – pa­ko­pa aukš­čiau. Jo­kio skir­tu­mo. Žmo­nėms rū­pi tam tik­ri at­sa­ky­mai, ir žmo­nės yra ap­tar­nau­ja­mi pa­gal jų ri­bo­tu­mo ly­gį.

 

Ar yra bent vie­na re­li­gi­ja, į ku­rią ga­lė­tu­mė­te pa­nir­ti be jo­kio skep­sio, iro­ni­jos ar kri­ti­nio jaus­mo? Ar įsi­vaiz­duo­ja­te gi­liai ti­kin­tį šiuo­lai­ki­nį „su­ga­din­tą“ Va­ka­rų žmo­gų ir ko­dėl nū­nai ne­be­at­si­ran­da nė vie­no šv. Kry­žiaus Jo­no ar Mi­la­re­pos?

Gal bu­diz­mas? Jei­gu tai bū­tų re­li­gi­ja. Bet man bū­tų sun­ku pa­nir­ti į bet ką be skep­sio, iro­ni­jos ar kri­ti­nio jaus­mo. Tur­būt jau ne­mo­kė­čiau.

Gi­liai ti­kin­čių va­ka­rie­čių tu­riu ap­link dau­giau, ne­gu no­riu (nors Ka­li­for­ni­joj jų, ačiū Die­vui, gal mažiau ne­gu pie­tų vals­ti­jo­se).

 

Jū­sų pro­zo­je daug „sap­niš­kų“ bū­se­nų. Ar tei­kia­te reikš­mės sa­vo pa­ties sap­nams, ar juos pri­si­me­na­te, ana­li­zuo­ja­te, šif­ruo­ja­te sim­bo­lius? Ar Jums bent kiek įdo­mi psi­cho­a­na­li­zė?  Ar pri­si­me­na­te sa­vo vai­kys­tę  ir ar pri­ta­ria­te te­ori­jai, kad bū­tent ji le­mia vi­są mū­sų to­les­nį gy­ve­ni­mą?

Psi­cho­a­na­li­zė vi­sai ne­įdo­mi. Be to, S. Freu­das bu­vo suk­čius ir iš­lau­žė vi­sus sa­vo duo­me­nis iš pirš­to, tai net ne­be­aiš­ku, kuo rei­kė­tų ti­kė­ti, net jei­gu ir no­rė­tum. Sap­nai – ne­rū­pi. La­bai mėgs­tu sap­nuo­ti, nors sap­nuo­ju daž­niau­siai koš­ma­rus, po ku­rių ne­ga­liu pus­die­nį at­si­gau­ti. Nie­ko ne­ana­li­zuo­ju, už­da­vi­nys – grei­čiau už­mirš­ti sap­ną.

Vai­kys­tę pri­si­me­nu daž­nai ir vis daž­niau. O dėl gy­ve­ni­mo lė­mi­mo, tai ma­nau, kad bet koks anks­tes­nis įvy­kis nu­le­mia vė­les­nį. Kad vai­kys­tė nu­le­mia VI­SĄ mū­sų to­les­nį gy­ve­ni­mą, tai ir­gi ne­su­tin­ku. O kur­gi lais­va va­lia?

 

Ar jau­nys­tė­je pri­klau­sė­te ko­kiam nors emb­rio­ni­niam hi­pių ju­dė­ji­mui, la­ten­ti­niams bu­dis­tams ar­ba dar ki­to­kiai pa­ra­le­li­nei, ša­lia pri­va­lo­mų mark­siz­mo–­le­ni­niz­mo stu­di­jų bei pro­gra­mos „Vre­mia“ eg­zis­tuo­jan­čiai re­a­ly­bei? Ko­kios kny­gos Jums tuo­met pa­da­rė pa­tį di­džiau­sią įspū­dį ir ar da­bar dar at­ran­da­te teks­tų, ku­rie su­jau­din­tų, su­krės­tų, kaž­ką iš es­mės keis­tų?

Ir taip, ir ne. Drau­gai bu­vo hi­piai su il­gais plau­kais, bet aš nu­si­sku­tau gal­vą, kad hi­piai ne­tu­rė­tų jo­kių iliu­zi­jų, jog jiems pri­klau­sau. Aš nie­kam ne­pri­klau­siau, bet bu­vau su drau­gais. Tam am­žiuj tai bu­vo įma­no­ma. Da­bar – jau ne, ne­ly­gi­nant bū­ti de­mok­ra­tu res­pub­li­ko­nų kom­pa­ni­joj. Ar­ba at­virkš­čiai.

Di­džiau­sią įspū­dį man pa­da­rė trys au­to­riai: Frei­den­berg, Kū­nas ir Le­va­da. Ne­at­si­me­nu jų var­dų, tik pa­var­des. Frei­den­berg bu­vo Le­ning­ra­do uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė, žu­vu­si Sta­li­no la­ge­riuo­se. Jos pa­skai­tų kny­ga bu­vo „Mi­tas ir se­no­vės li­te­ra­tū­ra“. Kū­nas – ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kas, su­kū­ręs „pa­ra­dig­mos“ są­vo­ką moks­lo is­to­ri­jo­je. Le­va­da – mask­vie­tis, ty­ri­nė­jęs re­li­gi­jas is­to­riš­ku­mo as­pek­tu. Tos kny­gos at­vė­rė man ho­ri­zon­tus. Ypač Frei­den­berg, vi­sų pir­ma Frei­den­berg, ku­ri pa­ro­dė, kad vi­sas žmo­gaus gy­ve­ni­mas yra mi­tas. Tai, kad mes tu­rim sta­lus ir kė­des, o azi­jie­čiai – ne, yra mi­to­lo­gi­jos pa­sek­mė. Ir ta mi­to­lo­gi­ja gy­va ir tę­sia­si šian­dien.

 

Ko­dėl se­nat­vė dau­giau ne­bė­ra iš­min­ties sim­bo­lis kaip ka­dai­se? Gal to­dėl, kad se­no­vės se­no­liai bu­vo kaip da­bar­ti­niai ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai–­pen­kias­de­šimt­me­čiai, pas­kui jie tie­siog mir­da­vo, ne­su­lau­kę Alz­hai­me­rio ir se­nat­vi­nio ma­raz­mo? Tai – ma­no ver­si­ja, o ko­kia jū­siš­kė? Ar pa­tin­ka pa­leng­va sen­ti?

Sen­ti ne­pa­tin­ka, bet dėl fi­zi­nių, or­ga­ni­nių prie­žas­čių. No­rė­tų­si bū­ti vi­sa­da apie dvi­de­šim­ties me­tų. Dėl se­nat­vės ir iš­min­ties, tai dar prieš po­rą šim­tų me­tų kai­mie­tis per vi­są gy­ve­ni­mą gau­da­vo ma­žiau in­for­ma­ci­jos, ne­gu šian­dien yra vie­na­me New York Ti­mes nu­me­ry­je. Se­nat­vės iš­min­tis tie­siog ne­tu­ri jo­kios ver­tės šia­me spar­čia­me pa­sau­ly­je. Kam rū­pi, kaip ap­si­sau­got nuo pe­lių svir­ne, kai ne­bė­ra svir­no? Ki­ta ver­tus, Ek­le­zias­tas nie­kur ne­din­go ir ne­at­ro­do, kad liau­sis būt reikš­min­gas. Svar­bu, ko­kia ta iš­min­tis.

 

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te Pa­sau­lio pa­bai­gą, jei ne to­ta­li­nę, tai bent sa­vo as­me­ni­nę, t. y. ar bi­jo­te mir­ties? Ap­skri­tai, ar yra da­ly­kų, ku­rie Jums ke­lia bai­mę?

Mir­ties ne­bi­jau, tik la­bai ne­no­riu. Kaip ma­nų ko­šės. Pro­ble­ma ta, kad tą ko­šę vis tiek rei­kė­da­vo su­val­gyt. Įta­riu, kad taip bus ir su mir­tim. Bai­mę man ke­lia daug kas. Kom­po­zi­to­rius Gry­gas kaž­ka­da sa­kė bi­jąs, jog at­eis toks lai­kas, kai jau­ni žmo­nės kurs ge­rą mu­zi­ką, ku­rios jis jau ne­be­su­pras. Na, Emi­nem man dar kol kas pa­tin­ka, bet bai­mių tu­riu ne­ma­žai. Nie­kad ne­ma­niau, kad at­eis toks lai­kas, kai bi­jo­siu vie­nat­vės. Da­bar la­bai bi­jau.

 

Ar esa­te ke­liau­to­jas? Tu­riu ome­ny­je ne vien tu­riz­mą, tie­siog ma­nau, kad vie­ni žmo­nės yra no­ma­dai, ki­ti – na­mi­sė­dos, ku­riems pri­klau­so­te? Kaip ir ko­dėl pa­si­ren­ka­te bū­tent tą vie­tą, ku­rio­je nu­spren­džia­te gy­ven­ti?

Be jo­kių abe­jo­nių, aš pri­klau­sau kla­jok­liams. Kaip ta pa­ti Su­san Son­tag ra­šė, gy­ve­ni­mas yra tik nuo­ty­kis. Kvai­la bū­tų ne­pa­si­nau­do­ti ta vie­na pro­ga. Ren­kan­tis gy­ve­ni­mo vie­tą, ne pas­ku­ti­nį vaid­me­nį vai­di­na kli­ma­tas. Šal­tis ir dar­ga­na žmo­gų že­mi­na.

 

Ka­da jau­čia­tės lai­min­gas – ar tai il­ga­lai­kės bū­se­nos, ar tik aki­mir­kos?

Daž­niau­siai – aki­mir­kos, kai ką nors pa­ma­tai, iš­girs­ti, pri­si­me­ni, pa­jun­ti. Ki­ta ver­tus, esa­ma tiek lai­mės, apie ku­rią tie­siog ne­pa­gal­vo­ji, ku­ri yra kas­die­ny­bės da­lis… Su­pran­ti, kad ją tu­rė­jai, tik ta­da, kai ją pra­ran­di.

 

Pa­bai­goje ne­es­mi­nis, o gal kaip tik es­mi­nis klau­si­mas iš vie­no Jū­sų ap­sa­ky­mo: ką pa­si­im­tu­mė­te į Mė­nu­lį, jei­gu bū­tų leis­ta pa­si­rink­ti tik vie­ną da­ly­ką? Ka­lė­das? Du­šą? Dvi­ra­tį?

Drau­gą. O gal prie­šą. Ką nors, su kuo ga­li kal­bė­tis.