Ketvirtį amžiaus Norvegijoje praleidusi žurnalistė Reda Petrošiūtė knygoje „Pavogtas dienoraštis“ atrado paralelių su savuoju. Knygos ištrauka

Osle gyvenančios lietuvės rašytojos Rūtos Mataitytės kūryboje sugula realiai išgyventos patirtys, išgirstos istorijos, matyti poelgiai, tačiau knygų veikėjai visada gimsta jos galvoje. Šeštasis rašytojos romanas „Pavogtas dienoraštis“ – jokia išimtis. Jo veikėjos – lietuvė Gunda ir jos dukra Gerda ieško ne tik savo gyvenimo kelio, bet ir tapatybės.

Rūta Mataitytė romane „Pavogtas dienoraštis“ pasakoja Danijoje gyvenančios vertėjos Gundos ir jos dukters Gerdos istorijas. Menininkė Gunda drauge su dukra – lietuvės ir dano šeimoje užaugusia Gerda – atvyksta į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai dar stipriau tarpusavyje susipina, kai dukra atsitiktinai randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą? Ir kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia?

Naująjį R. Mataitytės romaną išleido leidykla „Alma littera“. Žurnalistė Laisvė Radzevičienė pakalbino Norvegijoje jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus gyvenančią žurnalistę Redą Petrošiūtę. Taip pat dirbusi teismuose vertėja, dvi lietuviško ir norvegiško kraujo turinčias dukras Eleną ir Leahai auginanti moteris sako, kad Rūtos romanas palietė jos jausmus ir privertė ieškoti atsakymų į savus klausimus.

 

Istorija, apie kurią savo romane „Pavogtas dienoraštis“ pasakoja rašytoja, galėtų tikti daugybei moterų emigrančių. Tau – irgi? Koks jausmas liko, kai perskaitei romaną?

Romano tema yra aktuali daugeliui emigrantų, nes priverčia susimąstyti apie savo tautiškumą, šaknis ir emigracijos pasekmes. Aš niekada neabejojau savo tautiškumu ir suvokiau, kad mano tautybė yra tik dalelė manojo identiteto. Aš netikiu dirbtiniu lietuvybės konstravimu, labiau pritariu teorijai, kad patys turime kurti savo tapatybę, atmesdami nacionalines, religines ar tautines ideologijas. Aklas patriotizmas, negebėjimas prisitaikyti prie visuomenės ir jos normų ir yra didžiausia kliūtis mažumų integracijoje. Ir tai – ne tik lietuvių bėda, dar daugiaukliūčių patiria pabėgėliai, kuriems tenka integruotis, – jų kultūriniai ir religiniai skirtumai yra dar ryškesni.

 

Knygos pavadinimas tarsi siunčia žinutę – gyvenimas, kurį gyveni, yra pavogtas. Ar kada nors taip jauteisi? Ar kada nors taip jautėsi tavo vyresnioji dukra Elena, kuri lietuviško gyvenimo paragavo daugiau nei antroji?

Visada jaučiau, kad trūksta aplinkos, kuri mane supo vaikystėje ar jaunystėje. Trūksta Vilniaus ir bičiulių, bet pati pasirinkau tokį kelią ir nesijaučiu apvogta ar netekusi savęs. Emigrantės situacija mane privertė pakovoti, įrodė, kad žmonės skiriasi vienas nuo kito, tačiau prigimtis ir esybė nėra tokios skirtingos, kaip kartais mėginame įrodyti. Emigracija iš manęs atėmė kasdienį ryšį subrangia aplinka ir artimaisiais, gal tai ir galima pavadinti vagyste, tačiau toji kelionė mane praturtino, suteikė galimybę tobulėti. Aš susipažinau su skandinavais, jų kultūra ir tradicijomis. Norvegijoje gyvena begalė tautinių mažumų, jos – tikras lobis, nes moko, supažindina su pasaulio kultūromis, leidžia iš jų perimti tai, kas artima.

Knygos pavadinimas siunčia dviprasmę žinutę: dukros rankose atsidūręs dienoraštis natūraliai paaiškina apie mamos gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir jos mylimame Osle, pasakoja apie sutryptą Gundos energiją ir gyvenimo džiaugsmą, nupiešia mamą visai kitomis spalvomis ir daug ką paaiškina.

Mano dukra Elenutė visada pabrėžia savo lietuvišką prigimtį, bet, prisipažinsiu, apie tai mudvi niekada nesame diskutavusios. Elenos ryšys su Lietuva nutrūko, kai nebeliko močiutės, dar skaudžiau grįžti į Lietuvą jai tapo, kai mirė senelis. Tačiau dukra domisi Lietuva, jos kultūra, atranda lietuvišką muziką. Ji kuria savo tapatybę, kaip ir visi jauni žmonės, ieško savęs, kaip knygoje tai daro Gerda, gal tik Gerda naivesnė, lengviau pasiduoda aplinkai. Gerdos išvažiavimas į Vilnių yra būdas atrasti savo šaknis,susipažinti su aplinka, bet nemanau, kadpatirtis būtų buvusi menkesnė, jei ji būtų atsidūrusi kitame mieste. Tai labiau jauno žmogaus savarankiški žingsniai į gyvenimą, o Lietuva knygos herojei, kaip ir mano dukrai, yra mamos kraštas, turintis įtakos jos tapatybei, bet nesantis ir nebūsiantis namais.

 

Ko tavęs apie Lietuvą klausia tavo jaunėlė dukra, kuri turbūt yra labiau norvegė nei lietuvė?

Leahai Lietuva asocijuojasi su teta Dina, seneliu, kurį dar spėjo pažinti ir prisimena, šuneliu Rokiu, vasara prie jūros. Kad ir kaip keista būtų, ji dažnai kalba apie Lietuvą ir ne kartą man yra uždavusi klausimą, ar ji tikrai ne tik norvegė, bet ir lietuvė? Tačiau, turėdama mažiau ryšių su Lietuva, ji sunkiai mokosi lietuvių kalbos.

Tapatybės paieškos kartais tampa diskusijų temane tik mūsų namuose, bet ir darbe, nes, būna, jau turiu priminti, kad esu lietuvė ir tai niekuomet nepasikeis. Aplinkiniai tarsi užsimiršta, kad nei gimiau, nei užaugau Norvegijoje. Ir ji yra mano, jau subrendusio žmogaus, pasaulis.

Mano vyrui Ovei, kaip ir knygos herojui Maikui, Lietuvoje labai patinka. Mano šalis jam – vasaros vakaras senos obels šešėlyje, atostogos ir ramybė. Grįžti į Lietuvą traukia mus visus. Gundos kova ir tiesos paieškos, kol jai dar nebuvo pakirpti sparnai, man pasirodė labai artimos. Neabejoju, kad knygoje rašytojos daug kas išgyventa, temos apmąstytos, todėl realios.

 

Kaip ir knygos herojei tau teko dirbti vertėja teismuose. Kokių prisiminimų liko iš to laiko, kokios istorijos įsispaudėį atmintį? Kas svetimoje šalyje atsidūrusius lietuvius labiausiai kankina?

Prisiminimai likę gana ryškūs, daug likimų, daug istorijų ir labai daug tragedijų. Vertėjavau gana nemažai, tačiau tai netapo mano darbu. Atlyginimas geras, daug kelionių, laisvo laiko irgi nemažai, tačiau man netiko. Didžiulis skirtumas vertėjauti laisviems žmonėms, versti temas, kurios tau pačiai artimos, nei atsidurti šalia žmonių areštinėse ir kalėjimuose.

Kartais, pasibaigus bylai ar teismui, svarstydavau: ar tikrai esame iš tos pačios šalies, ar užaugome toje pačioje kultūroje, ar turime ko nors daugiau nei bendrą kalbą? Mes – tautiečiai, ar tikrai esame ta pati karta ir ar tikrai turime ką nors bendro, išskyrus kalbą? Įsiminė brandaus amžiaus vyriškis, nagais nusidraskęs ranką irčiurkšlėmis iš jos tekantis kraujas. Išliko atmintyje „Gucci“ drabužiais pasipuošęs gaujos vadas, kurio kalbos negalėjau suprasti – iš burnos skriejo vien keiksmažodžiai, paįvairinami vienu kitu lietuvišku žodžiu.

Kas labiausiai kankina lietuvius? Nelygu, kas ir kodėl, vedamas kokių tikslų ir svajonių išvyko iš Lietuvos. Daugelis kankinasi, mėgindami atrasti savo vietą visuomenėje, kurios nepažįsti ir kurioje nėra tavo praeities. Nemažai savęs taip ir neatranda, susikuria mažą lietuvišką salą, mažą pasaulį ir apsiriboja tik juo. Tada ir randasi tas MES ir JIE. Kai kurie mėgina savo pranašumą įrodyti brangiais automobiliais, didžiuliais namais ar įspūdingomis kelionėmis, nors realybėje kasdienybė visai nėra šviesi. Materialūs, išoriniai dalykai dažnai užgožia norą mokytis ir tobulėti tau nepažįstamoje, naujoje visuomenėje. Pastebiu vis stiprėjantį mažumų susiskirstymą į visuomeninius sluoksnius.

Jaunoji išeivių karta kiek kitokia – jie greitai prisitaiko, gauna gerą išsilavinimą, tačiau man kartais atrodo, kad jiems trūksta norvegiško paprastumo, pagarbos vienas kitam ir darbui.Pradeda skirstyti žmones į „valytojas“ ir „inteligentus“. Man tai – svetima ir nepriimtina. Negrupuoju žmonių pagal tautybę, religiją ar išsilavinimą, tikiu, kad mano tapatybė yra kur kas daugiau nei kalba ar religija. Mano tapatybė ir jos evoliucija galbūt žengia į kitą etapą, taigi jaučiuosi laisva nuo sukaustytų lietuviškos tapatybės standartų.

Norvegiją myliu už paprastumą ir žmonių pagarbą vienas kitam. Čia tavęs niekas nemoko gyventi, nesikiša į privatų gyvenimą, bet aiškiai nubrėžia visuomenines normas. Norvegams visiškai aišku: tavo vaikai nėra tavo nuosavybė, visuomenė atsakinga už jų auklėjimą ir gerovę.

Žurnalistė Reda Petrošiūtė su dukterimi Leahai. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kiek jau metų gyveni Norvegijoje? Kada šioje šalyje pasijutai sava? Ar išvis pasijutai?

Norvegijoje gyvenu jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Ar pasijutau sava?

Niekada labai stipriaiapie tai nemąsčiau. Sava ar nesava? Jaučiuosi reikalinga, kad esu šios visuomenės dalis, ir niekada nesijaučiau atstumta ar diskriminuojama. Gana daug užsieniečių teigia jaučiantys diskriminaciją, tačiau aš to nepatyriau, dėkoju norvegams už toleranciją. Savo darbe kartais susiduriu su tuo, kai užsieniečiai diskriminaciją ar rasizmą naudoja puolimui. Kraštutinumų visur esama.

Jausmas, kad kybai tarp dviejų šalių, išlieka. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai.

 

Ar pasiilgsti Lietuvos? Ar tau būtinas fizinis ryšys su gimtine?

Ilgesys nedings, bet jis nėra kliūtis. Tiesą sakant, dabar ilgiuosi dviejų dalykų. Norvegijos irgi pasiilgstu, kai jos ilgai nematau. Fizinis ryšys su vieta, kurioje užaugai, yra reikalingas, betgi atstumas nedidelis, reikia tik surasti laiko ir kad karantinų nebūtų.

 

Kokius lietuviškos tapatybės ženklus labiausiai norėtumei matyti savo dukrose? O gal ir visai nenorėtum matyti? Gal jos – pasaulio pilietės, kurioms nesvarbu, iš kur jos atėjusios?

Norėčiau, kad jos išmoktų lietuviško darbštumo ir savarankiškumo. Kad Elenutė išsaugotų ryšį su Lietuva ir kalbą. Leahos laukia dar daug dalykų, tikiuosi, ji išmoks kalbėti lietuviškai, čia jau aš pati turiu labiau pasistengti. Jaučiu, kad mano dukros auga pasaulio pilietėmis, o ir mes patys juk – argi ne tokie? Emigracija mane pakeitė, bet savosios tapatybės aš nepraradau. Nesijaučiu kitokia ar prarasta, tik bėgant metams vis artimesnė darosi norvegų kultūra ir jų santūrumas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Mama. Istorija apie seną dienoraštį

Vakar buvau mokykloje. Maikas nespėjo grįžti iš darbo, todėl kartu su Gerda ėjau į pokalbį su klasės auklėtoja. Baisu pagalvoti – dukra jau antrokė, o aš iki šiol nepažįstu jos mokytojų.

„Mano tėtis labai daug žino, – pasigyrė ji, – nes jis yra mokytojas.“ Auklėtoja nusikvatojo. Paskui ėmė įtikinėti, kad ir mama daug išmano. „Bet tėtis žino viską! Daugiau nei mama.“

Nesumojau, ką turėčiau daryti ar sakyti. Mačiau, kad mokytojai nesmagu. Atrodė, kad jai manęs gaila. O man buvo gaila jos. Ir Gerdos – ji tikrai manęs tokios nenusipelnė.

Šį tekstą šiandien radau tarp senų popierių. Prieš daugelį metų, kai Gerda dar buvo vaikas, sumaniau rašyti dienoraštį. Nusipirkau storą knygelę, bet nepavyko įveikti nė dviejų puslapių, vis atrodė, kad negaliu papasakoti nieko įdomaus. Paskui ta knygelė nusimetė, pasimiršo. Tačiau pokalbis su mokytoja įsirėžė atminty. Iki šiol prisimenu, kaip eidama namo tylėjau ir jaučiausi menka, niekam tikusi. Negalėjau patikėti, kad kadaise gyvenau kitaip, mėgau savo darbą, sukdavausi nuo aušros iki sutemų, lakstydavau iš pietų į šiaurę, iš vakarų į rytus, kiekviena diena dovanodavo naujų pažinčių, išbandymų, naujos patirties – tai augino ir varė pirmyn. Negalėjau liautis, nemokėjau sustoti. Nenorėjau. Ir tikėjausi, kad tai niekada nesibaigs.

Tačiau vieną dieną pasaulis apsivertė.

Po pirmosios nelaimės vyliausi, kad praeis, kad tai laikina, bet nesėkmės užgriuvo viena po kitos – vos atsigaudavau, tuoj vėl sulaukdavau naujo smūgio, ir galiausiai nebemokėjau išbristi. Vis labiau atsiribojau nuo žmonių, net artimiausių. Kalbėjimas tapo beprasmis, norėdavau vien tylėti ir slėptis savyje, dažniausiai taip ir dariau. Atrodė, kad mano buvimas niekam nebereikalingas. Vyras ir vaikai galėjo išsiversti be manęs, gal taip jiems net paprasčiau. Jaučiausi našta ir jiems, ir pati sau.

Pamenu, kadaise Maikas pasakojo apie skirtingus klodus žmogaus gyvenime, jo įsitikinimu, tą nulemia ne metai ar amžius, o vieta, aplinkybės ir mūsų pačių pasirinkimai. Ši teorija man patiko. Įsivaizduodavau save, padalytą į daugybę plonų sluoksnelių: vieną akimirką persikeldavau į vaiko lygmenį, kitą – į paauglės pasaulį, retsykiais virsdavau subrendusia moterimi, o kartais jausdavausi lyg kūdikis. Tik po visų nelaimių tie sluoksniai dingo, išmirė, nebeliko nei suaugusiųjų bagažo, nei vaikiško smalsumo. Gunda nebeegzistavo. Šalia augo dukra, kuriai nesugebėjau nieko duoti, ir tai vis labiau slėgė. Kartais pagalvodavau, kad noras pagimdyti vaiką buvo baisi gyvenimo klaida. Kita vertus, stebiu Gerdą ir žaviuosi, kokia ji protinga ir gabi. Maikui pavyko išauginti puikų žmogų. Tai matydama džiaugiuosi suteikusi jam šią galimybę. Jiedu atrodo kaip graži pora. Maikas visada mokėdavo kažkaip ypatingai prie Gerdos prieiti. Jis tikrai nuostabus žmogus, kuo toliau, tuo tvirčiau tuo tikiu. Tai buvo didžiausia likimo dovana. Norėčiau ir aš jam duoti daugiau, bet nežinau kaip, nemoku.

Gerda jau didelė, po kelerių metų baigs mokyklą, netrukus gal paliks namus. Ji bręsta ir vis labiau domisi savo istorija. Matau, jai rūpi, ji nenori gyventi nežinioje, todėl privalau dukrai atiduoti savo duoklę, negaliu palikti be šaknų. Pasirinkau viską užrašyti, nes žodžiais papasakoti nepavyks. Tikiu, kad Gerda kada nors tai perskaitys ir įvertins. Juk mano istorija kartu yra ir jos.