Kelionių literatūros klasika tapęs H. Millerio „Marusio kolosas“ – autentiškas Graikijos patyrimas

„Graikijos šviesa atvėrė man akis, persunkė poras, išplėtė visą mano esybę,“ – odėje Graikijai „Marusio kolosas“ rašo amerikiečių autorius Henry Milleris. Kiekvienas kada nors lankęsis Graikijoje pritars, o nesilankę – gali pajausti ypatingą dvasią ką tik išleistoje knygoje (leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė).

„Marusio kolosas“ – tai autobiografinis kūrinys, klajoklio traktatas ir autentiškas Graikijos, kurios nebėra, patyrimas. Kaip milžiniška graikų Saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi virš Rodo uosto, – H. Millerio (1891–1980) „Marusio kolosas“ laikomas tokio paties dydžio kelionių literatūros paminklu. Pats autorius pripažino, kad tai geriausia, ką yra parašęs, o literatūros kritikai tik patvirtina jo žodžius.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse britų rašytojo Lawrenceʼo Durrello kvietimu H. Milleris išvyksta į Graikiją. Svečiuojasi pas jį Korfu, keliauja po Atėnus, Kretą, Porą, Idrą ir Delfus. Bičiuliai lankosi kaimeliuose, geria vandenį iš šventų šaltinių ir nuogi guli paplūdimiuose, o per jų išdriektus kūnus piemuo varo avis. Intelektualūs pokalbiai, pašėlę nuotykiai, kvailiojimai, draugystė su graikų poetu Jorgu Kacimbaliu, kurio monologų H. Milleris klausydavo sužavėtas, padėjo jam perprasti Graikiją – pasaulį, sumanytą ir sukurtą amžinybei.

„Kas man Milleryje ir šioje knygoje įdomu, brangu, artima – tai aistra, begalinė gyvenimo meilė, pulsuojanti gyvybė ir negęstantis entuziazmas, troškimas prisigauti prie pačios pasaulio ir žmogaus esmės, dosni širdis, žiūrėjimas į viską iš „wisdom of the heart“ pozicijų, jautrus gebėjimas suvokti skirtingų tautų skirtingus požiūrius į pasaulį. Ir, žinoma, išskirtinė meilė Graikijai ir jai sukurtas himnas, kurio niekas nesugebės pranokti. Tokios Graikijos jau nebėra ir mes ją matom jau kitokią, bet Milleris priverčia mus pajusti jos esmę, potencialą, išskirtinumą, su jo pagalba mes išvystame ją daugiamatę, su neprilygstama potekste, kaip išminčių ir dievų buveinę. Nedaug yra tokių akis ir širdį atveriančių knygų,“ – apie vieną sau svarbiausių išverstų knygų sako vertėja, „Metų vertėjo krėslo“ laureatė V. Tauragienė.

H. Milleris 1930 m. iš Amerikos persikėlė gyventi į Paryžių. Dešimt metų jis bendravo su nuskurdusiais emigrantais, bohemiškais paryžiečiais, trankėsi po Europą. Paryžiuje išleido pirmąją ir garsiausią knygą „Vėžio atogrąža“, po penkerių metų pasirodė jos dvynė „Ožiaragio atogrąža“. Abi išleistos tik Prancūzijoje, kitur laikytos nepadoriomis ir draustos. Seksualiai atviros knygos sukrėtė Europos literatūrinį avangardą ir sulaukė T. S. Elioto, E. Poundo, S. Becketto ir L. Durrello įvertinimo.

1940 m. H. Milleris grįžo į Ameriką ir įsikūrė Kalifornijoje, toliau rašė, tačiau daugelio kritikų laikytas „nešvankių“ knygų autoriumi ir negalėjo Amerikoje išleisti reikšmingiausių darbų. 1961 m., po istorinio mūšio teisme, „Vėžio atogrąža“ pagaliau buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose (Anglijoje – 1963 m.). Rašytojas sulaukė pripažinimo ir septintojo dešimtmečio kontrkultūros pasaulyje buvo pradėtas vadinti laisvės ir seksualinės revoliucijos pranašu. Vėliau, panaikinus draudimus leisti kitas jo knygas, H. Millerio kūryba pagaliau tapo prieinama skaitytojams jo gimtinėje.