Pažiūri į viršelį ir nori atostogų. Ne kitaip. Atrodo net užuodžiu sūrų vandeyno vandenį, karštį, akys nori merktis nuo per ne lyg ryškių saulės spindulių. Bet svajonės išsisklaido, atsimerkiu, ir toliau skaitau susisupus į pledą, įsitaisius ant patogios sofos. O gaila! Mielai susipakuočiau lagaminus, šunį, vyrą ir išmaučiau į Ispaniją, kaip ir padarė Aušros Matulevičiūtės knygos „Prijaukinti vėjai“ veikėja Alba.
Albai 27 metai. Atrodo, tas laikas, kai nebelieka netekėjusių ar apie vaikus nesvajojančių draugių, o aplink visi tik ir spaudžia pačiai griebtis gyvenimo rimtybės. Tačiau Alba nejaučia to poreikio, ir netiki, jog amžius ją turėtų įpareigoti paklusti visuomenės primestoms normoms. Ji išeina iš darbo, palieka mylimą Vilnių ir pakelia sparnus į Kanarų salą Lansarotę. Čia ji gauna padavėjos darbą ir krūvą šmaikščių, tikrų, įdomių kolegų, kurie netrukus virsta draugais, o vienas jų – pretenduoja ir į šį tą daugiau.
Iš esmės, tai yra tikras atostogų romanas, nepakrausiantis jums smegenų sudėtingais gyvenimais, asmenybėmis ir susiraizgiusiais santykiais. Tai labiau vienos, drąsios moters istoriją, kuri, noriu tikėti, įkvėps tiesiog … nebebijoti. Nebebijoti būti savimi, nebebijoti primestų rėmų, kažkieno kito sukurtų taisyklių ir pamilti save tokią, kokia esi. Ryžtis vytis savo svajonę dabar, o ne rytoj, poryt ar nuo pirmadienio. Knygoje radau minčių, kurios privertė ir susimąstyti ir garsiai pasakyti: „Aš irgi taip manau!“. Smagus romanas. Jo dėka tik dar labiau užsimaniau atostogų, muzikos, smėlio, saulės ir negalvojimo apie rytojų.
Palikite komentarą