Kati Hiekkapelto „Bejėgiai“: ištrauka

Samis atvyko į Suomiją tuo pačiu būdu ir maršrutu, kaip ir Vakarų Europos nepasotinamoms venoms skirtas, jam pačiam taip gerai pažįstamas heroinas: paslėptas tirštais išmetamųjų dujų kamuoliais besispjaudančiame sunkvežimyje, per begali¬nes Rusijos stepes, nelegaliai.
Heroinas tęsė savo kelionę, Samis pasiliko.
Paprašė politinio prieglobsčio, apsigyveno pabėgėlių pri¬ėmimo centre, bandė pamiršti heroiną ir jam beveik pavyko. Laukė dvejus metus, keturis mėnesius ir vieną savaitę. Gavęs sprendimą dėl deportacijos, pasislėpė. Gyveno gatvėje. Atrado subuteksą.

Ant Samio kaktos sužvilgo šalto prakaito lašeliai ir paskaudo galvą. Jis suskaičiavo savo pinigus: iš parapijos benamių šelpi­mo fondo gautą apgailėtiną banknotą ir kelias eurų monetas. Turėtų pakakti vienai dozei. Po jos bus lengviau sugalvoti, iš kur gauti daugiau. Neįtikėtina, tačiau netingint pinigų visada buvo galima prasimanyti. Jis rinkdavo tuščius butelius ir kar­tais nelegaliai dirbdavo vienoje picerijoje — valydavo ir atlikda­vo įvairius savininkų paskirtus darbelius. Laimė, jam nereikėjo labai dažnai parsidavinėti, nei įsitraukti į nusikalstamąją veiklą. Jis tikrai nebuvo nusikaltėlis ir nekentė tų, kurie vogdavo iš se­nukų ir įsilaužinėdavo į svetimus namus. Šito nekentė labiausiai už viską. Brautis į kitų namus — nevalia. Namai yra namai. Tai vieta, kurioje žmogus turi būti saugus. Jeigu jis būtų jautęsis saugus savuose namuose, nieko tokio niekada nebūtų nutikę. Jis lankytų mokyklą ir planuotų būsimą karjerą. Sekmadieniais eitų į bažnyčią ir vogčiomis žvilgčiotų į jam skirtą mergaitę. Ji būtų graži. Tankios ir riestos blakstienos mestų šešėlį ant aukš­tų skruostikaulių, mergaitei pajutus jo žvilgsnį ir droviai nu­leidus akis. Švelni šypsena nuvilnytų jautriu jos veideliu. Būtų pavasaris. Lauke skambėtų tik paukščių giesmės, būtų šilta ir žydėtų tūkstančiai gimtojo slėnio vaismedžių.

Žvarbus vėjas košė kiaurai per Samio drabužius. Apledijusi žemė buvo slidi ir gumbuota, tapo sunku eiti. Dienomis saulė jau šiek tiek šildydavo. Jis bastydavosi miesto pakraščiais, ret­karčiais sumerkdamas akis ir pakeldamas veidą į dangų, kad pajustų ant skruostų šiltus saulės spindulius, tačiau vakarais žiema vėl negailestingai sugriebdavo ir suspausdavo savo šal­tame glėbyje. Gelbėjimo armijos surengtame blusų turgelyje įsigyta dygsniuota striukė nebuvo labai stora. O apie rengimąsi keliais sluoksniais jis niekada negirdėjo. Gatvėje išgyveno du mėnesius ir visą laiką šalo. Nejaugi žiema ir šalčiai niekada ne­sibaigs? Kur miegos kitą naktį?

Bet pirmiausia reikėjo gauti subo. Bupro. Tekso. Mylimas vaikas turi daug vardų. Per vieną suomių kalbos pamoką jie mokėsi suomiškų patarlių, bandė surasti joms atitikmenis gim­tojoje kalboje. Samis niekaip negalėjo sugalvoti nieko panašaus savo kalba, nors mokytoja draugiškai ragino jį pasistengti prisi­minti. Atrodė, kad nuo tada praėjo visa amžinybė.

Samis sliūkino Lepiojos rajono link. Ten gyveno vienas pa­žįstamas pardavėjas. Suomis, pats narkomanas, jo bendraamžis. Samis nelabai mėgo Makės, nes dėl skirtingų vienu metu var­tojamų narkotikų šis buvo it sprogstamasis užtaisas, įsitempęs ir impulsyvus, o tai Samiui kėlė baimę. Tačiau Makė beveik vi­sada turėdavo narkotikų. Gal gaus nedidelę nuolaidą? Gal ga­lės pasilikti ir praleisti naktį pas jį? Galvos skausmas sustiprėjo. Samis paspartino žingsnį. Gyvenamasis rajonas — pora žemų daugiabučių namų ir keli vidury miško išsibarstę kotedžai – buvo toli. Netipiškas narkomanų rajonas. Jame net nebuvo parduotuvės Siwa, kurią galėtų apiplėšti. Samiui patiko rajone tvyranti ramybė, kažkodėl jis bijojo būti suimtas miesto cen­tre labiau negu kur kitur, nors ir žinojo, kad vietovėse, kuriose nebuvo imigrantų, labiau patraukdavo žmonių dėmesį. Dideli priemiesčiai – Rajapuras, Koivuharju ir Varala – buvo geriausi. Juose sukosi prekyba narkotikais. Ir sukinėjosi pažįstami. Net ir keli tėvynainiai. Šiuose priemiesčiuose galėdavo visiškai iš­nykti ir jie taip pat atrodė savaip ramūs. Lepioja nebuvo didelė. Turbūt Makės tėvai turėjo ten butą ir leido sūnui jame gyventi. Samis negalėjo sugalvoti jokios kitos priežasties, dėl kurios jis ten gyveno ir kodėl dar nebuvo išvytas.

Laukujės durys, žinoma, užrakintos. Jis negalėjo pranešti Makei, kad ateina, nes neturėjo mobiliojo telefono. Tai labai sunkindavo narkotikų paieškas, bet Samis buvo pasirengęs pa­pildomai pasistengti, mat labiau bijojo atsidurti policijos aki­ratyje, nei likti be subo. Vienas netinkamas telefono skambutis ar žinutė, ir policijos stebėjimo radarai aptiktų jo pėdsakus it šviežiame sniege įspaustas kiškio pėdas. Samis buvo išmokęs atpažinti kiškių pėdsakus. Naktiniame mieste, kuris jo akyse atrodė tik bekraštis, plynas miško, esančio Sibiro taigos pakraš­tyje, kirtimas, jie lankėsi dažnai. Mieste, iš kurio atvyko, gyve­no daugiau nei milijonas gyventojų. Be to, nuolatinis telefono bei SIM kortelės keitimas buvo ne tik brangus, bet ir rizikingas malonumas, nes reikalavo lankymosi parduotuvėse. Samis ne­norėjo rodyti savo veido niekur, kur buvo apsaugos kamerų.

Šį kartą jis surizikavo. Sustojęs prie durų laukė. Gal kas nors išeis ir jis galės įsmukti vidun. Samis stengėsi išlikti ra­mus, bet baikščiai žvalgėsi aplink. Ar kas nors jį matė? Šiek tiek atokiau stovėjo dar vienas žemas daugiabutis. Pastatus skyrė kelios vešlios pušys ir apšerkšniję krūmai, žaidimų aikš­telė vaikams ir daug apledijusios žemės. Poros lauko žibintų nepakako apšviesti viso kiemo. Languose dar degė šviesos, bet iš apšviestų kambarių kiemo nematyti. Tačiau Samis stovėjo ne šešėlyje. Virš laiptinės durų kabantis kubo formos šviestu­vas plieskė it prožektorius. Jo šviesoje tamsi Samio oda įgavo melsvą atspalvį. Jautėsi taip, lyg stovėtų ant scenos, ir pradė­jo jaudintis. Praėjo pernelyg daug laiko nuo paskutinės dozės. Jis stengėsi vartoti narkotikus saikingai, įsišvirkšdavo tik tiek, kad iškęstų baimę ir šaltas naktis. Nustos vartojęs iš karto, kai tik atsistos ant kojų. Padaryti tai bus lengva, nes dar nėra labai į juos įjunkęs. Tačiau dabar jį vėl ėmė krėsti drebulys. Baisiai šalo. Norėjosi išdaužti durų stiklą. Rėkti. Privalėjo patekti į vidų. Pas Makę jo laukė palengvėjimas. Staiga laiptinėje už­sidegė šviesa. Samis išsitiesė, atsitraukė keliais žingsniais ata­tupstas ir pasistengė nutaisyti nerūpestingą ir draugišką veido išraišką, nors žinojo, kad tai beprasmiška. Čia jam niekada nepavyks įsimaišyti į pilką masę – jo juodos akys ir tamsi oda neišvengiamai, it adata, badė suomių akis. Būtent todėl buvo svarbu nors pabandyti atrodyti draugiškai. Net ir menkiausias pavojaus jausmas, sukeltas panašių į jį, vertė žmones griebtis telefono ir iškviesti policiją.

Laiptais leidosi vyriškis. Nei labai senas, nei labai jaunas. Atspėti suomių amžių itin sunku. Vyriškis atrodė gana stilingai. Ilgas, tamsus vilnonis paltas ir skrybėlė. Nepaisant to, neatrodė ypač turtingas. Drabužiai buvo seni. Samis taip ilgai stebėjo žmones, iš tikrųjų visą savo gyvenimą, kad išmoko „užuosti“ pinigus. Ir geraširdiškumą. Ir pavojų. Dabar jis užuodė pavojų. Kai vyras pradėjo verti duris, Samis nutaisė šypseną ir žengė durų link, tarsi ką tik būtų atėjęs, neva ieškodamas kišenėje rak­to, nors bijojo taip, kad atrodė, jog širdis iššoks per gerklę. Tai bent sutapimas. Labas vakaras. Telaimina Dievas jus ir jūsų šeimą. Jei mokėtų, būtų pasakęs Samis. Dabar pasitenkino šypsena ir tikėjosi, kad nematyti drebulio. Vyras žvilgtelėjo į jį ir pasa­kė kažką kimiu balsu. Samis, šypsodamasis kaip kvailys, paro­dė pirštu į viršų. Vyras sustojo tarpduryje ir įtariai sužiuro į jį. Samis pastebėjo, kad jis dvejoja. Pavojaus jausmas ėmė blėsti. Samis dar kartą parodė pirštu į viršų ir net išdrįso ištarti friend’. Vyriškis atsigręžė į laiptinę, kurioje kaip tik užgeso šviesa. Lyg pastūmėtas tamsos, jis plačiai atvėrė duris, išėjo į lauką ir neat­sigręždamas nuėjo. Samis įsmuko į tamsų koridorių.