Knygų aprašymai, apžvalgos, recenzijos

Nežinau, kaip jūs, bet kai aš pamatau knygas su gyvūnais ant viršelių, apie gyvūnus, pavadinime minimas gyvūnas – išsigąstu tos knygos. Nes esu jautri šioms temoms. Kaip ir daugelis žmonių dvikojų nelaimes kūrybiniuose dakykuose (knygose, filmuose, spektakliuose) sugebu toleruoti padoriai, bet, neduok Dieve, kas nors nuskriaudžia kokį gyvūną – ašarų kalnai, pergyvenimas ir aplinkinius juokinantys pasikūkčiojimai. Kai prieš daug metų mokykloje skaitėme liūdnuosius Biliūno kūrinius ir „Robotą ir plaštakę“, man visko buvo tiesiog per daug. Visus kartus išbėgau iš klasės apsipylusi ašaromis, nubėgdavau pas mamą (ji dirbo mokytoja kitoje klasėjė) ir slėpdavausi likusią dieną už spintos. Mane neįtikėtinai liūdino ir skaudino tie kūriniai. Tiek, kad ir dabar negalėčiau ramiu veidu jų net atsiminti. Bet dabar dalykai pasikeitė. Jau ne kartą ir pažįstamų mokytojų girdėjau, kad šiomis dienomis nei Brisius, nei kliudyta katytė jokių emocijų vaikuose neišprovokuoja…  Negana to, atsiranda ir tokių, kurie iš kūrinių ir liūdnos lemties veikėjų šaiposi, juokiasi. Paklausius tų pasakojimų, suprantu, jog visgi rinkčiausi, kad mano vaikas geriau reaguotų kaip aš, negu visai nereaguotų. Žiauru. Labai žiauru, kad empatija nyksta ir mažųjų nejaudina silpnesnieji. Tai ir nežinau, ar įspėti dėl šios knygos, skirtos jaunimui, ar ne. Man ji pasirodė skaudi ir žiauroka. Būdama vaikas, ašaras būčiau liejusi ir liejusi. Bet gal šiais laikais viskas jau nebe taip? Skaityti daugiau...

Vos paskaičius „Brodeko“ anotaciją, iškart buvau suintriguota. Knygoje bus liečiamos Antrojo pasaulinio karo, holokausto temos. Tiesa, įdomumas tas, kad nė vieno iš šių žodžių kaip „vokiečiai“ ar „žydai“ romane nėra. Viską nujauti ir suvoki pats. O šių temų aš savotiškai bijau. Žinot filmus „Pianistas“, „Gražus gyvenimas“ ar „Berniukas dryžuota pižama“? Nė vieno nesu mačiusi. Kodėl? Ogi todėl, kad kai man apie juos pasakodavo, ašaros upeliais tekėdavo. Tai kas būtų savom akim pamačius ir dar labiau viską išjautus? Savaites būčiau nemiegojusi, o mintys būtų ramybę pražudžiusios. Bet aš mačiau pusę „Šindlerio sąrašo“. Taip, tik pusę, nes mano ir taip jautri širdis nepakėlė tų siaubingų įvykių ir žiaurumo. Tikrai buvusio žiaurumo, o ne išgalvoto. Šiek tiek drebančia širdim kibau į „Brodeką“ ir jau su pirmaisiais puslapiais giliai pasinėriau į jautrią, tylią ir skausmingą Brodeko gyvenimo istoriją. Skaityti daugiau...

Jau kurį laiką „Aliso tinklas“ gulėjo ant mano spintelės ir laukė savo eilės. Nekilo man prie knygos ranka kažkodėl. Gal dėl to, kad tokio tipo viršeliai dažnai slepia saldžią, cukrinę istoriją, kurių dažnai privengiu. Tačiau atėjus metui rinktis ką skaityti, nusprendžiau bent anotaciją permest akim. O! Ji nežadėjo jokių „meilių seilių“. „Alisos tinklas“ – tikrais faktais paremta istorija apie drąsias, pirmo pasaulinio karo moteris šnipes. Skaityti daugiau...

Vis tamsėjantys rudens vakarai vilioja namų šiluma, jaukumu ir ramybe. O kas gali būti geresnis tokio laiko kompanionas nei knyga? Rekomenduojame geriausias knygas jūsų vakarams, kuriems betrūks šiltos arbatos puodelio ir patogaus kampo, vertingam laiko praleidimui su įkvepiančiomis istorijomis. Skaityti daugiau...

Kai praėjo didžioji susidomėjimo ir garbinimo banga, pagaliau ir aš čiupau išgirtąją knygą. Perskaitė mamytė, perskaitė sesuo, atėjo ir mano akims metas. Nors aplink šmėžavo krūvos panegirikų istorijai, stengiausi atsiriboti nuo plevenančių nuomonių ir vertinti knygą tik pagal tai, ką perskaitysiu ir išjausiu pati. Na, ir vertinti „Aušvico tatuiruotoją“ kaip knygą, man atrodo, nesąžininga. Skaičiau ją kaip tikrą istoriją, tikrus išgyvenimus, gyvenimus, o literatūrinę pusę leidau sau kiek pamiršti. Skaityti daugiau...

Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys „Dievas visada keliauja incognito“, manau, turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti. Skaityti daugiau...

Oho! „Prižiūrėtojas“ – ne šiaip knyga, o tiesiog devynios vienoje. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję? Skaityti daugiau...

Visų pirma, apie lietuvišką pavadinimo vertimą. Kai pirmą kartą pamačiau „Apšviestoji“, nesuvedžiau, kad čia ta pati „Educated“. Tačiau geriau pagalvojus labai pritariu tokiam vertimui, nes jis kone dar geriau nei angliškasis įprasmina romano esmę – dviejų kraštutinių (šiuo konkrečiu atveju) polių – tikėjimo ir mokslo – įtaką žmogaus dvasinei, psichinei ir intelektualinei raidai. Skaityti daugiau...

Tai tokia mažutė, plonutė knygutė, kad iš jos tikėjausi tokio melancholiško, gyvenimiškom citatom nusėto ir išminties perlais padabinto teksto, kokius ne visada mėgstu. Labai retai tie koncentruoti trumpi ir ala pamokantys bei įkvepiantys tekstai mane pamoko ar įkvepia. O kaip jau įprasta – jie visi būna panašaus leidimo kaip ši knyga. Bet kažkaip susigundžiau „paragauti“ šito leidinio, su mintim, kad jei iš pirmų skyrių nepatiks, atsisveikinsiu be gailesčio. Skaityti daugiau...

Visiškai neplanavau skaityti šios knygos. Mačiau, kad daug kas dalinasi atsiliepimais socialiniuose tinkluose, bet pabūgau didelės apimties. Visgi knyga beveik 500 puslapių, o turint du vaikus pašonėje daug patogiau skaityti trumpesnius kūrinius. Ir visgi knygą nusipirkau. „Vaga“ leidyklos vakarėlyje viena moteris su didžiausiu entuziazmu įtikinėjo, kad ją perskaityti yra tiesiog būtina ir aš jau kitą dieną stovėjau knygyne. Vis dar dvejojau, bet, matyt, buvo lemta – knygyno konsultantė žibančiomis akimis pasakė tą patį, ką girdėjau ir prieš tai – puiki knyga. Taigi nusipirkau, perskaičiau ir… man labai labai patiko. Leiskite papasakoti apie knygą plačiau. Skaityti daugiau...