Ūžia dabar Černobylio banga… Visi nori viską žinoti, domėtis, keliauti, patirti. Tam paspirtį davė ir HBO serialas (nemačiau jo) ir labai laiku perleista Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. O ją aš skaičiau prieš krūvą metų, kai viso šito širšalo dar nebuvo. Bet net tada (tuo metu dirbau knygyne) ją greit nušlavė nuo lentynų. Ir pirko tikrai ne serialų prisižiūrėję veikėjai, o solidūs žmonės, su kuriais visad padiskutuodavom ir apie kitas Aleksijevič ciklo knygas. Skaičiau jas keturias, tačiau toji apie Černobylį paveikė labiausiai. Kitos liečia karo temą, o karas, kaip žinia, yra žmonių planuotas, vykdomas, tęsiamas ir kartais visai nuspėjamas, jaučiamas. Černobylio nelaimė buvo netikėta, neįtikėtinai žiauri, nesuvaldoma, o daugybė žmonių buvo tiesiog apgauti, jiems buvo šlykščiai primeluota ir tai, greičiausiai, skaudino labiausiai. Nors „Černobylio maldą“ skaičiau prieš n metų, iki dabar atsimenu ir visą tekstą, ir tamsią emociją, užsilikusią sieloje – tai viena paveikiausiaų mano skaitytų knygų ir nežinau, ar drįsčiau leistis į tą kelionę antrą kartą. Bet ne apie ją čia atėjau pašnekėti, o apie naujausią Černobylio temą liečiančią knygą. Ir nors bijojau, kad su ja buvo šokta „ant bangos“, bandyta spėt į populiarumo traukinį – viskas čia visai ne taip.
Skaityti daugiau...
