Man labai patinka tokios keistos knygos, kuriose aprašomas keistas, sutrikęs žmonių gyvenimas, o pats rašymo stilius irgi toks kasdieniškas, įvykius fiksuojantis, tikrai nepretenduojantis į išraiškingiausios, literatūriškiausios kalbos apdovanojimą. Tie žmonės man gali būti ir visai nežinomi – svarbu, kad tas knygos keistumas ir jų gyvenimai būtų bent kažkuo unikalūs. Tokio jausmo gavau iš Knausgardo knygų ciklo, „Berniukas nuryja visatą“ knygos ir toje pačioje Eleonoroje Olifant to buvo, tik su aiškesniu moralu ir daugiau veikėjų išraiškos. Pirmi du minėti kūriniai – biografiniai ir tikrai labai kieti. „Smulki žuvelė“ taip pat yra autobiografija, tačiau paėmusi knygą į rankas to iškart nesuvokiau. Nors ir pavardė autorės liudija ir galėjau susivokti, bet… Bet mano akis patraukė kiti dalykai. Paminėtas keistas ryšys su tėvu, vaiko bandymai įsitvirtinti, keistuoliškas gyvenimas su nepastovia motina… Būtent tai, ką visos tos mano mėgstamos keistos ir sutrikusios kasdienybės fiksavimo knygos turi! Čiupau skaityti ir… Juk čia Stevo Jobso dukros prisiminimai… Bus įdomu.
Skaityti daugiau...