„Karo lakūnės“ – tikra istorija apie karo lėktuvus pilotavusias moteris

Iš užmaršties iškyla vis daugiau pasakojimų ir likimų žmonių, kurie keitė istoriją, tačiau bėgant metams liko istorijos paribiuose. Romanas „Karo lakūnės“ pasakoja tokią Antrojo pasaulinio karo metų istoriją. Tai neįtikėtinas pasakojimas apie moteris, kurios karo metais skraidindavo lėktuvus į karinių oro pajėgų aviacijos bazes, taip pat išbandydavo suremontuotus ir visai naujus orlaivius. O tada prie jų vairo jau sėsdavo kariškiai vyrai. Tačiau nepaisant šių sudėtingų užduočių, pilotėms nebuvo suteikiamas karinis laipsnis, tad nutikus nelaimei jomis nebuvo rūpinamasi kaip kitais karo tarnybą atliekančiais piliečiais.

Lėktuvus į karines bazes transportavusios moterys į šią tarnybą atėjo iš visiškai skirtingų sričių, o ir pilotuoti lėktuvus išmoko įvairiausiomis aplinkybėmis. Romano istorija prasideda Perl Harbore, kai japonų aviacija netikėtai ima atakuoti Havajuose esančią JAV karinę bazę. Tuo metu pagrindinė romano veikėja Odrė Koltrein yra ore ir apmoko jauną kariškį skraidyti. Šis epizodas – paremtas lakūnės Cornelios Fort prisiminimais. Apskritai rašydama „Karo lakūnes“ autorė Noelle Salazar rėmėsi daugybe moterų piločių prisiminimų bei istorijų. Į lietuvių kalbą šį romaną vertė Rūta Tumėnaitė. Plačiau apie šį menkai žinomą Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapį ir romaną „Karo lakūnės“ – pokalbis su autore.

„Karo lakūnės“ nukelia į JAV Antrojo pasaulinio karo metu. Pasakojate tikrais faktais paremtą istoriją apie moteris lakūnes, rengusias karo pilotus. Kaip atradote šią temą?

Lankydama tetą ant vieno staliuko radau krūvą knygų ir ėmiau jas vartyti. Teta tuo metu ruošėsi tapti gide naujoje Aviacijos muziejaus parodoje apie Moterų oro pajėgų tarnybą. Tai civilinės aviacijos organizacija, kuri samdė moteris, kad šios perskraidintų lėktuvus iš gamyklų į karinių oro pajėgų aviacijos bazes. Pakerėta skaičiau, kaip šios moterys kalba apie skraidymą. Visada domėjausi Antrojo pasaulinio karo istorija, ypač mažosiomis istorijomis apie drąsą ir viltį, todėl mane labai suintrigavo šios moterys, rizikavusios savo gyvybėmis, tačiau už tai negavusios jokių kariškiams priklausančių privilegijų. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jomis žavėjausi. Šios moterys į tarnybą atėjo iš visiškai skirtingų sričių, tačiau visas jas vienijo bendras tikslas – tarnauti savo šaliai taip, kaip išmanė geriausiai – skraidant.  

Ar Moterų oro pajėgų tarnybos narėms iš tiesų nebuvo suteikiamas karinis laipsnis? Nejaugi jos buvo laikomos civilėmis, nors tarnavo karinėse oro pajėgose?

Taip, tai viena iš labiausiai mane šokiravusių žinių apie šias moteris. Jos niekada negalėjo pasinaudoti kariškiams teiktomis privilegijomis, nors skraidino karinius lėktuvus ir tarnavo savo šaliai. Jei kuri iš moterų būdavo sužeista ar žūdavo, šeimoms arba likusioms tarnybos narėms tekdavo rinkti lėšas, kad galėtų pargabenti kūną namo. Moterims nebuvo leidžiama tapti karo lakūnėmis, tad, nepaisant to, kad civilės lakūnės reikšmingai prisidėjo prie karo eigos, jų mirtys nebuvo įtraukiamos į oficialų kare žuvusių pareigūnų sąrašą. Nėra jokio oficialaus dokumento, paliudijančio jų karinę tarnybą.

Ar kurdama pagrindinės veikėjos Odrės paveikslą rėmėtės tikromis istorinėmis veikėjomis?

Idėja sukurti Odrės personažą kilo pamačius Cornelios Fort nuotrauką prie lėktuvo. C. Fort Havajuose dirbo civilinių skrydžių instruktore ir buvo ore tuo metu, kai japonai ėmė bombarduoti Perl Harborą. Ji viena iš nedaugelio amerikiečių, paliudijusių apie šį bombardavimą. Tą dieną prie vairo sėdėjo jos treniruojamas studentas. Pamačiusi į juos dideliu greičiu lekiantį lėktuvą, C. Fort paskutinę akimirką perėmė vairą ir išsisuko nuo smūgio. Tik tuomet moteris pastebėjo tekančios saulės simbolį ant lėktuvo sparno ir suprato, kad tai japonų karo lėktuvai. Netrukus ji pamatė ir atskrendančius bombonešius, į dangų kylančius dūmus ir sprogimus po ja esančiame uoste.

C. Fort leidžiantis civiliniame oro uoste, jos lėktuvą sekė ir apšaudė japoniškas naikintuvas. Laimei, tiek C. Fort, tiek jos studentas išgyveno. Šis įvykis moters neatgrasė skraidyti, priešingai – netrukus po incidento C. Fort įstojo į Moterų oro pajėgų tarnybą. Šia scena rėmiausi savo knygoje. Buvo labai įdomu pradėti istoriją Havajuose ir stebėti, kaip toliau vystysis Odrės istorija, vesti ją per visą karą. Tiesa, kurdama Odrę rėmiausi ne vien C. Fort, bet ir kitų moterų išgyvenimais, šen bei ten pakeisdama kai kurias detales.

Nors nuo Antrojo pasaulinio karo moterų padėtis visuomenėje labai pasikeitė, ar yra kas nors, ko šiuolaikinės moterys galėtų pasimokyti iš Odrės ir jos kolegių Moterų oro pajėgų tarnyboje?

Darykite tai, ką mėgstate, ir nekreipkite dėmesio į kitų kalbas. Į šias moteris buvo žiūrima su pašaipa, nepasitenkinimu, panieka. Neva, kaip tokios smulkios ir trapios moterėlės gali skraidyti tais milžiniškais lėktuvais. Bet jos skraidė. Kalbėjau su moterimi, kurios tėvas buvo Moterų oro pajėgų tarnybos instruktorius. Ji pasakojo girdėjusi tėvą kalbant, kad moterys skraidė geriau nei dauguma jo treniruotų vyrų. Maža to, kartą vienas aukšto rango karinis pareigūnas paprašė kelių moterų perimti itin sunkiai valdomą lėktuvą ir parodyti jo neryžtingiems vyrams, kaip tai daroma. Moterys meistriškai suvaldė  lėktuvą. Man patiko skaityti panašius nutikimus, o kai juos perpasakoju, kad ir romano forma, kyla toks pats jaudulys.     

Ar dar yra gyvų piločių, kurios tarnavo Moterų oro pajėgų tarnyboje? Gal turėjote progos su jomis pabendrauti?

Jų liko nedaug. Prieš pradėdama redaguoti romaną turėjau progą telefonu pasikalbėti su viena iš Moterų oro pajėgų lakūnių. Šis pokalbis man labai padėjo, moteris nuosekliai papasakojo, kaip atrodydavo jų kasdienybė – juk to negalėjau rasti knygose. Be to, kasmet vyksta Moterų oro pajėgų tarnybos susitikimas, jame sutikau dvi moteris, kurioms abiem jau virš 90 metų. Šios moterys buvo laikomos organizacijos jaunėlėmis, jos iki šiol noriai pasakoja istorijas, švyti energija ir charizma.

Žiūrint karo filmus dažnai matome bičiulystę tarp vyrų pilotų, daugmaž įsivaizduojame, kaip vyksta jų pokalbiai, kuo jie gyvena. Rašydama „Karo lakūnes“ turėjote sukurti bendravimą tarp lakūnių moterų, sugalvoti, kaip tuo metu atrodė moteriška bičiulystė. Ar buvo sunku sukurti santykių dinamiką moteriškoje kompanijoje?

Įdomu tai, kad nuolat klausiau savęs, kodėl nusprendžiau papasakoti būtent šią istoriją. Tuomet supratau, kad asmeniniame gyvenime esu turėjusi panašios patirties. Nuolat įsitraukdavau į moterų kompanijas, vienu metu tarnavau JAV kariniame jūrų laivyne, taigi esu patyrusi, ką reiškia gyvenimas kareivinėse kartu su daug moterų ir bendru tualetu. Puikiai žinau, kiek chaoso gali sukelti tokios sąlygos. Tačiau ir kiek nuostabių draugysčių taip užsimezga! Tarnybą kariniame jūrų laivyne laikau vienu geriausių savo gyvenimo etapų. Pasirodo, nė pati to nežinodama, pasidariau nuodugnų tyrimą būsimai knygai.

Istoriniuose romanuose svarbu nukelti skaitytoją į tam tikrą vietą ir laiką, tačiau neperkrauti teksto istorine informacija. Kaip išlaikyti šį balansą?

Kai rašytojai krauna į tekstą dar ir dar istorinės informacijos, imu galvoti: „Gerai, supratom, daug perskaitei šia tema. Gal jau galėtume grįžti prie romano?“ Aišku, mėgstu detales, kuriančias atmosferą, nuotaiką, bet neskandinkite manęs jose. Tai blaško dėmesį, imu skaityti prabėgomis. Romane užtenka palikti kelias nuorodas į laiką, kada vyksta pasakojama istorija. Tai gali būti frazė ar slengas, tuo laiku madingos kepurės ar batų modelio paminėjimas. Kai rašytojai nuodugniai ištyrinėja temą ir puikiai išmano kontekstą, jie gali papasakoti istoriją taip, kad, atrodo, patys ten buvo. Ir ten būdamas, tu tikrai kas sekundę nešūkausi apie vis kitą istorinę detalę!

F. S. Fitzgeraldas yra pasakęs, kad romanas niekada nebūna iš tikrųjų baigtas, tik apleistas. Ką manote?

Taip, prieini tašką, kai turi tiesiog paleisti kūrinį. Rašytojas galėtų redaguoti ir perrašinėti knygą visą amžinybę. Net įduodama paskutinį rankraštį, jame mačiau tiek vietų, kurias būtų galima papildyti, pakeisti ar išbraukti. Tačiau jei nori, kad tavo kūrinį išleistų, kada nors turi jį atiduoti. Redaguojant buvo iškirpti keli epizodai, kuriuos mielai įtraukčiau atgal, pašalintas vienas mano labai pamėgtas veikėjas ir scena po Perl Harboro subombardavimo, kurią norėčiau susigrąžinti, nes jaučiau, kad ji puikiai atskleidžia pagrindinės veikėjos vidinį virsmą. Pirminėje romano versijoje buvo mažiau romantikos. Tačiau dabar, žiūrėdama į galutinį knygos variantą, džiaugiuosi paleidusi romaną į pasaulį ir juo didžiuojuosi.

Parengta pagal https://www.noellesalazar.com. Iš anglų kalbos vertė Augustė Burbaitė.