Karas, kvepiantis levandomis

Reiktų prisėsti ir sukaičiuoti, kiek šiais metais buvo prileista romanų apie Antrąjį pasaulinį karą. Nuo labai gerų iki visai neįdomių, nuo tikrų istorijų iki išgalvotų skausmų. Nežinau, iš kur čia šitas susidomėjimas toks didžiulis atsirado. Atrodo, viso pasaulio rašytojai susitarė ir puolė nagrinėti šitą istorijos tarpsnį. Nesakau, kad blogai, bet elementariai smalsu – kodėl taip nutiko? Tai jau ir supratot, kad „Prarastų svajonių dvelksmas“ būtent iš šitos knygų armijos. Ne pats geriausias skaitytas, bet perskaičiau visai maloniai.

Liukas – žydų šeimos įsūnytas vaikinas. Kai jis dar buvo mažas, jo tikrieji tėvai mirė ir jis puikiai pritapo naujuose namuose, tėvo valdomame levandų ūkyje Prancūzijoje. Tačiau Antrasis pasaulinis karas iš jo atėmė viską: šeima išvežta, ūkyje likti negali. Po kaklu pasirišęs maišelį su mylimų levandų sėklomis, vyras prisijungia prie slapto būrio žmonių, besipriešinančių valdžiai. Jis uoliai vykdo misijas, iki jo akys susiduria su Lizetės akimis. Nuostabiai graži mergina taip pat atlieka misiją: ji – apmokyta britų šnipė, turinti suvilioti aukšto rango vokiečių pareigūną. Liukas jai padeda nusigauti iki reikiamos vietos, ir per tą laiką, juodu pamilsta vienas kitą. Tačiau meto sąlygos, aplinka ir į nugaras alsuojantis pavojus nėra geriausi meilės sąjungininkai. O ir abu jaunuoliai nemato nieko švenčiau nei ginti taiką. Jų meilė sudėtinga, tačiau tikra ir skaudi. Ar sugebės ji įveikti šautuvais ir bombomis ginkluotas kliūtis?

Knygos pradžia pasirodė blankoka. Trūko veiksmo, trūko ryškesnių charakterių, Kažkokio prisirišimo prie knygos, kad nenorėčiau jos paleisti. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad vėliau lauks geresni dalykai. Ir laukė. Nuo vidurio, kuomet Liuko ir Lizetės istorija įsisuko, tapo įdomiau. Šiek tiek vargino ilgos, oficialios „karinės“ šnekos, bet juk jų sunku išvengti, kai aprašomas toks laikotarpis. Geras knygos dalykas – nenusaldinta meilė. Ji čia tokia natūraliai racionali, kaip ir jis gyvavimo sąlygoms priklausė. Nebuvo dirbtinos romantikos ir nelogiškų sprendimų. Nežinau, gal jau persisotinau šiuo laikotarpiu, tomis pačiomis problemomis, bet neišėjo mėgautis viskuo 100%. Čiupsiu kokį detektyvą, pasiilgau mįslių.