„Kalkutos detektyvas. Dūmai ir pelenai“ – kelionė laiku po karščiu, intrigomis ir prabanga alsuojančią Indiją

Ką tik lietuviškai pasirodęs detektyvas „Dūmai ir pelenai“ – trečioji Abir Mukherjee detektyvų serijos knyga, anksčiau išleisti „Kalkutos detektyvas“ ir „Neišvengiamas blogis“, o šią trilogiją į lietuvių kalbą vertė Rasa Drazdauskienė. Šios knygos – tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją, nebeegzistuojančią valstybę su visa kolonijinio pasaulio prabanga ir pragaištimi. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyko į Kalkutą, tikėdamasis čia iš naujo pradėti gyvenimą. Tačiau vietoj to jis neria tiesiai į tamsų, politinių ir asmeninių intrigų kupiną Britų Indijos pasaulį.

Trečiojoje serijos knygoje „Dūmai ir pelenai“ Semas Vindemas kovoja ne tik su nusikaltėliais, bet ir su pikčiausiu savo demonu – priklausomybe nuo opijaus. Būtent laikino užsimiršimo troškulys atveda jį į opijaus rūkyklą, tačiau ten, užuot radęs trokštamą palaimą, aptinka lavoną. Kai paaiškėja, jog auka – ne vienintelė, kai lygiai taip pat sužalotų kūnų ima daugėti, Vindemas ir pavyzdingasis jo padėjėjas Banerdžis suvokia, kad visa tai – ne šiaip sau. Kad paslaptingasis žudikas turi tikslą. Ir kad jie privalo kuo skubiau išsiaiškinti, kas sieja visus nužudytuosius. Tyrėjai turi veikti tyliai, greitai ir vieni, kol neįvyko kas nors dar blogesnio, nes į Kalkutą vizito netrukus atvyks Velso princas.

Ši trilogija parašyta indų kilmės škoto, puikiai išmanančio indiškas realijas ir istorinį kontekstą. Detektyvų žvaigžde tapęs A. Mukherjee į knygas sudeda geriausius dalykus iš abiejų pasaulių: skaitytojas gauna ir puikų, intriguojantį britišką detektyvo pasakojimą,kuriam pasaulyje mažai kas prilygs, ir kartu – tokias detales ir tokį aplinkos išmanymą, kokį retai galėtum sutikti už Indijos ribų.

„Dūmai ir pelenai“ – nepakartojamai ironiškas ir įtraukiantis pasakojimas, kupinas politinių neramumų, Gandžio sekėjų, opijaus rūkyklų, Kalkutos karščio, dulkių ir už kiekvieno posūkio slypinčių pavojų. Apie trečiąją knygą pasakoja rašytojas A. Mukherjee.

Kodėl savo knygų veiksmui pasirinkote Kalkutą?

Sąmoningai nusprendžiau detektyvų serijos veiksmą nukelti į Kalkutą. Ir ne tik todėl, kad iš ten kilę mano tėvai, tai iš tiesų įspūdingas miestas, daugeliu atžvilgių jis visiškai unikalus. Mano aprašomu laikotarpiu, XX amžiaus I-oje pusėje,Kalkuta apskritai buvo vienas svarbiausių Azijos miestų – kerinti, egzotiška vieta. Tačiau šis miestas išgyveno milžiniškus pokyčius, jis tapo laisvės kovų, pasipriešinimo britų valdžiai centru. Kalkutos istorija – tai istorija apie britus Indijoje. Jų buvimas vis dar aidi miesto sienose, pastatuose ir pasaulėžiūroje.

Parašyti autentišką pasakojimą, kurio veiksmas vyktų kokiame kitame Indijos mieste būtų buvę žymiai sunkiau. Nors pakankamai gerai pažįstu Bombėjų ir Delį, nemoku jų kalbos. Be to, nemanau, kad kuris nors iš šių miestų tuo metu buvo toks karštas įvykių židinys.

„Dūmai ir pelenai“ mus nukelia įMohando Gandžio vadovaujamo taikaus pasipriešinimo laikus. Kova už laisvę, kuri lig tol tebuvo tuščios diskusijos Kalkutos, Bombėjaus ar Delio inteligentų ratuose, virsta visuotiniu judėjimu. Ar rinkdamas medžiagą knygai aptikote ką nors netikėto?

Supratau, kaip arti žlugimo ribos 1921 metais buvo britų kolonijinė administracija Indijoje. Gandis, sutelkęs mases į taikius protestus, siaubingai gąsdino vadovybę. Iki tol jie dar nebuvo susidūrę su tokio masto grėsme – taip niekad su ja ir nesusidorojo. 1921 metų įvykiai inicijavo britų valdymo Indijoje baigtį. Po jų nebebuvo klausiama, ar Indija bus laisva. Buvo klausiama, kada ji bus laisva.

Kodėl detektyve nusprendėte kalbėti apie kolonizaciją ir laisvės kovas?

Iš dalies norėjau suvokti, kaip tuo metu galėjo prasidėti toks reikšmingas pasipriešinimo judėjimas – kas nors juk turėjo nutikti abiejose pusėse. Sakykite ką norite, tačiau tam, kad Gandžio protestas vyktų taikiai, abiejose visuomenėse turėjo būti kiek nors gėrio. Tačiau rašyti nusprendžiau ir todėl, kad informacija, skleidžiama tiek Jungtinės Karalystės, tiek ir Indijos mokyklose, neatliepia to, ką jaučiu sava širdimi ir žinau iš pokalbių su britais ir indais. Istorija daug painesnė, nei atrodo.

Manote, kad kriminalinio romano žanras leidžia atpainioti tuos subtilius istorijos niuansus?

Būtent! Nusprendžiau rašyti trilerį, o ne istorinę knygą, nes norėjau, kad žmonės ją iš tiesų perskaitytų. Norėjau patyrinėti istorinį etapą, kurio nesuprantame arba sąmoningai renkamės nesuprasti. O detektyvo žanras tam puikiausiai tinka. Detektyvui prieinami visi visuomenės sluoksniai –jis gali turėti reikalų ir su princais, ir su prostitutėmis, ir su bet kokio kito sluoksnio atstovais, todėl jo lūpomis puikiai pavyksta išsakyti socialinę kritiką.

Kaip populiariosios grožinės literatūros autoriai gali spręsti rimtas socialines problemas?

Visų svarbiausia – potekstė. Imkime kad ir mano pirmąją knygą „Kalkutos detektyvas“ – jos veiksmas nukelia į 1919 metus, kai vyko kruviniausios žudynės Indijos istorijoje. Tačiau kol žudynės vyksta Amritsaro mieste, knygos siužetas rutuliojamas Kalkutoje. Taigi, istorija visai čia pat, ji puikiai matoma ir visgi ji – ne pats siužetas. Arba Banerdžio portretas – Banerdžis labiau išsilavinęs, protingesnis ir turtingesnis už SemąVindemą, tačiau vis tiek dirba jo parankiniu ir tik dėl odos spalvos. Tokios detalės daug ką pasako. Svarbu sukurti gerą istoriją, tačiau ar iš to išeis gera knyga, parodys potekstė.

Papasakokite daugiau apie pagrindinius veikėjus Vindemą ir Banerdžį. Kaip juos sukūrėte?

Visuomet kėliau klausimą, ką reiškia būti geru žmogumi, remiančiu korumpuotą sistemą ir kokią kainą tektų už tai sumokėti. Mano manymu, G. Orwello romanas „Dienos Birmoje“ yra viena svarbiausių knygų apie Britanijos imperiją, nes parodo, ką iš tiesų reiškė būti nereikšmingu kolonijinės valdžios pareigūnu, turinčiu galvą ant pečių ir nebijančiu ją panaudoti.

Kalbant apie Vindemą ir Banerdžį, abiejuose rastumėte šiek tiek manęs. Aštri ironija padeda Vindemui ištverti jį supančius įvykius ir būtent su tokiu kandžiu, juodu humoru išaugau aš pats. Vindemas įkūnija visus klausimus, veidmainystes ir skepticizmą, kurie lydi tarp dviejų kultūrų gyvenančius žmones. O Banerdžis perėmė mano optimizmą, tikėjimą, kad viskas gali pagerėti. Su metais manyje vis daugėja Vindemo ir vis mažėja Banerdžio, bet ką jau padarysi (juokiasi).

Kodėl nusprendėte pasakoti istoriją Vindemo, o ne Banerdžio balsu?

Dėl poros priežasčių. Visų pirma, norėjau, kad pasakotojas galėtų prieiti prie visų socialinių sluoksnių, o tuo laikotarpiu indų policininkui, net tokiam kaip Banerdžis, gavusiam išsilavinimą prestižinėje Harrow mokykloje, nebūtų pasiekiama britiškoji visuomenės dalis. O labiausiai todėl, kad paprasčiausiai nemaniau, jog galiu įtikinamai papasakoti istoriją iš indo perspektyvos. Nors abu mano tėvai kilę iš Indijos, mano šaknys Indijoje, užaugau Škotijoje. Visgi ateityje norėčiau ką nors parašyti iš Banerdžio žiūros taško.

Pagal historiamag.com ir thehindu.com parengė Augustė Burbaitė.