„Kaip jie mus sušaudė“: NKVD egzekucijų pragaras. Knygos ištrauka

Tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkininko Jono Petruičio (1891–1943) knyga „Kaip jie mus sušaudė“ – tai kraupus liudijimas žmogaus, kuriam pavyko gyvam ištrūkti iš paties pragaro – NKVD surengtos masinės politinių kalinių egzekucijos 60 km į rytus nuo Minsko esančio Červenės miestelio apylinkėse.

Kviečiame paskaityti Jono Petruičio knygos „Kaip jie mus sušaudė“ ištrauką. 

***

1941 m. birželio 23 d., ką tik įsiplieskus nacių ir sovietų karui, daugelis lietuvių politinių kalinių, tarp kurių buvo ir pulkininkas Petruitis, iš Kauno kalėjimo išvežti į Minską. Ten, suformavus dviejų tūkstančių pasmerktųjų koloną, prasidėjo mirties žygis pėsčiomis į Červenę. Birželio 26-osios naktį ginkluotos NKVD sargybos lydimi nelaimingieji, pasiekė už Červenės esantį miškelį. Būtent čia pradėtos masinės žudynės…

Jonas Petruitis gimė 1891 m. lapkričio 6 d. Rozalime, Panevėžio apskrityje. 1912 m. pašauktas į carinę kariuomenę, baigė Tifliso karo mokyklą, kovėsi Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. 1919 m. įstojo į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kovojo su bolševikais ir bermontininkais. Vėliau paskirtas 12-ojo pėstininkų pulko vado pavaduotoju. Baigęs aukštesniuosius karininkų kursus, tapo 2-ojo pulko vadu, paskui vadovavo Antrajai karo apygardai. 

1926 m. gruodžio 17 d. dalyvavo kai kurių Lietuvos aukštųjų karininkų ir tautininkų surengtame valstybės perversme, tačiau netrukus nusivylė A. Smetonos valdymu, todėl ėmėsi rengti kontrperversmą.

Už tai buvo atleistas iš kariuomenės, ištremtas į Daugus, apsigyveno Alytuje.

1940 m. gruodžio 24 d. suimtas Lietuvą okupavusios sovietų valdžios, enkavėdistų kalintas ir kankintas Kauno kalėjime. Jam iškelti kaltinimai pagal liūdnai pagarsėjusį stalinistinį Rusijos SFSR 58-ąjį straipsnį, apibrėžiantį „kontrrevoliucinę veiklą“, priklausymą prieš sovietų valdžią nukreiptoms organizacijoms, šnipinėjimą, santykius su „priešiškomis valstybėmis“, įskaitant „sovietinės tėvynės išdavimą“. Už tai buvo numatyta tik mirties bausmė.

Birželio 26-osios naktį enkavėdistams pradėjus žudyti kalinius prie Červenės esančiame miškelyje, pulkininkui J. Petruičiui pavyko pabėgti ir sugrįžti į Lietuvą, tačiau kalinimas ir kankinimai pakirto jo sveikatą.

Jonas Petruitis mirė 1943 m. rugsėjo 28 d. Kaune, bet prieš tai spėjo parašyti šiuos baisius prisiminimus. Knyga „Kaip jie mus sušaudė“ pirmą kartą išleista 1942 m. Kaune.

Jono Petruičio knygos „Kaip jie mus sušaudė“ iliustracija

Bombų padariniai

Šiek tiek aprimus bombardavimui, ėmėm belsti į duris ir šaukti prižiūrėtoją, kad leistų išnešti iš kameros mūrų griuvėsius. Į mūsų šaukimą niekas neatsiliepė. Taip mes bergždžiai šaukėme dar kelis kartus, bet, nieko nesulaukę, liovėmės šaukę. Tik po poros valandų laiko išgirdom už mūsų durų kažin ką kasant ir kapojant. Pagaliau brakštelėjo raktas duryse, ir jos tiek prasivėrė, kad žmogus galėtų išeiti. Liepė mums visiems po vieną iš kameros išeiti. Bet ką mes pamatėme koridorium eidami, tai mus net šiurpas nukrėtė ir plaukai pasišiaušė.

Tik dabar mes pamatėm, kur krito ir sprogo tos dvi bombos, nuo kurių mūsų kameros sienos taip smarkiai sudrebėjo ir pakvipo piroksilino dūmais. Po vieną vos išlindom pro duris ir beveik rėplomis koridorium kopėm per griuvėsius. Čia padarytas visas chaosas. Šioj dviejų aukštų priešakinėj kalėjimo dalyje nuo stogo iki žemės viskas sugriauta ir sumaišyta, liko tik didžiulė krūva plytų, akmenų, lentgalių ir suraitytų geležų. Kaip mūsų kamera atlaikė tokius smūgius – negalime suprasti.

Net visas kalėjimo kiemas buvo griuvėsiais užverstas, per kuriuos sunku pereiti. Pirmoji bomba, pataikiusi į stogą, pramušė antrojo aukšto lubas, grindis ir, nukritusi kalėjimo raštinėje, sprogo. Ji sugriovė raštinės lubas, sienas ir grindis, sudraikė spintose sukrautas visas kalinių bylas, užmušė kalėjimo viršininko padėjėją ir devynis enkavėdistus, tik paliko vieną sveiką mūsų kameros sieną, griuvėsiais ją užvertusi. Jei ji būtų kritusi bent vienu metru arčiau į mūsų pusę, būtų po tokiais pat griuvėsiais, kaip raštinėje, likę gulėti aštuoniasdešimt trys mūsų lavonai…

Kita bomba sprogo toj kameroj, kurioj prieš pusvalandį mes visi buvom suvesti ir galėjom pasilikti joje, bet kalėjimo tarnautojai kažin kuriais sumetimais mus buvo nuvedę į priešakinę kamerą, tuojau už koridoriaus sienos. Ši kamera bei koridorius taip pat buvo visiškai sugriauti, ir mūsų kameros kita siena buvo užversta. Nuo tos bombos smarkaus sprogimo tik mūsų kameros viduje tarpdurio mūras nukentėjo.

Bet ir tai mus labai stebino, kad kitos sienos nuo smarkių sprogimų sugriuvo, o mūsų kameros sienų nei viena, nei kita bomba neįstengė sugriauti. Be to, dar mums buvo nesuprantama, kaip galėjo žinoti tas lakūnas, kad mes, aštuoniasdešimt trys nekalti žmonės, sėdime šioj kameroj, ir lyg tyčia, žaisdamas nepaprastu savo taiklumu mėtyti bombas, nenumetė vienos ar antros bombos tiesiai į mūsų kamerą. Juk iš lėktuvų bombas mėtyti, tai ne cirke peilius pro stovinčio žmogaus galvą į sieną svaidyti!

Mus vedė per didžiulį kalėjimo kiemą, užverstą bombų susprogdintų mūrų griuvėsiais, lentgaliais ir pakulomis, kurios nežinia iš kur atsiradusios, turbūt, kur nors kalėjimo palėpėje buvo sukrautos, į didįjį kalėjimo korpusą, į trečiąjį aukštą, ir taip pat suvarė visus į vieną didelę kamerą langais į miestą. Didžiųjų bendrųjų kamerų langai nebuvo uždangstyti dėžėmis iš oro, todėl mums buvo patogu iš mūsų kameros langų stebėti miesto bombardavimą. Šioj kameroj, trečiam aukšte, mums buvo daug jaukiau negu apatiniam aukšte, nes čia patekusi bomba, rodos, ne taip giliai mus palaidotų po didžiulio kalėjimo mūrų griuvėsiais.

Čia susirinkę, pradžioje tik stebėdamiesi ir dalydamiesi neseniai pergyventu įspūdžiu, klausinėjom vienas kitą:

– Jonai, pasakyk tu man, kaip tu manai, kas mus išgelbėjo? – klausia manęs labai susijaudinęs pulkininkas B. G.

– Kunige, daktare, pasakyk mums, argi čia ne stebuklas? – klausia kažin kas kunigą Praną.

– Ponas kapitone, kaip jūs manote, kas čia buvo?

Niekas nebeaiškino, kad mes išlikome gyvi tam tikro sutapimo, likimo ar ko nors kito dėka. Į tuos klausimus tebuvo tik vienas atsakymas: mus išgelbėjo mūsų malda ir gilus tikėjimas.

Čia bebūdami, mes turėjom geros progos išsiaiškinti, kaip mus tardė, kurį kaip kankino, kas mus išdavė ir t.t. Ir kun. Praną gerokai pakankino – jam dėjo ant rankų veržiamuosius apyrankius. Daktarą M-jų elektrizavo.

Mūsų byloje nė vienas neišvengė kankinimų. Mane labai nustebino, kad mūsų byloje svarbiausiojo kaltininko, studento K-ko, kuris sykiu su mumis pagal tą patį Baudž. kod. straipsnį buvo atiduodamas teisman, visiškai nebuvo. Kun. Pranas man pasakė, kad jo nebuvo ir suėmę – jis pabėgęs. Ot, tai provokacijų ir melo meisteriai! Tardytojai visą laiką skaitė man jo parodymus, kurių jie visiškai neturėjo. Pasirodo, kad jo parodymus, kokie jiems buvo reikalingi, norėdami tuo būdu iš mūsų išgauti daugiau prisipažinimo, jie buvo sugalvoję ir jo parašą suklastoję.

Baisiausiai kankina troškulys, vandens negauname nė lašo, bombos sudaužė miesto vandentiekį ir vamzdžius. Pietums gaminti vandens atvežė iš kažin kur statinėmis, pro langą matėme. Pietų davė truputį sriubos be duonos. Ir tai gerai, nes jau antra diena po išvežimo buvome nei valgę, nei gėrę, labai sunku badą kęsti.

O čia šimtai vokiečių lėktuvų be jokios paliovos bombarduoja ir bombarduoja miestą per visą dieną. Į vakarą visas didžiulis Minsko miestas paskendo vien tik dūmuose ir liepsnose. Pro langą girdime, kaip žmonės nesavais balsais šūkauja, katės kniaukia, šunes staugia – baisu žiūrėti ir klausyti. Rusų zenitinės baterijos, ypač tos, kurios čia pat prie kalėjimo buvo pastatytos, dieną vis dar šaudė, bet vakare į vokiečių lėktuvus jau visiškai nebereagavo.

Nors mūsų kamera ir gan erdvi buvo, per dieną šiaip taip dar stumdėmės, bet sutemus guldami labai vargiai ant plikų grindų susirangėme. Gal kai kurie ir visiškai nebūtume gavę vietos kiek prigulti, jei ne pulkininkas Š-kas, kuris sutvarkė mums gulėjimą taisyklingomis eilėmis, remiant galvas į galvas, kojas į kojas, o pasieniais paliko siaurą praėjimą, kad būtų galima eiti prie „parašės“, nelipant ant žmonių.

Gulėjome ne ilgiau kaip pusvalandį, neteko net užmigti. Netrukus kalėjime ir kalėjimo kieme išgirdome nepaprastą bruzdėjimą ir triukšmą. Jonas D., palypėjęs prie lango, kalėjimo kieme pamatė didžiulę žmonių minią. Žmones partijomis vedžiojo iš kalėjimo į kiemą ir iš kiemo pro kalėjimo priešakinio pastato sugriautą koridorių į gatvę.

Išgirdome, kad kai kurias kameras pradėjo laužti ir kapoti taip, kaip laužė mūsų duris iš Kauno kalėjimo išveždami. Ir mūsų kameros duris atrakino, liepė tuojau visiems apsirengti ir vėl uždarė. Staiga sukilę apgraibomis patamsyje šiaip taip apsirengėme. Su nuogaisiais turėjome kokiais nors skarmalais pasidalyti. Pagaliau vėl atsidarė mūsų kameros durys, mus išvedė iš kameros ir vedė tamsiais koridoriais bei laiptais žemyn į kiemą. Kieme mus išrikiavo eilėmis po keturis. Iš abiejų pusių stovėjo šautuvais ginkluoti enkavėdistai.