Kaip būti lyderiu ir sukurti verslo imperiją: vieno ryškiausių šių dienų vadovų kelias

Kaip iš paprasčiausio ABC televizijos studijos vadybininko tapti gigantiškos kompanijos vadovu, išauginusiu jos rinkos vertę nuo 48 iki 257 milijardų dolerių, „Time“ žurnalo Metų verslininku, pristatytu Televizijos šlovės muziejui? Visi atsakymai – ką tik lietuviškai išleistoje biografinėje ilgamečio „Walt Disney Company“ generalinio direktoriaus Roberto Igerio knygoje „Didžiausias gyvenimo nuotykis“. Amerikoje ji tapo „New York Times“ bestseleriu nr. 1.

„Turi nesusireikšminti, neapsimesti tuo, kas nesi ir nenuduoti, kad žinai tai, ko nežinai. Kita vertus – užimi vadovo pareigas, todėl negali leisti kuklumui trukdyti vadovauti. Tai slidi riba, bet šiandien esu tuo tikras“, – rašo Robertas Igeris, nuo pirmos darbo televizijoje dienos iki karjeros viršūnės pakeitęs dvidešimt pareigybių ir keturiolika vadovų nuo žemiausios pozicijos muilo operų kūrybinėje grupėje. „Walt Disney Company“ prezidentu ir generaliniu direktoriumi jis tapo 2005 metais – ne pačiais geriausiais kompanijos laikais ir turėjo priimti sudėtingų sprendimų, spręsti įmonės vidaus konfliktus, atnaujinti verslo santykius su tokiais grandais kaip „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas, pirkti, sujungti bendroves, atidarinėti milžiniškus pramogų parkus Azijoje, pradėti tiekti transliacijų internetu paslaugas. Jam vadovaujant Disney tapo didžiausia ir įtakingiausia žiniasklaidos ir pramogų bendrove pasaulyje, kuriai priklauso Pixar, Marvel, Lucastfilm, 21st Century Fox.

Karjeros kelyje priimti sprendimai – kultinio serialo „Tvin Pyksas“ atsiradimas televizijoje, jo pakilimas ir nuosmukis, vadovavimas 1988-ųjų Kalgario žiemos olimpinių žaidynių televizijos transliacijai Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir kitos įdomios vienu geriausių ir novatoriškiausių šių dienų verslo lyderių vadinamo Igerio karjeros stotelės knygoje aprašytos gyvai ir įtraukiančiai. Greta karjeros visiškai nuošalyje nelieka ir asmeninis Igerio gyvenimas – sunkus pasirinkimas keltis iš Niujorko į Los Andželą, nes žmona ir dukterys visiškai nenori išvažiuoti, skyrybos, antrosios vedybos ir didžiulis šeimos palaikymas bei supratimas sunkiais momentais. O tokių tikrai buvo. Ką daryti, kai kuriami animaciniai filmai nė iš tolo neprilygsta šlovingai praeičiai, o daugiau nei milijardas dolerių, sukištų agresyviai jų reklamai, nuėjo vėjais? Kiek drąsos reikia priimant sprendimus uždaryti verslus, kurie iš esmės veikia, bet neaiški tik jų ateitis, sąmoningai prisiimant trumpojo laikotarpio nuostolius ir tikintis pajamų augimo ilguoju laikotarpiu? Tai, kad reikia drąsiai griebti naujoves, jam dar žalioje jaunystėje įkalė vienas pirmųjų vadovų, kartodavęs: „Diek naujoves arba mirk.“

Kurdamas milžinišką verslo imperiją, Igeris niekada nepamiršo ryšio su darbuotojais: „Būti su savo žmonėmis ir užtikrinti, kad jie žino, jog gali į tave kreiptis, labai svarbu nuotaikai bendrovėje ir jos efektyviam darbui. Tokio dydžio bendrovėje kaip Disney gali tekti keliauti po visą pasaulį ir rengti reguliarius bendrus darbuotojų susirinkimus atskiruose savo verslo padaliniuose, aiškinti savo matymą ir reaguoti į darbuotojų susirūpinimą, tačiau taip pat svarbu laiku ir atidžiai reaguoti į tiesioginių pavaldinių keliamus klausimus – atsakyti į skambučius ir atrašyti laiškus, rasti laiko pasikalbėti apie konkrečias problemas, jautriai reaguoti į žmonių patiriamą spaudimą.“

Knygą „Didžiausias gyvenimo nuotykis“ perskaitęs bendrovės „Sportland LT“ direktorius Juras Vėželis ją įvertino kaip puikią ir įkvepiančią profesinę literatūrą, kurią skaityti lengva ir smagu. „Buvo labai įdomu ne tiek atpažinti save, kiek pamatyti, jog situacijos net ir didžiausiose JAV bendrovėse panašios į tas, kurios vyksta kiekvienoje kitoje įmonėje. Bent jau tose, kuriose dirbau aš. Skaitant supranti, kaip sunku, kiek sudėtingų situacijų buvo Igerio kalyje – apie jas, taip pat ir savo panikos ataką, jis pasakoja labai nuoširdžiai. Įtampų tikrai yra visur, bet, jei susidoroji su sunkumais, neprarandi savęs, išlieki toks, koks esi, nesvarbu, kiek turi pavaldinių, kokį valdai kapitalą, viskas būna gerai. Tai savo istorija patvirtino ir Robertas Igeris.“

„Didžiausias gyvenimo nuotykis“ – ne tik graži sėkmės istorija. Iš jos yra ko pasimokyti visiems vadovams. „Robertas Igeris labai taktiškai ir pagarbiai rašo net apie tuos, kurie akivaizdžiai jį užknisinėjo. Tai irgi pamoko – turi išlikti žmogumi ir gerbti aplinkinius bet kurioje situacijoje. Tai svarbu kiekvienam. Vadovui – taip pat“, – sako Juras Vėželis.

Roberto Igerio knygą galima vadinti ir praktiniu lyderystės vadovu. Be savo istorijos čia jis pateikia sąrašą lyderiui būtinų principų. Tai: optimizmas, drąsa, susitelkimas, ryžtas, smalsumas, teisingumas, atidumas, autentiškumas, nepaliaujamas tobulumo siekis, principingumas. Vienas esminių didžiojo vadybininko patarimų kitiems: „Neprarask savasties, net jei pasaulis aiškina tau, koks tu svarbus ir galingas. Tą pačią akimirką, kai tuo įtiki, tą pačią akimirką, kai pažvelgi į veidrodį ir pamatai sau ant kaktos užrašytą titulą, – pameti savo kelią.“

Knygą lietuviškai išleido „Helios“ leidykla.

Koks turėtų būti geras lyderis?

Dr. Alisa Miniotaitė, vadovavimo ir lyderystės ekspertė, „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė:

„Visi turime savyje potencialą tapti lyderiu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ugdytas pasitikėjimas savimi (viena svarbiausių lyderių savybių) prisidės prie tapimo lyderiu, tačiau tikrai ne ši savybė lemia, kad nuspręsi eiti lyderystės keliu. Jei pradedi žengti šiuo taku, pasitikėjimą savimi gali išugdyti pakeliui. Lyderystę lemia noras sukurti, noras tapti, siekti. Mano manymu, tikėjimas savo idėja kur kas svarbiau nei pasitikėjimas savimi. Daug lyderių kelionės pradžioje šia savybe iš viso nepasižymėjo. Pavyzdžiui, Steve‘as Jobsas, Mahatma Ghandi, Teodoras ir Franklinas Rooseveltai bei daugelis kitų. 

Lyderiui būtina empatija, žmogiškumas ir socialumas. Be šios savybės lyderis negebės uždegti žmonių širdžių, suburti, sutelkti. Vienintelis kriterijus nusako lyderystės efektyvumą – tai pasiektas rezultatas. Jei lyderis nepasiekia rezultato, jis prastas lyderis. Vadinasi, reiklumas, orientaciją į rezultatą – būtini. Kita vertus, jei neturėsi žmogiškumo, rezultatas nebus tvarus, žmonės tave apleis. Tad geras vadovas, lyderis derina reiklumą bei šilumą žmogui. Kalbant apie jautrumą, greta, ko gero, žingsniuoja ir kūrybiškumas, dvasingumas, gebėjimas pastebėti pasaulio grožį. Atrodo, ką tai bendro turi su lyderyste, o iš tikrųjų – daug bendro. Kūrybingas, išprusęs, visokeriopai pasaulį jaučiantis lyderis gebės sukurti labiau įkvepiančią viziją, parodys prasmę. O prasmės jausmas darbe lemia žmonių įsitraukimą, norą aukotis, kartu siekti bendro tikslo. 

Alisa Miniotaitė. „Helios Kirjastus“ nuotr.

Vienintelis įprotis, kuris skiria sėkmingus ir nesėkmingus žmones – valia. Valia veikti, augti, tobulėti, keistis, prisiimti atsakomybę, atsikelti, kai esi sugniužęs ar sumuštas likimo, konkurentų. Atkaklumas veda pirmyn. Beje, tai irgi ugdoma savybė. Tyrimai rodo, kad su amžiumi mūsų valia stiprėja. Patirtį įgyjame ir labiau mokomės darydami, ne skaitydami ar galvodami įsitaisę ant sofos. Jei noriu suprasti, kaip veikia pasaulis, turiu imtis veiksmų. Veikdamas, įgyvendindamas pokytį, sparčiai mokausi, kuriu patirtį, pažįstu pasaulio principus. Klaidos ir pamokos – vertinga patirtis, kurios dėka vėliau pasieksiu sėkmę, numirsiu turtingas išmintimi, turėsiu, ką duoti kitiems. Beje, lyderiai nuo tam tikro amžiaus, pastebėjau maždaug apie 50-ies, nori dalintis savo patirtimi su kitais. O lyderystė yra ir lyderystės dauginimas. Po tavęs lyderių turi daugėti, o ne mažėti.“