K. White: „Visose knygose ieškau vietos, kuri man taptų namais“

Specialus interviu Lietuvos skaitytojams

Džordžijos valstijoje JAV gyvenanti rašytoja Karen White skaitytojų simpatijas pelnė už gebėjimą romanuose perteikti pietietišką kultūrą, architektūrą, gamtovaizdį ir universalias šeimos bei santykių temas. Jos knygos nuolat sukasi New York Times bestselerių sąrašuose, o Lietuvos skaitytojai pažįsta šią autorę iš romanų „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgęso šviesos“, „Prarastos valandos“ ir „Svajonių medis“.

Ką tik lietuviškai pasirodė istorinis K. White romanas „Paskutinė naktis Londone“, kuris, skirtingai nei kiti K. White romanai, nukelia į Europą, Didžiąją Britaniją, kur rašytoja gyveno septynerius metus. K. White šią knygą vadina asmeniškiausia ir pasakoja, kad istoriją įkvėpė namas, kuriame ji su šeima gyveno Londone. Namas, sugėręs daugybės žmonių sudėtingus likimus. Šį romaną į lietuvių kalbą vertė Emilija Grigulaitė.

„Paskutinė naktis Londone“ aprėpia ištisus dešimtmečius nuo Anglijos mados lauko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iki pasivaikščiojimų po šių dienų Londono apartamentus. 1939 metais dvi merginos atvyksta į Londoną su viltimis įsisukti į sunkiai pasiekiamą aukštuomenės sluoksnį. Tačiau Londoną pasiekia karas. Aviacijos antpuoliai, slėptuvės namų rūsiuose, stiprėjančios nacių bei britų žvalgybos pajėgos ir iškilmingi pokyliai, tampantys savotišku priešnuodžiu aplinkui tvyrančiai mirties nuojautai. Madam Luštak salone darbo nestinga – ore sklandant bombonešiams ruošiamasi naujam pokylių sezonui, tačiau vienas įvykis pakeičia viską.

Plačiau apie romaną „Paskutinė naktis Londone“, į lietuvių kalbą verčiamą mistikos kupiną knygą „Namas Trado gatvėje“ ir kasdienybę bei rašomas knygas persmelkusią pietų valstijų kultūrą K. White pasidalijo išskirtiniame interviu. Rašytoją kalbina „Tyto alba“ Užsienio projektų vadovė Augustė Burbaitė.

Ką tik lietuviškai pasirodė jūsų romanas „Paskutinė naktis Londone“. Kodėl šią knygą vadinate asmeniškiausiu kūriniu? Ar dėl to, kad pati gyvenote Londone?

Taip. Londone gyvenome Regento parke esančiame 1904 metų statybos daugiabutyje. Taigi tas pastatas jau buvo matęs ir šilto, ir šalto. Tądien, kai atsikrausčiau, durininkas pasakė, kad kai kurie langų stiklai atrodo prasčiau už kitus, nes senieji buvo išbarškinti bombardavimo metu, todėl juos reikėjo pakeisti. Tada pagalvojau: „Dieve brangus, bombardavimas – sunku ir įsivaizduoti! Kaip žmonėms jaustis ryte po tokių nakties įvykių?“ Vokiečiai bombardavo Londoną beveik kiekvieną naktį devynis mėnesius iš eilės. Esu mačiusi žemėlapį, kuriame raudonais taškais sužymėtos visos vietos, kur krito bombos. O juk tuo metu šiame name, šiame bute gyveno žmonės – ir kaip jie tai išgyveno?! Mano galvoje tiesiog netilpo mintys.

Supratau, kad šis namas – tikras istorijos liudininkas. Taigi romano „Paskutinė naktis Londone“ veiksmas vyksta tame name, perkėliau veiksmą į bombardavimo laikus Antrojo pasaulinio karo metais ir į šias dienas. Labai džiaugiuosi, kad vėl galiu sugrįžti į savo buvusius namus, kuriuose gyvenau septynerius metus.

Keli knygos veikėjai atkeliauja iš ankstesnių mano romanų. Jums nereikia būti skaičius ankstesnių knygų, tiesiog jas skaitę žmonės manęs klausinėja, kaip tiems veikėjams klosis toliau, skaitytojai iki šiol elektroniniu paštu teiraujasi, kaip susiklostė veikėjos Medės gyvenimas, nes paskutinėje knygoje jai tebuvo aštuoniolika metų. Atsakau, kad nežinau, bet norėčiau sužinoti, nes ji buvo viena mano mėgstamiausių antraeilių veikėjų. Taigi romane „Paskutinė naktis Londone“ ji tapo pagrindine veikėja. Medė dirba laisvai samdoma žurnaliste ir iš Džordžijos atvyksta į Londoną atlikti užduoties – paimti interviu iš kitos veikėjos Brangutės Diubua, kuri taip pat veikė ankstesnėje mano knygoje. Ji sunkiai ryžtasi prabilti apie savo patirtį karo metu Londone, tačiau palengva atsiveria. Visi manęs klausinėja, tai kas gi nutiko Brangutei Antrojo pasaulinio karo metu. Knygoje „Paskutinė naktis Londone“ ir sužinosime.

Medė yra pasamdyta parengti medžiagą straipsniui apie Brangutę jos šimto metų jubiliejaus proga. Užsakovai tikisi, kad viskas bus atlikta pagal planą, bet pamažu ima vertis vis nauji patirties sluoksniai. Tai dvi moterys su praeitimi ir joms abiem kyla daug prisiminimų, tačiau kartu senos jų žaizdos pradeda gyti. Taip pat knygoje nestokojama humoro. Apskritai knygą „Paskutinė naktis Londone“ rašiau su džiaugsmu. Į ją sudėjau daugelio metų apmąstymus ir savo, amerikietės emigrantės, o konkrečiai emigrantės iš pietų, patirtį. Atsimenu, kaip mano mama su Misisipės akcentu eidavo į parduotuvę apsipirkti ir pardavėjos iš jos šaipydavosi bandydamos pamėgdžioti tą akcentą. Tikriausiai jai buvo labai sunku. Daugelį metų svajojau sudėti tenykštę patirtį į knygą.

„Paskutinė naktis Londone“ nukelia į Europą, bet apskritai daugumos jūsų knygų veiksmas vyksta pietinėse Amerikos valstijose. Kodėl pasirinkote pietus kaip daugumos romanų veiksmo vietą?

Abu mano tėvai gimė ir užaugo Misisipės valstijoje. Mama kilusi iš Misisipės deltos, kuri JAV vadinama piečiausia pasaulio vieta. Tai bliuzo gimtinė. Kai kuriais atžvilgiais pietinės valstijos skiriasi nuo kitų pasaulio vietų. Ten tvyro karštis ir drėgmė. Kai kuriuos ta drėgmė dusina, o man ji suteikia jėgų. Žmonės ten kiek lėčiau juda, kiek lėčiau kalba. Augmenijos įvairovė tiesiog gniaužia kvapą. Taigi mano tėvai yra kilę iš tų kraštų, bet dėl tėčio darbo, jis dirbo bendrovėje „ExxonMobil“, mums teko gyventi įvairiose pasaulio vietose. Keliavome po visą pasaulį, todėl beveik visose knygose ieškau vietos, kuri man taptų namais.

Pietuose negyvenau, kol neištekėjau, bet planuodama atostogas visada trokšdavau tik vieno – aplankyti savo močiutę Indianoloje, Misisipėje, nes ten visi mane pažinojo. Galėdavau nusispirti batus ir vaikščioti basomis. Gyvenimas ten buvo visiškai kitoks nei kur nors kitur, kur yra tekę gyventi. Kai užsukdavau į vaistinę, vaistinės savininkas pasitikdavo mane žodžiais: „Tik pažiūrėkit kas atėjo, Ketrinos mergaitė!“ ir duodavo Coca-colos už dyką. Ta patirtis man suformavo suvokimą, ką reiškia namai. Kai pagalvoju apie namus, man jie siejasi su mūsų plačia gimine, išsibarsčiusia po visą Misisipę ir kitas pietų valstijas. Todėl ir mano romanų veiksmas vyksta pietuose, o veiksmo vietą aš suvokiu kaip personažą – tokį patį, kaip ir gyvi personažai. Kai kurie skaitytojai prisipažįsta niekada nebuvę, pavyzdžiui, Čarlstone, bet jaučiasi taip, tarsi būtų lankęsi, nes yra skaitę mano knygas.

Jūsų kūryboje justi meilė toms vietoms. Ar lankotės tose vietose, apie kurias rašote? Pavyzdžiui, vienas skaitytojas teiraujasi, ar lankėtės Meksikos įlankos pakrantėje, kurią nuniokojo uraganas? Apie tai pasakojate romane „Pakrantės medžiai“.  

Mano tėtis gimė Misisipės Makombo mieste, bet didesnę jaunystės dalį praleido Misisipės Biloksio mieste, o tai yra viena iš šios knygos veiksmo vietų. Aš pati lankiau universitetą Naujajame Orleane, kuriame taip pat vyksta knygos veiksmas. Kai kurie ten gyvenantys mano artimiausi draugai, su kuriais palaikome ryšį visą gyvenimą, dėl uragano „Katrina“ patyrė didelių praradimų. Tiesą sakant, Riversongo namo idėją pasufleravo draugės paplūdimio namo likimas. Uraganas „Katrina“ jų miesteliui smogė itin stipriai ir jį visą pavertė griuvėsiais. Taigi knygą paskyriau tiems, kurie patyrė praradimų, taip pat tiems, kurie suvokė būtinybę atstatyti tai, kas sugriauta. Tokio gotikinio miesto kaip Naujasis Orleanas visose pietų valstijose nerasi! Mėgstu sakyti, kad „menas reikalauja aukų“, todėl aplankau visas nelankytas vietas, visus restoranus ir paragauju jų maisto, kad galėčiau visa tai autentiškai pavaizduoti knygose. Man svarbu pajusti vietos, apie kurią rašau, dvasią.

Romane „Svajonių medis“ pasakojate apie tris amerikiečių moterų kartas, daug dėmesio skiriate socialiniam kontekstui, leidžiate skaitytojui sekti trijų jaunų moterų gyvenimus šeštame dešimtmetyje. Įvairios smulkios detalės – rūbai, manieros, nedidelės užuominos pokalbių metu – padeda suprasti, ką reiškė būti moterimi tais laikais. Jūsų knygoje taip pat atskleidžiama moterų draugystės dinamika, kai visiškai skirtingos moterys sugeba užmegzti ir išsaugoti draugystę. Koks moterų draugystės aspektas jums buvo svarbiausias, kurį norėjote gvildenti šioje knygoje?

Nepaprastai džiaugiuosi, kad gyvenimas mane apdovanojo ilgalaikiais draugystės ryšiais. Pavyzdžiui, mano svainė, su kuria susipažinome būdamos šešiolikos, yra mano geriausia draugė. Vėliau ištekėjau už jos brolio, todėl mūsų ryšys nenutrūko. Taip pat turiu draugių iš mokyklos laikų, draugių rašytojų, su kuriomis perėjome ugnį ir vandenį. Nenoriu atskleisti „Svajonių medžio“ siužeto, bet veikėjos taip pat suremia pečius, kai vienai iš jų nutinka kas nors rimto ir stengiasi visokeriopai padėti nekaltindamos ir neatstumdamos. Manau, tai ir yra draugystės esmė. Net kai tenka patirti didžiulę išdavystę. Išdavystę patyrusi moteris supranta, kodėl taip turėjo nutikti ir nekaltina kitos. Daugybė žmonių be atodairos kaltintų juos išdavusį asmenį. Tačiau tai netikra draugystė. Tikros draugystės esmė yra tarpusavio parama ir gebėjimas atleisti. Draugystė išbandoma sunkumuose.

Mane žavi, kaip romano veikėjos aukojasi viena dėl kitos. Pritariu tokiai draugystės sampratai. „Svajonių medžio“ moterų draugystė užsimezga paprastai – jos pažįstamos nuo mokyklos suolo. Jų biografijos skirtingos, bet jas vienija tai, kad jos visos kilusios iš to paties miestelio. Peržengus suaugusiųjų gyvenimo slenkstį vienai iš jų kai kas nutinka ir kitos dvi suremia pečius norėdamos ją apsaugoti. Pasakojimui einant į pabaigą jų draugystė sutvirtėja dėl to, kad jos gynė ir saugojo viena kitą.

Savo romanuose jūs dažnai pasakojate apie paslaptingus namus, apskritai labai svarbi architektūra. Iš kur kyla ta aistra paslapčių kupiniems seniems namams?  

Man atrodo, tai susiję su mano poreikiu rasti vietą, kurioje jausčiausi kaip namuose. Mano mama pasakojo, kad dar būdama maža negalėdavau praeiti pro gražų namą – nebūtinai didelį, bet dailiai suprojektuotą ar turintį kokią išskirtinę detalę, tarkime, verandą ar dar ką nors, kas prikaustydavo mano dėmesį. Atsimenu, net tada, kai eidavome į šokius, prašydavau sustoti, kad galėčiau apžiūrėti patikusį namą. Seni namai mane veikia užburiančiai. Manau, tai susiję su juose gyvenusių žmonių istorija.

Kalbamės apie senovinius pastatus, tad reikėtų paminėti ir jūsų garsiąją Trado gatvės knygų seriją. „Tyto alba“ šiuo metu verčia pirmą šios serijos knygą „Namas Trado gatvėje“. Kodėl į šios serijos romanus įtraukėte mistikos elementų?  

Buvo metas, kai laimingai sau rašiau grožinės literatūros kūrinius pietų stiliumi, mano skaitytojų auditorija augo ir viskas klostėsi puikiai. Tačiau kartą maudantis duše (ten mane aplanko geriausios mintys, nes niekas netrukdo, girdėti tik vandens bėgimas) mano galvoje gimė Melanijos Midlton personažas. Žinojau, kad ji turės obsesinį kompulsinį sutrikimą, jos santykiai su tėvais bus keisti, be to, ji matys mirusių žmonių dvasias. Net pati nusistebėjau, iš kur visa tai?

Galbūt tai pietų kultūros dalis, nes mano tėtis nepaprastai mėgo pasakoti istorijas apie dvasias prieš miegą – jų prisiklausiusi vaikystėje negalėdavau užmigti. Na, jam atrodė, kad jos puikiai atstoja pasakas. Be to, mano promočiutė pasakodavo, kad džiaustydama rūbus lauke matydavo savo velionį sutuoktinį. Taigi užaugau galvodama, kad tai gana normalus reiškinys – visi mato dvasias. Ar aš pati jas matau? Ne. Ir ačiū Dievui, nes esu baikšti. Mano sūnus mato, nors jam tai ir nepatinka. Kartą, kai tai nutiko, buvau šalia, ir tai buvo išties baugi patirtis. Nenorėčiau būti jo vietoje. Tačiau mane sužavėjo pati istorijos idėja.

Trado gatvės serijos knygose taip pat žymiai daugiau humoro nei kitose. Žinoma, šioje serijoje gvildenamos ir tradicinės Karen White temos: sutrikimai šeimoje, istorija, paslaptys, tačiau Trado gatvės knygų stilius šiek tiek lengvesnis.

Beje, knygos veiksmas turėjo vykti Naujajame Orleane. Tačiau buvo 2005 metai ir man vos parašius kelis skyrius kilo uraganas „Katrina“, kuris siaubingai nuniokojo tą miestą. Naujojoje knygų serijoje neplanavau skirti dėmesio uragano nuniokotai Meksikos įlankos pakrantei. Tačiau žinojau, kad kada nors parašysiu jai odę – romane „Pakrantės medžiai“ taip ir padariau.

Man reikėjo sugalvoti kitą miestą, kuriame vyks veiksmas – tai turėjo būti senas miestas pietuose, išsiskiriantis turtingu istoriniu paveldu ir knibždėte knibždantis dvasių. Džiaugiuosi, kad Trado gatvės serijos knygų veiksmas vyksta Čarlstone. Seriją sudaro septynios knygos, septintąją Amerikoje planuojama išleisti lapkričio mėnesį. Labai džiaugiuosi, kad savo šalyje galėsite perskaityti bent jau pirmą knygą, nes šios serijos knygos pelnė populiarumą tarp vyrų ir moterų įvairiose pasaulio vietose, o jų veikėjai išties smagūs.

Pirmoje knygoje „Namas Trado gatvėje“ Melanija dirba nekilnojamojo turto agente ir specializuojasi senų namų pardavime, bet pati negali jų pakęsti, nes senuose namuose būtinai gyvena kokia nors nelaiminga siela, kuriai reikia jos pagalbos sprendžiant kokią nors problemą. O ji nenori su tuo turėti nieko bendro. Norėdama, kad tos sielos atstotų, Melanie niūniuoja grupės ABBA dainas ir kartais tai suveikia. Ji paveldi namą Trado gatvėje, bet tuo nesidžiaugia, nes negali iškart jo parduoti. Jai palikta pinigų suma tam pastatui atnaujinti su teise jį parduoti po metų. Taigi Melanija inicijuoja atnaujinimo darbus. Tuo metu ji susipažįsta su tokiu Džeku Trenholmu – labai patraukliu kriminalinių detektyvų rašytoju, kuris tiria moters, gyvenusios Melanijos paveldėtame name, dingimą Didžiosios depresijos laikais, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Ta moteris paslaptingai dingo, bet jos sūnus ir vyras netikėjo, kad ji tai padarė savo noru. Tai pirmoji mįslė. Žinoma, Melanijos ir Džeko, Melanijos ir tėvų santykiai taip pat pažeria mįslių. Vėliau knygų serijoje atsiranda ir daugiau veikėjų, dėl kurių pasakojimas tampa dar smagesnis ir įdomesnis.

Klausantis, kaip pasakojate apie rašymą, noriu pasiteirauti, ar pandemija kaip nors pakoregavo rašymo įpročius? Kai kurie rašytojai pasakoja, kad šis priverstinės izoliacijos laikas jiems buvo labai produktyvus ir jie galėjo daugiau laiko skirti rašymui, o kiti prisipažįsta, kad jiems buvo keblu susikaupti rašyti. Kaip jūs išgyvenote šį metą?

Na, mano vaikai nebegyvena kartu su mumis. Turime paplūdimio namelį vandenyno pakrantėje Floridoje, kur šiuo metu aš ir gyvenu. Vyras liko Džordžijoje. Jis dirba iš namų ir visą dieną kalbasi telefonu, o man tai nepakeliama. Jeigu jis pradeda kalbėtis telefonu, kai sėdu rašyti, man kyla noras įmūryti jį į sieną. Taigi šiuo metu esu čia, bet kas dvi savaites grįžtu namo.

Na, o dėl pandemijos… esu įpratusi dirbti iš namų ir laikytis griežtos dienotvarkės. Neleidžiu sau pernelyg atsipalaiduoti, nes suprantu, kad darbas iš namų – tai ne atostogos. Bėda ta, kad mano tėvų padėtis pandemijos metu tapo kritinė ir man reikėjo jiems skirti daugiau dėmesio. Dėl to mano smegenys neveikia taip, kaip turėtų, o ir atskirti šias veiklos sritis tapo keblu. Kad ir kaip ten būtų, iriuosi į priekį: per tą laiką parašiau pusantros knygos. Aš jau matau šviesą tunelio gale, jaučiu, kad morališkai įveikėme šį etapą ir tikiuosi sugrįžti į įprastas rašytojos gyvenimo vėžias.