JAV atominę bombą kūręs mokslininkas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerį – Richardo Phillipso Feynmano „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1918 m. gimusiam perspektyviam amerikiečių fizikui R. Feynmanui buvo pasiūlyta dalyvauti JAV vyriausybės pradėtame Manhatano projekte – kurti atominę bombą. Feynmanas priėmė pasiūlymą, nes baiminosi, kad tokį ginklą pirmieji gali sukurti naciai, ir tapo jauniausiu mokslinės grupės vadovu.

Jaunąjį mokslininką labai vertino jo vyresnieji kolegos, tikri autoritetai, tokie kaip Juliusas Robertas Oppenheimeris, Hansas Bethė ir Nilsas Bohras, nes drįsdavo kritikuoti jų idėjas ir įrodyti savo tiesą, kai kiti besąlygiškai priimdavo mokslo „grandų“ nuomonę.

Dirbdamas ypatingo slaptumo sąlygomis, veržlumu, smalsumu ir iniciatyvumu pasižymėjęs Feynmanas savotiškai vertino darbą ir santykius su kolegomis. Norėdamas įrodyti projekto saugumo spragas, jis įsilauždavo į bendradarbių seifus, kuriuose buvo laikoma slapta dokumentacija, ir juose palikdavo nuotaikingas žinutes.

Ilgainiui genialusis fizikas pelnė įžūlaus „įsilaužėlio“ reputaciją. Dėl neįtikėtino išradingumo ir intelekto jam pavykdavo tai, ko nepadarydavo kiti. Inspektuodamas ypač slaptą urano sodrinimo gamyklą Oak Ridže (Tenesio valstija), Feynmanas, pasikliaudamas ne tik savo žiniomis, bet ir atmintimi bei intuicija, bemat nustatė pagrindinius trūkumus.

Sąmojis ir puikus humoro jausmas – ne vieninteliai išskirtiniai būdo bruožai, kuriais pasižymėjo Richardas P. Feynmanas, vienas didžiųjų kvantinės elektrodinamikos kūrėjų. Be mokslinio darbo, jis domėjosi menais, tapė, muzikavo, net surengė asmeninę tapybos parodą, mokėsi egzotiškų užsienio kalbų.

Pokariu mokslininko paskaitos sutraukdavo daugybę klausytojų, dažnai ničnieko nenutuokiančių apie branduolinę fiziką. Feynmanas laikėsi požiūrio, kad net pačius sudėtingiausius mokslinius klausimus galima pateikti paprastai, nuotaikingai, užburiančiai. Paskaitos buvo tokios populiarios, kad vėliau išleistos knygų pavidalu.

1965 metais Feynmanas kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija už nuopelnus tyrinėjant kvantinę elektrodinamiką. Kadangi nemėgo oficialių ceremonijų, jis svarstė galimybę atsisakyti garbingos premijos, bet priėmė nusprendęs, kad atsisakymas sukels dar daugiau rūpesčių.

Šioje knygoje vienas genialiausių pastarojo šimtmečio mokslininkų atvirai ir su subtiliu humoru pasakoja nuo pirmųjų puslapių dėmesį patraukiančią originalaus gyvenimo istoriją.

„Feynmanas nebuvo vien puikus mokslininkas ir nepaprastas mokytojas. Tai viena įdomiausių savo eros asmenybių. […] Būtina pasitelkti šiek tiek magijos, kad paverstum mokslą tokiu smagiu, įtraukiančiu ir paprastu, kokiu jį pavertė Feynmanas. Visiškai nesvarbu, pirmą ar penktą kartą skaitote „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“. Tikiuosi, ši knyga patiks, kaip ir man.“

Billas Gatesas

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Kai kurios specialiosios užduotys, kurias man tekdavo spręsti Los Alamose, buvo ganėtinai įdomios. Viena jų buvo susijusi su Ouk Ridže, Tenesio valstijoje, įkurtos gamyklos saugumu. Los Alamosas turėjo pagaminti pačią bombą, tačiau būtent Ouk Ridžui teko atskirti urano izotopus – uraną 238 ir uraną 235 (tas antrasis ir buvo sprogstamasis).

Specialistai ten buvo dar tik bepradedą išgauti be galo mažus urano 235 kiekius eksperimentinėje aplinkoje, kartu atlikinėjo ir cheminius bandymus. Tad ten jiems turėjo pastatyti didžiulę gamyklą su pilnomis tos medžiagos cisternomis, o jie planavo imti jau išgrynintą medžiagą ir išgryninti ją dar kartą bei taip paruošti kitam žingsniui. (Būtina ją gryninti per keletą etapų.) Taigi tie mokslininkai ir praktikavosi, ir po truputį išgavo U235, atlikdami eksperimentus su viena įrangos dalimi. Kartu jie bandė išmokti tai analizuoti ir išsiaiškinti, kiek to U235 gaunama. Nors mes Ouk Ridžo mokslininkams ir siųsdavome visokius nurodymus, jiems vis nepavykdavo jų tiksliai įvykdyti.

Galiausiai Emilis Segrè nusprendė, kad vienintelis būdas viską sutvarkyti – nuvykti ten pačiam ir pažiūrėti, kaip jie dirba. Tačiau armijos vadai užprotestavo:

– Ne, mes laikomės tokios politikos, kad visa informacija apie Los Alamosą privalo likti vienoje vietoje.

Ouk Ridžo mokslininkai net nenumanė, kam ta medžiaga bus naudojama, – jie težinojo tiek, kiek patys bandė daryti. Turiu omenyje tai, kad nors viršininkai ir suprato, kad atskyrinėja urano izotopus, vis dėlto nežinojo, kokia galinga išeis ta bomba, kaip tiksliai ji veiks ir pan. O žemesniųjų rangų darbininkai išvis nenutuokė, kas ten iš tikrųjų vyksta. Armija norėjo, kad viskas taip ir liktų. Jokių informacijos mainų, jokio bendravimo. Tačiau Segrè primygtinai tvirtino, kad Ouk Ridžui nepavyks sutvarkyti tų analizių, todėl visas šitas reikalas nueis šuniui ant uodegos. Tad pagaliau jam buvo leista nuvykti ir pažiūrėti, ką gi jie ten daro.

Vaikščiodamas po gamyklos patalpas jis pamatė vežamą didžiulę vandens – žalio vandens, t. y. urano nitrato tirpalo, – talpyklą.

Segrè pasidomėjo:

– Emm… O jūs ir su išgryninta šito vandenuko forma taip elgsitės? Būtent toks jūsų planas?

– Aišku. O kodėl gi ne? – atsakė jam darbuotojai.

– O jis negali sprogti? – paklausė Segrè.

– Ką? Sprogti?

Po to kariškiai kalbėjo:

– Na va, matote! Neturėjome leisti, kad juos pasiektų kokia nors informacija! Dabar visi labai sunerimę.

Pasirodo, armija žinojo, kiek tos medžiagos mums reikėjo bombai pagaminti – 20 kilogramų ar panašiai, – ir suprato, kad toks kieks išgrynintos medžiagos gamykloje niekada nebūtų laikomas, todėl pavojus lyg ir negrėsė. Tačiau jie vis dėlto nenutuokė apie tai, kad neutronų efektyvumas padidėja daugybę kartų, kai jie sulėtinami vandenyje. Vandenyje pakanka dešimtadalio – ne, šimtosios dalies – medžiagos, kad įvyktų radioaktyvų spinduliavimą sukelianti reakcija. Ji pražudytų žmones, įvyktų didžiulė nelaimė. Tai be galo pavojinga, o jie nekreipė jokio dėmesio į saugumo reikalavimus.

Taigi Segrè gavo telegramą iš Oppenheimerio:

„Patikrinkite VISĄ GAMYKLĄ. ATKREIPKITE DĖMESĮ Į TAI, KUR TURĖTŲ BŪTI VISOS MEDŽIAGOS KONCENTRACIJOS, ATSIŽVELGDAMI Į ŠĮ PROCESĄ PAGAL JŲ SUKURTĄ PROJEKTĄ. TUO METU MES APSKAIČIUOSIME, KIEK MEDŽIAGOS GALIMA LAIKYTI VIENOJE VIETOJE, KAD NEĮVYKTŲ SPROGIMAS.“

Prie viso to ėmė darbuotis dvi žmonių grupės: Christy‘io grupė užsiėmė vandens tirpalais, o manoji – sausais milteliais dėžėse. Apskaičiavome, kiek medžiagos jie gali saugiai sukaupti. O Christy‘is turėjo vykti į Ouk Ridžą ir iškloti, kokia iš tiesų padėtis, nes darbai ten sustojo, todėl dabar jau privalėjome nuvažiuoti ir viską jiems paaiškinti. Tad perdaviau visus mūsų gautus skaičius Christy‘iui ir pasakiau, kad jis turi viską, ko reikia, ir gali keliauti. Bet jis susirgo plaučių uždegimu, todėl vykti teko man.

Iki tol nebuvau skridęs lėktuvu. Visas tas paslaptis jie sukrovė man ant pečių – į nedidelę kuprinę! Lėktuvai tais laikais priminė paprastus autobusus, tik jų stotelės buvo toliau viena nuo kitos. Jie kartkartėmis vis sustodavo ir turėdavai laukti.

Šalia manęs stovėjo kažkoks vyrukas, suko tarp pirštų grandinėlę ir vis niurnėjo:

– Betgi šiais laikais taip siaubingai nelengva skraidyti lėktuvais be pirmenybinio bilieto.

Negalėjau susilaikyti ir leptelėjau:

– Oi, nežinau. Aš tai turiu tokį bilietą. Prabėgus kiek laiko jis vėl pamėgino pakalbinti:

– Štai ateina kažkokie generolai. Tuoj keletą mūsų, trečios kategorijos žmonių, išlaipins.

– Nieko tokio, – pasakiau, – aš tai priklausau antrai kategorijai.

Greičiausiai po to jis rašė savo kongresmenui – jei tik pats nebuvo koks kongresmenas: „Ir ką gi jie sau mano, vidury karo siuntinėdami mažvaikius su antros kategorijos pirmenybiniais bilietais?“

Na, kaip ten bebūtų, pasiekiau Ouk Ridžą. Visų pirma pareikalavau, kad mane iškart nuvežtų į tą gamyklą, bet niekam nieko nesakiau – tiesiog viską stebėjau. Paaiškėjo, kad padėtis dar prastesnė, nei sakė Segrè: jis buvo pastebėjęs tam tikras dėžes, suverstas vienoje patalpoje, bet nematė, kad už tos sienos esančiame kitame kambaryje irgi pilna dėžių. O juk laikant vienoje vietoje per daug tos medžiagos, viskas galėjo išlėkti į orą.

Patikrinau visą gamyklą. Mano atminties tikrai neverta pavydėti, bet kai įtemptai darbuojuosi, turiu gerą trumpalaikę atmintį, todėl galėjau atsiminti visokiausių keistų dalykėlių: pavyzdžiui, pastato numeris – 90-207, cisternos kodas – štai toks ir panašiai.

Tą vakarą nuėjau į savo kambarį ir mąsčiau, bandydamas išsiaiškinti, kur yra pavojaus zonos ir ką reikėtų daryti, kad jas pašalintume. Tai buvo ganėtinai paprasta. Į tirpalus reikia įdėti kadmio, kuris sugertų vandenyje esančius neutronus, dėžes būtina išskirstyti, kad vienoje vietoje jų nebūtų per daug, atsižvelgiant į tam tikrus reikalavimus.

Kitą dieną turėjo vykti svarbus susirinkimas. Dar pamiršau pasakyti, jog Oppenheimeris prieš man išvykstant iš Los Alamoso pasakė:

– Ouk Ridže su technika susitvarkyti tikrai sugebės keli žmonės: ponas Julianas Webbas, ponas toks anoks ir t. t. Noriu, kad įsitikintumėte, jog šie žmonės dalyvaus susirinkime, o jūs paaiškinsite jiems, kaip padaryti visą procesą saugų, kad jie tikrai viską suprastų.“

– O jeigu jie nedalyvaus susirinkime? – paklausiau. – Ką man tada daryti?

– Tada turėtumėte pasakyti: „Los Alamosas negali prisiimti atsakomybės už Ouk Ridžo gamyklos saugumą, jeigu…

– Norite pasakyti, kad aš, mažius Richardas, įeisiu ten ir taip pasakysiu?

– Taip, mažiau Richardai, – tarė jis, – įeisite ir tai padarysite.

Na ir greitai gi aš užaugau!

Kai atėjau, ten jau iš tikrųjų buvo susirinkę svarbiausi kompanijos asmenys, tas techninis personalas, kurį ir norėjau ten pamatyti, bei generolai ir visi, kuriuos domino ši itin rimta problema. Labai gerai – juk visa gamykla galėjo sprogti, jei niekas nekreips į tai jokio dėmesio

Ten buvo ir leitenantas Zumwaltas, kuris mane palydėjo. Jis man pranešė, kad pulkininkas liepė nieko jiems nepasakoti apie tai, kaip veikia neutronai, ir nesileisti į detales, todėl turėjau tiesiog paaiškinti, ką reikia daryti saugumui užtikrinti.

O aš atsakiau jam:

– Man atrodo, neįmanoma priversti jų paklusti šūsnims taisyklių, nebent jie supras, kaip visa tai veikia. Laikausi nuomonės, kad tai suveiks tik tada, jei viską jiems paaiškinsiu, o Los Alamosas negali prisiimti atsakomybės už Ouk Ridžo gamyklos saugumą, jeigu šie žmonės nėra iki galo informuoti apie tai, kaip viskas veikia!

Neįtikėtina. Leitenantas nusiveda mane pas pulkininką ir pakartoja mano žodžius. Šis sako:

– Duokite man penkias minutes, – tada atsistoja, prieina prie lango ir sustoja pamąstyti. Štai kokia jų stiprioji pusė – sprendimų priėmimas. Mane iš tiesų nustebino tai, kad klausimas, ar informacija apie bombos veikimo principus turėtų būti prieinama Ouk Ridžo gamykloje, privalėjo ir galėjo būti išspręstas per penkias minutes. Jaučiu šiems karininkams didžiulę pagarbą, nes sunkių sprendimų išvis nemoku priimti – nesvarbu, kiek laiko tam turėčiau.

Po penkių minučių jis pasakė:

– Gerai, pone Feynmanai, padarykite tai.

Prisėdau ir papasakojau jiems viską: apie neutronus, kaip jie veikia, kad ten vienoje vietoje per daug neutronų, būtina juos išskirstyti, kad kadmis juos absorbuoja, lėti neutronai efektyvesni už greitus, ir visa kita – Los Alamose visa ši informacija atrodė elementari, bet Ouk Ridžo žmonės apie tai nė girdėję nebuvo, todėl jiems pasirodžiau kaip kažkoks antgamtinis genijus.

Viskas baigėsi tuo, kad jie nusprendė patys susiskirstyti į grupes ir atlikti savo skaičiavimus, kad išsiaiškintų, kaip geriau viską padaryti. Jie pradėjo gamyklų perorganizavimą – naujosios gamyklos, kurioje bus vykdomi darbai su išgryninta medžiaga, kūrimu užsiėmė visi: gamyklų projektuotojai, statybų planuotojai ir inžinieriai bei chemijos inžinieriai.

Jie manęs paprašė sugrįžti po kelių mėnesių, todėl nuvykau ten, kai inžinieriai jau buvo baigę projektuoti gamyklą. Dabar atėjo metas visa tai apžvelgti.

O kaip apžiūrėti gamyklą, kuri dar nepastatyta? To tai aš tikrai nežinojau. Leitenantas Zumwaltas, kuris visą laiką keliavo su manimi, nes man visur reikalinga palyda, nusivedė mane į tokį kambarį, kuriame pamačiau porą inžinierių ir iiiiiiiiiilgą stalą, apverstą visokiausiais brėžiniais, vaizduojančiais skirtingus planuojamos gamyklos aukštus.

Mokykloje mokiausi braižybos, bet brėžinių skaityti nemoku. Tad jie išvyniojo prieš mane visą tą šūsnį popierių ir pradėjo aiškinti, manydami, kad tikrai esu genijus. Viena, ko jie privalėjo vengti gamykloje, – tai medžiagų sankaupos. Taigi jie susidūrė su problemomis: pavyzdžiui, veikia garintuvas, kuris mėgina surinkti išgrynintą medžiagą, bet užsikerta koks vožtuvas ar dar kas, tada tos medžiagos susirenka pernelyg daug ir viskas lekia į orą. Jie man paaiškino, jog ši gamykla suprojektuota taip, kad nieko nenutiktų net ir tuo atveju, jei užsikirstų koks vožtuvas. Visur reikės įtaisyti bent po du vožtuvus.

Tada jie man paaiškino, kaip veikia pats procesas. Anglies tetrachloridas patenka čia, urano nitratas iš čia eina į va čia, čia aukštyn, o paskui žemyn, tada kyla į kitą aukštą, eina vamzdžiais, po to iš antro aukšto kyla dar kažkur, bliuuurpt – verčiamės per visą kalną brėžinių, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, o kalba jie taip greitai ir aiškina man apie labai, labai sudėtingą chemijos gamyklą.

Man jau net akyse raibsta. O blogiausia tai, kad visiškai nesuprantu, ką reiškia visi tie brėžiniuose sužymėti simboliai! Ten pripiešta kažkokių dalykėlių, kurie iš pradžių man atrodo kaip langai. Tokie kvadratukai su X simboliu per vidurį – jų prižymėta visuose tuose prakeiktuose brėžiniuose. Na, manau, kad tai langas… Betgi ne, negali būti langas, nes jie ne visada prie kraštų. Vis noriu paklausti inžinierių, ką visgi reiškia tas simbolis.

Turbūt ir jūs esate kada nors atsidūrę tokioje padėtyje, kai iš pat pradžių ko nors nepaklausiate. Jei būčiau paklausęs iškart – puiku. Bet dabar jau per daug jie čia visko prikalbėjo. Pernelyg ilgai uždelsta. Jei paklausiu dabar, tuojau gausiu atsakymą: „Tai kam taip ilgai gaišinai mano laiką?“

Ką gi man dabar daryti? Staiga į galvą šauna viena mintis. Juk tai gali būti vožtuvas. Imu ir baksteliu pirštu į vieną iš tų paslaptingų kryžiukų vidury trečio kažkokio brėžinio puslapio.

– O kas nutiktų, jei užstrigtų šitas vožtuvas? – klausiu jų. Maniau, kad tuoj jie mane pataisys: „Juk tai ne vožtuvas, pone, o langas.“

Vienas inžinierius pažvelgia į kitą ir sako:

– Na, jei užstrigtų šitas vožtuvas…

Tada jis pradeda tyrinėti tą brėžinį aukštyn ir žemyn, skersai ir išilgai, po to prie jo prisijungia ir antrasis vyrukas – irgi aukštyn ir žemyn, irgi skersai ir išilgai. Galiausiai jie ima žiūrėti vienas į kitą. Po to atsigręžia į mane, jų burnos atsiveria kaip žado netekusių karosų, ir aš išgirstu: –

Pone, jūs visiškai teisus! Jie susuko visus tuos brėžinius ir išskubėjo, o su jais išėjome ir mes. Ponas Zumwaltas, kuris visą kelią ėjo su manimi, tarė:

– Jūs išties genijus. Jau numaniau, kad jūs – genijus, kai vieną kartą apžiūrėjęs gamyklą kitą rytą jiems galėjote paaiškinti apie C-21 garintuvą 90-207 pastate, – o po to jis pridūrė: – bet tai, kas nutiko dabar, buvo fantastiška, kad tiesiog privalau sužinoti, kaip, na, kaip jūs tai padarėte?

O aš atsakiau, kad imi ir tiesiog bandai išsiaiškinti, vožtuvas visgi tai ar ne.