Jaudinanti istorija, kurios net norėdami ilgai nepamiršite

Kažkodėl perskaičiusi knygos pavadinimą iškart pagalvojau, kad čia bus vienas tų romanų ala „Dievas visada keliauja incognito“. Apie dvasinius reikalus, emocines keliones, sutiktus paslaptingus geradarius ir visokius sielų virsmus. Apsigaubus tuo išankstiniu nusistatymu ir padėjau knygą atgal į lentyną… Vėliau, renkantis ką čia dabar skaityti, vėl ji man akyse pasimaišė. Na, galvoju, paskaitysiu bent anotaciją. Ir bum toks sakinys joje krenta į akis – „Per mėnesį ji išmoksta visko, ką reikia išmanyti kekšei“. Jėzau. Kažkaip labai jau kertasi su tuo, ką buvau pamaniusi prieš tai. Skaitinėju toliau ir suprantu, kad man būtina perskaityti šią knygą. Ji pretenduoja būti ta, nuo kurios neatplėšiu akių.

Jauna italė Četa, vergaujanti pas turtuolį ūkyje, susilaukia vaiko. Tai prievartos vaisius, tačiau sūnų ji labai myli. Pasiėmusi vaikelį, ji nusprendžia bėgti iš Italijos į svajonių kraštą – Ameriką. Laivo bilietui pinigų ji neturi, tačiau kapitonas ją paslepia savo kajutėje ir mainais už jo norų tenkinimą ji atkeliauja, kur jai reikia. Amerikoje ji nesutinka atsiskirti nuo savo kūdikio ir jį atiduoda Saliui – nelegalių gatvės verslų prižiūrėtojui. Jis įtaiso Četą dirbti kekše. Kuomet moterys ją aptaiso „darbiniais rūbais“ – korsetu, ilga suknia, Četa iš džiaugsmo nesulaiko ašarų. Naivi mergina džiaugiasi gražiais aprėdais, nauju gyvenimu. Naujas darbas jos netrikdo, ji uoliai mokosi reikalingų žodžių, stebi koleges ir taip mokosi amato. Vos atvykusi į Ameriką, ji kala savo sūnui Krismui į galvą, jog jis privalo tapti tikru amerikiečiu. Krismas auga ir motinos žodžių nepamiršta. Jis geras vaikas, tačiau norėdamas pritapti Žemutinio Ist Saido gatvėse, kuriose gyvuoja gaujos ir gangsteriai, turi imtis visokiausių darbelių. Kartą Krismas randa mergaitę, gulinčią be gyvybės ženklų, nupjautu pirštu. Tai Ruta – turtinga žydaitė. Ruta, kuri taps neįmanoma Krismo meile, siekiu ir paskata daryti viską, ką jis darys.

Oho, kokia knyga. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio visas mano dėmesys buvo tekstui, istorijai, veikėjams. O kai skaityti negalėdavau – tik apie juos ir galvojau. Nors knyga tikrai stora ir pasakojimas ilgas, man vis tiek norėjosi, kad jis tęstųsi ir tęstųsi. Beprotiškai gerai parašyta visomis prasmėmis. Labai patiko autoriaus rašymo stilius: jis kalba apie tokias rimtas bėdas, tokius sunkius laikus ir skaudžias žmonių patiris, bet tas skausmas ir sunkumas skaitytojo nepasiekia. Jis pasitelkia šiltą, optimizmu ir kartais humoru perpintą paskaojimo formą, kuri neleidžia toje tamsybėje paskęsti. Visi iki vieno veikėjai sukurti logiškai, nenukrypstant nuo jų charakterių. Visi iki vieno tokie įdomūs, tokie savi perskaičius knygą pasidaro… Yra knygoje ir žiaurių vietų, atvirai tiesmuko teksto, bet jis labai darniai įsipina į atpasakojamą laikmetį. „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ tapo pirmąją šių metų knyga, kuriai daviau visas penkias žvaigždutes. Tobulas romanas. Labai rekomenduoju visiems mėgstantiems gyvenimiškas istorijas, nebijantiems ilgesnio teksto ir pasiilgusiems knygų, kurios įstringa širdin labai ilgam.