Istorija, kurią draudė Izraelio mokyklose

Pamačiau, įsimylėjau, užsinorėjau. Jūs pažiūrėkit, koks viršelis! Iš esmės toks paprastas, bet kartu koks šiuolaikiškas, žavingas ir daug kalbantis. Pasidalinau viršelio nuotrauka savo Instagram paskyroje @knygu_dama ir kaip niekad daug žinučių su pagyromis jam priplūdo. Puikiai padirbėta, „Sofokli“! Tačiau ir pati istorija yra kitokia. Man dar neteko skaityti knygos, kurioje būtų paliestas Izraelio ir Palestinos konfliktas, ir dar per dviejų jaunuolių meilės prizmę. Apie konfliktą žinojau, tačiau labai smagu, jog romanas privertė mane dar labau įsigilinti, ieškoti papildomos informacijos, skaityti. Nemoku kitaip skaityti knygos – jei ji liečia kokią opią ar man mažiau žinomą temą, visada gilinuosi, ieškau, nagrinėju. Norisi kiekvieną knygą suprasti kuo labiau. Pasiimti viską, ką autorius per puslapius man padovanoti norėjo.

Liat – 29-erių metų vertėja iš Tel Avivo, pusmečiui apsistojusi Niujorke. Visiškai netikėtai, greitai, tiesiog žaibišai, ji pamilsta Chimlį – tapytoją iš Palestinos. Vaikinas užburia ją savo meniška siela, ramybe ir chaosu, kurį gali sukelti pagautas įkvėpimo. Abu jaunuoliai karštai myli savas gimtines, tiki ten vyraujančia politika ir skelbiama teisybe, tad karščiausi jų ginčai ir pykčiai kyla ėmus diskutuoti šio konflikto temomis. Jiedu suvokia, jog jų meilė menkai įanoma, o ir Liat viza pamažu eina į pabaigą. Kuo arčiau, tuo daugiau sudėtingų ir liūdnų minčių merginos galvoje kyla.

Knygos mintis, idėja – labai geros. Ar man patiko išpildymas? Nelabai… Labiausiai patiko vietos, kuriose buvo kalbama apie Izraelio ir Palestinos konfliktą, jo istoriją, pasėkmes ir dabartinę situaciją. Įdomu buvo matyti jį iš jaunų žmonių perspektyvos, suvokti jo daromą įtaką tokiems, atrodo, paprastiems dalykams, kaip meilė kitos šalies gyventojui. Pati romantika, santykiai, man pasirodė sausoki. Tikėjausi daugiau emocijų, šilumos, jaunatviškos aistros. Pagrindiniai veikėjai abu nebuvo prie širdies. Kažkokie „netikri“, jei leisite taip išsireikšti. Abiejų charakteriai pasirodė neišgryninti, besiblaškantys tarp krūvos skirtingų vaidmenų. Gal toks buvo autorės sumanymas? Knygos pabaiga iš manęs išspaudė ironišką „rimtai?“, nes netiko man tokia ji čia. Nežinau, nežinau.. Aš puikiai suvokiu knygos vertę aprašomų kraštų jaunimui. Puikiai įsivaizduoju dėl kokių priežasčių ją draudė mokyklose, ir dar geriau žinau kodėl sukilo garsūs Izraelio rašytojai jos ginti. Tačiau mano vertinimas visvien išlieka vidutinis.