Išsamus gidas po Černobylio zoną: vietos, į kurias įžengti išdrįstų ne kiekvienas

Ūžia dabar Černobylio banga… Visi nori viską žinoti, domėtis, keliauti, patirti. Tam paspirtį davė ir HBO serialas (nemačiau jo) ir labai laiku perleista Aleksijevič knyga „Černobylio malda“. O ją aš skaičiau prieš krūvą metų, kai viso šito širšalo dar nebuvo. Bet net tada (tuo metu dirbau knygyne) ją greit nušlavė nuo lentynų. Ir pirko tikrai ne serialų prisižiūrėję veikėjai, o solidūs žmonės, su kuriais visad padiskutuodavom ir apie kitas Aleksijevič ciklo knygas. Skaičiau jas keturias, tačiau toji apie Černobylį paveikė labiausiai. Kitos liečia karo temą, o karas, kaip žinia, yra žmonių planuotas, vykdomas, tęsiamas ir kartais visai nuspėjamas, jaučiamas. Černobylio nelaimė buvo netikėta, neįtikėtinai žiauri, nesuvaldoma, o daugybė žmonių buvo tiesiog apgauti, jiems buvo šlykščiai primeluota ir tai, greičiausiai, skaudino labiausiai. Nors „Černobylio maldą“ skaičiau prieš n metų, iki dabar atsimenu ir visą tekstą, ir tamsią emociją, užsilikusią sieloje – tai viena paveikiausiaų mano skaitytų knygų ir nežinau, ar drįsčiau leistis į tą kelionę antrą kartą. Bet ne apie ją čia atėjau pašnekėti, o apie naujausią Černobylio temą liečiančią knygą. Ir nors bijojau, kad su ja buvo šokta „ant bangos“, bandyta spėt į populiarumo traukinį – viskas čia visai ne taip.

Nepainiokite šios knygos su Aleksijevič knyga, neieškokite čia to, ką radote ten. Tai du visiškai ir absoliučiai skirtingi kūriniai. Šarūnas – bebaimis, smalsus patirčių ir įspūdžių keliautojas, laidos „Praeities žvalgas“ kūrėjas, panoręs Černobylio zoną pamatyti ne turistiniu būdu, ne ekskursinį variantą. Ilgai ieškojęs tai organizuojančių agentūrų, jis pagaliau vieną tokią rado, surinko būrelį tokių pat pakvaišusių entuziastų ir nėrė į nematytas Černobylio zonos vietas, o šioje knygoje dalinasi nuotraukomis, įspūdžiais ir įvairiausias emocijas keliančiomis istorijomis.

Knygos pradžioje autorius trumpai supažindina su pačia avarijos istorija. Tai jis daro labai paprastai ir aiškiai, be jokių sudėtingų ir tik specifinius darbus dirbantiems žmonėms suprantamų žodžių. Iliustruoja viską žemėlapiais, nuotraukomis iš įvykio vietos ir aiškiai bei vaizdžiai nupasakoja, kaip ta radiacija veikia ir ką ji daro žmonėms. O tada jau neriam į Šarūno kelionės dokumentiką. Autorius labai detaliai, o kartu ir labai įdomiai aprašo savo maršrutą ir tai, ką matė. Neperspaudžia jautrumu, nesistengia šokiruoti, bet kai kurių visai paprastų faktų pakanka, kad žandikaulis atviptų. Pavyzdžiui, Černobylio zonoje galima išvysti dviejų metrų ilgio, 80–90 kilogramų sveriančių šamų. Rašytojas savo akimis matė, kaip toks šamas krante prisiviliojo ir surijo balandį. Taip pat ten jau 30 metų nemedžiojama ir laukiniai gyvūnai gyvena kas sau. Čia galima sutikti vilkų, lūšių, elnių, briedžių, agresyvių šernų… Taip pat ir šunų, lapių. Man labai patiko pasakojimas apie laukinį (kone vilko išvaizdos) šunį vardu Tarzanas, kuris labai myli žmones, o Šarūną jau laiko ir savo draugu. Tarzanas žino visus Šarūno kelius ir drąsiai kanda jam į rankovę ir veds kitur, jei grupė turistų nuklydo ar pasimetė.

Šarūnas dalinasi ir kitokiomis žiniomis apie Černobylį. Apie stalkerius, kurie renkasi nelegaliai vaikščioti po uždraustas vietas, apie žmones, kurie įsivaizduoja, kad yra stalkeriai, mat prisižaidė kompiuterinių žaidimų, apie kitą grupuotę, kuri naikina viską, kas šioje vietoje vilioja turistus, apie dar dabar zonoje dirbančius žmones, kuriems reikia ir kyšių, ir gėrimų kartais duoti. Apie sukurtas ir paliktas ten tradicijas, apie Pripetės miesto praeitį ir evakuacijos žiaurumus. Knyga parašyta labai įtaigiu stiliumi: nepavargsti nuo dokumentinių faktų, nuolat esi „maitinamas“ vienu įdomiu kabliuku po kito, vaizdinė medžiaga dar labiau sustiprina įspūdį, kad vaikštai Černobylio zonoje kartu su Šarūnu koja kojon. Iš esmės, tai ir yra knyga-gidas po vietas, kurių negalėsime/neišdrįsime aplankyti. Skaitosi lengvai, greitai, sudomina, įtraukia ir knyga drąsiai gali „sutirpti“ per vieną vakarą. Man patiko.