Išpuoselėti sovietų dezinformacijos verpetai: pranoko ir šnipinėjimą, ir branduolinių raumenų demonstravimą. Knygos ištrauka

Sovietų Sąjungos lyderiu tapęs ilgametis KGB vadovas Jurijus Andropovas dezinformaciją apibūdino kaip kokainą, kurio kartą pauostę, galbūt gyvensite kaip gyvenę, bet jeigu vartosite kasdien, tapsite narkomanu – visiškai kitu žmogumi.

2013 m. Jungtinėse Valstijose pasirodžiusioje knygoje „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ saugumo generolas Ion Mihai Pacepa ir Misisipės teisės universiteto profesorius Ronald J. Rychlak atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą.

Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta „Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Tiek J. Stalino, tiek N. Chruščiovo dezinformatoriai popiežių stengėsi pavaizduoti naciams simpatizuojančiu antisemitu, žydų genocidą ignoravusiu veidmainišku „šventeiva“. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, įkalti nesantarvės pleištą tarp religijų, valstybių, bet ir sudrebinti Vakarų pasaulio pamatus.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

KGB IMPERIJA

Sovietų generolas Aleksandras Sacharovskis, rusas iki kaulų smegenų, per tuos 20 metų, kai buvo faktinis mano viršininkas, mėgo kartoti: „Kiekvienoje visuomenėje atsispindi jos praeitis.“

Sacharovskis tikėjo, jog kada nors gali visiškai pasikeisti „mūsų socialistinės stovyklos“ veidas. Marksizmas gali apvirsti aukštyn kojom ir net pati komunistų partija gali tapti tik istorija, bet tai nesvarbu. Ir marksizmas, ir partija – į Rusijos organizmą patekę svetimkūniai, tad anksčiau ar vėliau jie bus atmesti. Tačiau vienas dalykas vis dėlto liks nepakitęs, kol egzistuos motina Rusija: tai „mūsų gosbezopasnost“ (valstybės saugumo tarnyba).

Sacharovskis nuolat pabrėždavo, kad mūsų gosbezopasnost pastaruosius penkis šimtus metų palaikė Rusijos gyvybę ir kad mūsų gosbezopasnost ją vairuos dar penkis šimtus metų, laimės karą prieš „pagrindinį mūsų priešą – Amerikos sionizmą“ ir galiausiai padarys Rusiją pasaulio lydere.

Iki šiol Sacharovskio pranašystės pildėsi. Jo įpėdinis PGU Vladimiras Kriučkovas, vėliau tapęs viso KGB pirmininku ir 1991 m. rugpjūčio pučo, per kurį buvo trumpam nuverstas Gorbačiovas, sumanytoju, neabejotinai lygiai taip pat fanatiškai tikėjo Rusijos gosbezopasnost. Kriučkovo įpėdinis Jevgenijus Primakovas, kuris valdant Sacharovskiui buvo užsislaptinęs KGB karininkas, iškilo į Rusijos ministrus pirmininkus. Dar labiau įsidėmėtina, kad Vladimiras Putinas prieš paskiriamas (ne išrenkamas!) Rusijos prezidentu buvo visos gosbezopasnost vadas. 

2002 m. rugsėjo 11-ąją Lubiankoje susirinko gausus būrys aukšto rango saugumo karininkų. Jie atėjo ne pareikšti užuojautos Jungtinėms Valstijoms, tapusioms terorizmo aukomis, pirmųjų nacionalinės tragedijos metinių proga, bet švęsti 125-ojo Felikso Dzeržinskio gimtadienio – pagerbti žmogaus, sukūrusio sovietų politinę policiją, vieną antikrikščioniškiausių ir antisemitiškiausių institucijų istorijoje. Po kelių dienų Maskvos meras nusprendė nebesipriešinti ir pareiškė norą atstatyti bronzinę Dzeržinskio statulą buvusioje garbingoje vietoje Lubiankos aikštėje. Ateinančiais metais Rusijoje vis garsiau ėmė skambėti šūkis „Rusija – rusams“, ir apklausa visos šalies mastu parodė, kad 42 proc. gyventojų mano, jog žydus reikia nušalinti nuo valdžios.

Šaltasis karas iš tiesų baigėsi, bet, kitaip nei pasibaigus kitiems karams, šį karą pralaimėjęs priešas nebuvo sutriuškintas ir nesudėjo ginklų. Barbariškasis KGB, per savo egzistavimą išžudęs mažiausiai 20 milijonų žmonių savo šalyje ir dar 70 milijonų visame komunistiniame pasaulyje, ne tik išliko, bet ir pavertė šių dienų Rusiją pirmąja istorijoje žvalgybos diktatūra.

Dabar Rusija yra Putino ir jo sėbrų iš buvusio KGB rankose. Pasak gerbiamo britų dienraščio „Guardian“, Putinas slapta yra sukaupęs daugiau kaip 40 mlrd. JAV dolerių ir yra turtingiausias Rusijos, o kartu ir Europos, žmogus. Teigiama, kad jo turtą mažų mažiausiai sudaro: 37 proc. didžiausios Rusijos naftos bendrovės „Surgutneftegaz“ akcijų (18 mlrd. dol. vertės), 4,5 proc. „Gazprom“, didžiausios pasaulyje gamtinių dujų gavybos bendrovės, akcijų (13 mlrd. dol. vertės) ir 75 proc. Ženevoje įsikūrusios paslaptingos naftos prekybos bendrovės „Gunvor“ akcijų (10 mlrd. dol. vertės).

Putino marionetė Dmitrijus Medvedevas (kuris buvo Rusijos prezidentas, kol Putinas, prieš tai priverstas pripažinti savo kadencijų limitą, vėl atgavo šį postą) buvo „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininkas: ši bendrovė išgauna 93 proc. Rusijos gamtinių dujų produkcijos ir valdo 16 proc. pasaulio gamtinių dujų išteklių. Putino pirmasis vicepremjeras Igoris Sečinas yra didžiausios pasaulyje naftos bendrovės „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininkas. 

Nafta ir dujos ne tik neša Putinui neapsakomus turtus, bet ir 50 proc. Rusijos biudžeto įplaukų bei sudaro 65 proc. jos eksporto. Kai naftos kaina 2008 m. gegužės 6 d. perkopė 122 dol. už barelį ribą, analitikai atkreipė dėmesį į padažnėjusius išpuolius prieš Nigerijos naftotiekius ir neramumus Irake. Tuo metu Rusija pralobo. Kiti užsieninės naftos tiekimo sutrikimai dar labiau padidintų Rusijos – ir Putino – turtus. Putino Kremlius, rodos, puikiai žino tokias galimybes.

2006 m. liepos 12 d. itin antisemitiškai nusistačiusios musulmonų fundamentalistų grupuotės „Hezbola“ (Hezbollah – „Dievo partija“), kuri yra įsikūrusi Libane, bet apginkluota Putino Rusijos, kovotojai pradėjo galingą raketų ataką prieš Izraelį. Po šio puolimo sekė 34 dienas trukęs Izraelio kontrpuolimas prieš užpuolikus. Daugelis Izraelio karinių pajėgų atimtų „Hezbola“ ginklų buvo pažymėti tokiais įrašais: „Užsakovas: Sirijos gynybos ministerija. Tiekėjas: KBP, Tula, Rusija.“

2010 m. spalį ta pati Rusijos remiama „Hezbola“ surengė pratybas, per kurias buvo imituojamas Izraelio užėmimas. Europos Sąjungos finansuojamas Persijos įlankos tyrimų centras (Gulf Research Centre), teikiantis žurnalistams informaciją iš vidaus apie padėtį Centriniame Persijos įlankos regione, nustatė, kad „Hezbola“ karinės pajėgos buvo ginkluotos daugybe „sovietų gamybos raketų „Katiuša-122“ su 15 kg kovinėmis galvutėmis“. „Hezbola“ arsenale taip pat buvo Rusijoje sukonstruotų Irane gaminamų raketų „Fajr-5“, galinčių pasiekti Izraelio Haifos uostą, ir Rusijoje sukonstruotų raketų „Zelzal-1“, galinčių pasiekti Tel Avivą. „Hezbola“ turėjo ir liūdnai pagarsėjusių Rusijos raketų „Scud“, taip pat prieštankinių raketų „AT-3 Sagger“, „AT-5 Spandrel“, „AT-13 Saxhorn-2“, „AT-14 Spriggan Kornet“.

Ilgainiui ėmė rastis įrodymų, kad Putino Kremlius kurstė 2011 m. islamo revoliucijas ir slapta joms vadovavo. 2011 m. sausio 25 d. Egipte, Amerikai palankiausioje islamo šalyje, prasidėjo antivyriausybinės demonstracijos prieš skurdą, nedarbą ir valdžios korupciją. Po kelių dienų Kairo Tahriro aikštėje suvilnijo „Hezbola“ žalių vėliavų jūra pramaišiui su raudonomis vėliavomis su kūju ir pjautuvu. Kai kurie jaunuoliai, tose demonstracijose neva reikalavę demokratijos, buvo pastebėti deginantys Jungtinių Valstijų – šalies, kuri beveik visam pasauliui yra demokratijos simbolis, – vėliavą. 

Pasak žiniasklaidos pranešimų, 2011 m. sausio 30 d. jungtinis „Hezbola“ ir „Hamas“ būrys, naudodamasis maištininkų sukelta suirute Egipte, šturmavo į šiaurę nuo Kairo esantį Vadi an Natrūno kalėjimą ir iš jo išvadavo „Hezbola“ šnipų bei teroristų tinklo, kuriam vadovauja Samis Šehabas (Sami Shehab), 22 narius, nuteistus už teroro išpuolių Kaire, Sueco kanale ir Sueco miestuose bei prieš Izraelio atostogautojus Sinajuje rengimą 2007–2008 m. Planuota paleisti šiuos teroristus ir kuo daugiau įkalintų „Musulmonų brolijos“ narių, kad jie „organizuotų“ ir „paskatintų“ gatvių protestus.

Rusijos apginkluotos „Hezbola“ lyderis Sajedas Hasanas Nasr Ala (Sayyed Hassan Nasrallah) prisipažino siuntęs Samį Šehabą į Egiptą vadovauti 22 kovotojų grupei, kuriai buvo pavesta rengti teroristines operacijas siekiant destabilizuoti proamerikietišką šalies vyriausybę. Iškart po Šehabo išvadavimo iš kalėjimo sakydamas kalbą maištininkams Nasr Ala pareiškė:

Noriu atsiprašyti Tuniso ir Egipto jaunimo, kad taip vėlai pranešėme apie savo paramą, tačiau tai atidėjome ne dėl dvejonių ar sutrikimo… Jei būtume į jus kreipęsi anksčiau, būtų pasigirdę kalbų, kad jus mobilizavo „Hezbola“ kuopelės – arba „Hamas“ ar Irano Revoliucijos sargybinių kuopelės.

2011 m. vasario 20 d. Meiro Amito žvalgybos ir terorizmo informacijos centras paskelbė pranešimą, išspausdintą Egipto dienraštyje „Al-Masri Al-Taum“, kuriame nurodyta, kad tikrasis teroristų vadeivos Samio Šehabo vardas yra Muhamadas Jusufas Achmedas Mansuras, kad jis yra kvalifikuotas agentas, priklausantis Rusijos apginkluotos „Hezbola“ 1800 daliniui, į Egiptą patekęs su padirbtu egiptietišku pasu.

Informuoto žmogaus akimis, „Hezbola“ agentas Muhamadas Mansu-ras, virtęs egiptiečiu Samiu Šehabu, labai primena kitą KGB kūrinį – PIO pirmininką Jasirą Arafatą, tik atsiradusį iš atvirkščios transformacijos. Tuo metu, kol dar buvau susijęs su KGB, ši organizacija smarkiai padirbėjo, kad paverstų Egipte gimusį marksistą Mohamedą Jasirą Abdel Rachmaną Abdel Raufą Arafatą al Kudvą al Huseinį, kurio slapyvardis buvo Abu Amaras, Palestinoje gimusiu Jasiru Arafatu. KGB ir mano DIE sugaišo ne vienerius metus, kol išrūpino Arafatui patikimą palestiniečio gimimo liudijimą ir kitus tapatybės dokumentus, leidžiančius iš naujo sukurti jo praeitį, taip pat kol parengė jį KGB Balašichos specialiųjų operacijų mokykloje į rytus nuo Maskvos. Tačiau, kaip sakė Andropovas, atsipirko kiekviena šiam darbui paaukota minutė. 1994 m. KGB pagimdytas ir išauklėtas Arafatas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Vien 2002 m. buvo užregistruoti 13 494 teroro išpuoliai prieš Izraelį, įvykdyti Arafato PIO. Daugiau kaip 600 civilių neteko gyvybės. Po pusmečio taikių Izraelio gyventojų, kuriuos nužudė Arafato „kankiniai“, skaičius peržengė 700.

Kadaise Šaltojo karo epochoje KGB buvo valstybė valstybėje. Dabar KGB, perkrikštytas į FSB, yra tiesiog valstybė. 2003 m. Rusijos federalinėje ir vietos valdžioje dirbo daugiau kaip 6 tūkst. buvusių KGB – milijonus žmonių, šmeižikiškai paverstų sionistų šnipais, sušaudžiusios organizacijos – karininkų, o aukščiausioje valdžioje esantys KGB karininkai užėmė daugiau kaip pusę postų. Sovietų Sąjungoje vienam KGB karininkui teko 428 šalies gyventojai. 2004 m. Putino Rusijoje vienam FSB karininkui teko 297 gyventojai.

Šios naujos Rusijos istorijos epochos simbolis yra 2006 m. į Londoną pabėgusio buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos barbariškas nužudymas, prieš tai apšmeižus jį kaip Rusijos priešą dėl to, kad savo knygoje „Sprogdinama Rusija: slaptos užmačios sugrąžinti KGB terorą“ jis atskleidė nusikaltimus, tėvynėje įvykdytus Putino administracijos. Britų žvalgyba dokumentiškai įrodė, kad šį nusikaltimą įvykdė Maskva, kad tai buvo „valstybės užsakyta politinė žmogžudystė, organizuota Rusijos saugumo tarnybų“ ir kad nužudymo priemonė buvo Rusijoje gaminamas polonis-210. Įtariamas žudikas, Rusijos pilietis Andrejus Lugovojus, kurio atvykimą į Britaniją užfiksavo Hitrou oro uosto stebėjimo kameros, atsigabeno polonio-210 žmogžudystei įvykdyti. 2007 m. gegužės 22 d. Karališkoji prokuratūra pareikalavo išduoti Lugovojų Jungtinei Karalystei dėl kaltinimų žmogžudyste. 2007 m. liepos 5 d. Rusija atmetė reikalavimą dėl Lugovojaus ekstradicijos. 

Tais pačiais 2007 m. Rusijos KGB/FSB nužudė laikraščio „Kommersant“ bendradarbį, Rusijos karybos ekspertą Ivaną Safronovą (jo mirtis buvo melagingai pavaizduota kaip savižudybė), kad šis nepaskelbtų sensacingo straipsnio apie Kremliaus slapta pardavinėjamus naikintuvus SU-30 antiamerikietiškas pozicijas užėmusiai Sirijai. Safronovas buvo 21-as Kremlių kritikavęs žurnalistas, nužudytas nuo 1999 m. gruodžio 31 d., kai Andropovo politinės policijos įpėdinis paėmė Kremliuje valdžią. Nuo tada iš viso buvo nužudyta daugiau kaip 120 Rusijos žurnalistų.

Negana to, mažas langelis į KGB archyvus, atsivėręs Rusijos tyrinėtojams valdant buvusiam prezidentui Borisui Jelcinui, patyliukais buvo uždarytas. KGB apšmeižtų ir nužudytų dešimčių milijonų žmonių likimai iki šiol aklinai įslaptinti už Lubiankos senų. Lygiai toks pat nepermatomas šydas dengia KGB kovą su religija – visomis religijomis.

2008 m. gruodžio 5 d. mirė Aleksijus II, penkioliktasis Maskvos ir visos Rusijos patriarchas, Rusijos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas. Kaip paaiškėjo iš KGB archyvo, atsitiktinai likusio Estijoje traukiantis rusams, jis dirbo KGB Drozdovo slapyvardžiu, buvo apdovanotas KGB garbės raštu. Pirmą kartą Rusijos istorijoje atsirado galimybė demokratiškai išrinkti naują patriarchą, tačiau ja nepasinaudota.

2009 m. sausio 27 d. Maskvoje susirinkusiems 700 sinodo delegatų buvo pristatyti trys kandidatai: Smolensko metropolitas Kirilas (slaptas KGB agentas Michailovo slapyvardžiu), Minsko metropolitas Filaretas (dirbo KGB Ostrovskio slapyvardžiu) ir Kalugos metropolitas Klimentas (KGB slapyvardis Topazas).

Kristaus Išganytojo soboro varpams pranešus, kad išrinktas naujas patriarchas, paaiškėjo, kad rinkimus laimėjo Kirilas (Michailovas). Gal jis ir nebuvo geriausias savo Bažnyčios vadovas, bet lyginant su kitais kandidatais, jo pozicijos buvo geriausios daryti įtaką religiniam gyvenimui užsienyje. 1971 m. KGB buvo išsiuntęs Kirilą į Ženevą kaip Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovą Pasaulinėje Bažnyčių taryboje (PBT) sukti sovietų propagandos mašinos. 1975 m. Kremlius jį infiltravo į savo marionete paverstos PBT centro komitetą. 1989 m. KGB jį paskyrė Rusijos patriarchato Užsienio ryšių skyriaus pirmininku. Šias pareigas jis toliau ėjo ir išrinktas patriarchu.

Savo kaip naujojo patriarcho intronizacijos kalboje „Michailovas“ pareiškė planuojantis artimiausioje ateityje nuvykti į Vatikaną. Taip pat paminėjo savo sumanymą Rusijoje įkurti religinės televizijos kanalų, kuriais būtų transliuojamos laidos užsienyje.

Kuo daugiau permainų vyksta Rusijoje, tuo labiau viskas atrodo kaip seniau. Dezinformacijos mokslas pasirodė esąs toks stebuklingas ginklas, kad rusai nuo jo priklausomi iki šiol. Akiratyje nematyti Kremliaus manipuliacijų religijomis pabaigos siekiant svarbiausio tikslo – stiprinti savo galią vis giliau varant pleištą tarp krikščionybės, judaizmo ir islamo.