Nuo pradžių buvo aišku, kad ispanų rašytojo Manuelio Vilaso knyga „Ordesa“ nebus tiesiog autobiografinė novelė. Pasakotojas, o gal išsipasakotojas – penkiasdešimtmetis ispanas rašytojas, vardu Manuelis gyvena Saragosoje ir mąsto apie tai, ką gyvenime yra praradęs. Sąrašas nėra ilgas, tačiau skaitytoją giliai paliečia, gal todėl „Ordesa“ vienu balsu pasaulyje pripažįstamas geriausiu šio rašytojo kūriniu.
Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūros pasaulyje retai pasitaiko. Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose, jis taip pat – knygos autoriaus prisiminimų taškas. Manuelio tėvas mirė prieš dešimtmetį, mama – prieš metus. Alkoholizmas ir romanas su moterimi sugriovė jo paties santuoką, o du paaugliai sūnus, retai jį aplankantys, neatrodo pernelyg susidomėję tėvo gyvenimu. Dalydamasis prisiminimai, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku kalbėti – nežinią, ligą, mirtį.
Ši knyga kitokia, sunkiai nusakoma, tarsi beformė. Įprastai noveles ir poeziją kuriantis Manuelis Vilas „Ordesą“ įmeta kažkur tarp jų. Skaitytojas jaučia audrą, šėlstančią autoriaus sieloje – jo vaizduotėje atgyja mirę protėviai, vaikystės prisiminimai ir besikeičiantis Ispanijos veidas. Po tėvų mirties Manuelio kasdienybę lydinčios vizijos tarsi bangos skalauja jo sąmonę, jis stengiasi suprasti savo paties vidutinio amžiaus liūdesį ir tuštumą. Tai gilių apmąstymų knyga – vieni jų pilni prasmės, kiti – kasdienybės akimirkų.
Knygoje mažai veiksmo. Lengvu, kiek aikštingu stiliumi pasakojimas nenugludintas gyvenimas, o tai, ką skaitome apie pasakotoją – tik atsitiktinumas. Ispanijoje vienas labiausiai pripažintų rašytojų ir poetų studijavo ispanų filologiją ir dvidešimt metų dirbo mokytoju.
Manuelis Vilas gimė 1962 metais nedideliame Šiaurės rytų Ispanijos miestelyje Barbastre. Savo karjerą pradėjęs nuo poezijos, labiausiai išgarsėjo savo novelėmis. 2014 metais rašytojas, poetas ir žurnalistas į knygą „Paklausykit manęs“ sudėjo savo feisbuko įrašus.
Labiausiai įvertintą, Ispanijos literatūros premijas susirinkusį ir į daugybę kalbų išverstą Manuelio Vilaso romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Alma littera“. Rašytojas atsakė į Augustės Gittins klausimus.
Kiek laiko užtrukote rašydamas savo autobiografinį romaną „Ordesa“?
Rašiau savo knygą trejus metus, daug ką perrašiau, taisiau, redagavau. Galiausiai įsivėliau kone į psichologinę kovą su rankraščiu.
Turėjo būti nemenkas iššūkis! Ar sunku rašant išlikti teisingam sau? Juk žodžiai priklauso tik jums, argi nekilo pagunda pavaizduoti gražiau, nei buvo iš tikrųjų?
Mane vedė meilės ir dėkingumo jausmas tėvams, ir tai buvo be galo gražu. Nebuvo reikalo pagražinti praeities. Apie viską pasakojau taip, kaip man atrodė ir ką pats išgyvenau.
Knygoje daugiausiai rašote apie tėvus. Ar norėjote parašyti apie juos viską, ką prisimenate, kad atmintis kuo ilgiau išliktų gyva?
„Ordesa“ – tai meilės laiškas. Parašiau jį savo tėvams, kad šeimos istorija nenugrimztų į užmarštį. Rašyti – vadinasi, prisiminti.
Skaičiau keletą atsiliepimų, kurie „Ordesa“ vadina ramybės knyga. Ką jums tai reiškia?
Norėjau pakviesti žmones pažvelgti į savo vidinį pasaulį, apmąstyti gyvenimo ir laiko paslaptį. Taip pat tai yra mirties ir užmaršties teritorijų tyrinėjimas.
Rašote poeziją, esė, romanus. Kuris žanras jums artimiausias?
Romanas. Vienareikšmiškai.
Ispanijoje esate vienas labiausiai vertinamų rašytojų. Ar galite pasakyti, kodėl rašote? Kas būtų, jeigu liautumėtės tai daręs?
Rašymas yra gyvybiškai svarbus poreikis daryti, ką moki ir išmanai. Rašymas man – visas gyvenimas.
Literatūroje, kaip aš ją suprantu, svarbu yra darbas ir pastangos, kurias įdedi. Tai verčia tobulėti. Ir tai matosi su kiekviena nauja knyga.
Lengva suskaičiuoti išleistas knygas. O kiek knygų ir idėjų saugoma jūsų galvoje?
Idėjų ir sumanymų – daugybė, tačiau, kaip sakė prancūzų poetas Mallarmé, vien turėdamas idėją, knygų nesukursi, reikalingi žodžiai. Galite sukaupti daugybę gerų minčių, sumanymų, tačiau romanas, istorija ar eilėraštis gimsta, kai dirbi su žodžiais.
Daug laiko gyvenote tarp JAV ir Ispanijos. Ką reiškia gyventi skirtingų kultūrų šalyse?
Rašytoją toks gyvenimas tik praturtina, juk leidžia pažinti skirtingą gyvenimo būdą, patirtis. Daraisi labiau tolerantiškas, daugiau suprantantis, įsigilini ir mėgini suvokti kitą kultūrą. Esu gyvenęs ir Italijoje. Labai norėčiau aplankyti Lietuvą, nes jūsų šalyje niekada nesu buvęs. Smagu atrasti kažką naujo, mano gyvenimui tai suteikia pilnatvės.
Palikite komentarą