Įsimintiniausios mamos literatūroje: aklai mylinčios, gyvybėmis rizikuojančios, nepamirštamos!

Mama. Kiek telpa viename žodyje, ką? Kiek jėgos, jausmų, prisiminimų, nubučiuotų skaudulių ir nostalgijos, kvapų ir skonių, šypsenų ir apkabinimų, rūpestingų pamokymų ir vis erzinančių priminimų: o kepurę užsidėjai? Mama. Ta, kuri paskambins jausdama, kad ryte išlėkei be šaliko ar pirštinių. Net jei tau jau 25-eri ir artėja dešimtmečio sukaktis, kai nebegyvenate kartu.

Mama. Dirbanti be sutarties ir be etato, kiaurą parą, visą gyvenimą. Dirbanti darbą, kurio dirbti niekas iš tiesų išmokyti negali. Dirbanti be atostogų. Nes gi visos, kurios tampa mamomis, puikiai žino – tokio dalyko, kaip motinystės ATOSTOGOS, tai jau tikrai nėra. Ir neabejotinai tai statusas, kurio niekada neįmanoma prarasti. Kad ir kokia mama būtų, kad ir koks būtų vaikas. Ar nebebūtų. Mama negimstama, tačiau vieną kartą tapus, mama liekama amžinai.

 

Mamas švenčiame kasdien, bet šiandien – ypač!

Todėl artėjančios mamos dienos proga, šis tekstas – apie jas. Apdainuotas ir aprašytas herojes ir didvyres. Kartais pagrindines veikėjas, o kartais tik esančias fone. Kartais pasiaukojančias akivaizdžiai, o kartais taip, kad auka būtų pastebėta tik akylai stebint. Kartais jos tekste net neturi vardo. Bet visada turi širdį.

Ir nors šiandien bandysiu kalbėti išskirtinai apie geras mamas, tiesa ta, kad mamų būna visokių. Ir istorijos apie jas – nepaprastai įvairios. Šiaip ar taip, mamos meilė, kaip ir mamos nemeilė – atskiras žanras, atskiras skausmo tipas, argi ne? Tačiau rinkdama įspūdingiausių literatūrinių mamų sąrašą, norėjau, kad jos atspindėtų absoliučią buvimo mama įvairovę. Pasiaukojimą ir apatiją, atsidavimą ir atsitraukimą, meilę ir aistrą, skausmą ir pyktį, liūdesį ir desperaciją. Gi jau kalbėjome, kad žodyje MAMA telpa, rodos, visas pasaulis, tiesa?

Todėl šį kartą – apie mamas. Visokias ir įvairias. Įsimintinas, nepamirštamas ir vertas, kad jas atrastumėte knygose.

 

Bernardine Evaristo – Mergaitė, moteris, kita

Mamų būna visokių. Moterų būna visokių. Patirčių – irgi. Kai kurios nori būti mamomis, kitos jomis tampa netikėtai. Kitos pasirenka mamomis nebūti. Kartais dėl to, kad nemano, jog sugebėtų. Kartais tiesiog nenori. Ši knyga – tikra tolerancijos mokykla. Patirtis Bernardine Evaristo „Mergaitėje, moteryje, kitoje“ perteikia ne tik ypač savita kalba, bet ir taip natūraliai, taip paprastai, kasdieniškai.

Neabejoju, kad ne visos knygoje aprašomos problemos pasirodys pažįstamos. Tačiau visos – nepaprastai įdomios. Jos dažnai susijusios su rasinėmis problemomis, patiriama socialine, ekonomine nelygybe. Padės susimąstyti apie dalykus, apie kuriuos galbūt anksčiau nepagalvojome. Vis dėlto, ši knyga nei verksminga, nei liūdna. Be patoso ir be pakylėjimo, be tuščių citatų ir be apsimestinio dvasingumo istorijos, kurias pasakoja Bernardine Evaristo, atrodo tikros ir absoliučiai organiškos. Tai – neabejotinas knygos pasiekimas.

Negalima nepaminėti ir to, jog „Mergaitės, moters, kitos“ tekstas – toks, prie kurio reikia įprasti. Visai kaip ir prie motinystės, ką?.. Jis poetiškas, plaukiantis tarsi upė, užliūliuojantis. Neabejotinai verta atiduoti duoklę vertėjai ir rašytojai Akvilinai Cicėnaitei – ji knygą pakylėjo į nepaprastai aukštą literatūrinį lygį. Tai – puikus pasirinkimas turintiems gurmanišką literatūrinį skonį, arba tiesiog pavargusiems nuo knyginės monotonijos. Ši abejingų tikrai nepalieka.

 

Romain Gary – Aušros pažadas

Jeigu reikėtų kalbėti apie įsimintiniausias literatūrines mamas, neabejotinai į pirmąją vietą man stotų Romain Gary autobiografiškojo „Aušros pažado“ mama Nina. Na, štai, tokia įsimintina, kad prisiminiau vardą be jokių problemų, net niekur nežvilgtelėjusi – tiesiog va šitaip. Nes Ninos neįmanoma pamiršti. Ir ji tikrai verta kiekvieno „Aušros pažado“ puslapio.

Tai pasakojimas apie tai, jog mamos tikrai žino geriausiai. Net tuomet, kai nežino, nes tiesiog labai labai stipriai tiki. O kai šitaip tiki, tikriausiai bet ką būtų galima paversti realybe. Tikriausiai galima būtų knygas rašyti (o gal tokių ir yra, neabejoju, kad bent mokslinių darbų tikrai su kaupu prikepta) apie Ninos ir Romaino santykį, tačiau nors kai kurių vadinamas toksišku man jis – absoliučiai įkvepiantis. Diskutuojant su kita skaitytoja apie „Aušros pažadą“ susimąsčiau: tikriausiai tokia mama net absoliučią vidutinybę įkvėptų siekti aukštumų.

Ir nors gyvenimas tokios stiprios asmenybės priežiūroje tiesiog negali būti lengvas, o mamos gyvenimo aukos gali pasirodyti per sunkiai sveriančios pečius, visgi tai – nuostabiai graži, tobulai Violetos Tauragienės išversta istorija. Retai kada skaitydama braukiu ašarą, bet čia neįmanoma nesriūbauti. Tik neapsigaukite – knyga ne ašarų pakalnė. Joje tiek daug gėrio, grožio, pasitikėjimo, įkvėpimo, nuostabaus Romaino Gary humoro.  Verta ją atrasti – rekomenduoju visa širdimi.

 

Rosamunde Pilcher – Kriauklių ieškotojai

Ką daryti, kai vaikai užauga visai ne tokie, kokių tikėjaisi ir kokius auginai? Ką daryti, jeigu jie pikti ir pavydūs, materialistai ir oportunistai? Sudėtingus klausimus savo „Kriauklių ieškotojuose“ narplioja Rosamunde Pilcher. Baisiai sudėtingus. Ir tai yra visai ne tai, ko tikėjausi, vedama išankstinių nuostatų apie šią iki skausmo, rodos, pažįstamą autorę. Bet ar tikrai gerai ją pažįstame?

Nors maniau, kad knyga bus saldi it cukraus vata, turėjau pripažinti – klydau. Visi mintinai žinome beveik priežodžiu tapusį „Iš Rosamunde Pilcher kolekcijos…“, bet jei toji kolekcija tokio aukšto lygio, kaip „Kriauklių ieškotojai“, tai ačiū labai, imu visą. Nes istoriją autorė pasakoja šviesiai ir įtraukiančiai, narplioja sudėtingus veikėjus, jų likimus ir gyvenimus, o pagrindinės veikėjos, senyvos motinos portretą piešia visomis įmanomomis spalvomis. Kuria jos santykį su vaikais įtikinamai ir gyvenimiškai, kelia amžinuosius filosofinius klausimus, o į juos atsakymų ieško nepretenzingai, tačiau išmintingai, sąmojingai, netgi įkvepiančiai.

 

Jeanine Cummins – Amerikos purvas

Kad ir kur būtum, kad ir kur bandytum patekti, vis tiek esi mama. Mama bado, karo, siaubo akivaizdoje. Mama tada, kai stovi priešais ginklą. Ar prie traukinio bėgių. Žinodama, kad ne tik turėsi ant pravažiuojančio traukinio užšokti pati, bet kartu priversti šokti ir savo vaiką. Nes tai – saugiausias variantas. O jei saugiausia, ką gali pasiūlyti savo vaikui – šokimas ant traukinio, tai ką jau bekalbėti apie pavojus, nuo kurių bėgate?

Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ yra įtempta knyga, kurioje netrūksta veiksmo. Bet netrūksta ir motiniškos meilės ir pasiaukojimo, šilumos ir gėrio akimirkų, tikėjimo ir nepaprastai stipraus ryšio tarp motinos ir sūnaus. Bėgimas į niekur – nepaprastai gąsdinantis reikalas. Bet kai mama laiko tavo ranką, visada drąsiau. Pasaulinis bestseleris, kuris tikrai neleis nuobodžiauti.

 

Ian McEwan – Vaiko gerovė

Kur brėžiame ribą, kas vaikui teisingiausia? Tinkamiausia? Saugiausia? Ką daryti, kai tėvai, ypač religingi, siaubingos ligos akivaizdoje kartu su sūnumi neleidžia jam atlikti išgyvenimui būtino kraujo perpylimo. Ką daryti, kai tėvai, rodos, visai nesirūpina tuo, kas vaikui geriausia? Ir ką daryti, jeigu sprendimą iš šalies turi priimti ta, kuri nėra motina, tačiau staiga pajaučia, kad į bylą įsijaučia taip, lyg išties tokia būtų?

Nepaprastai emociškai sudėtingas romanas. Neleidžiantis nustoti galvoti: ką daryčiau, ką rinkčiausi, ką palaikyčiau? Nėra vieno teisingo atsakymo, tačiau Ian McEwan „Vaiko gerovė“ tobulai parodo, jog mamos darbas – baisiai sudėtingas. Ir kartais tėvų perduodami principai gali būti tai, kas vaiką iš jų atims visam laikui. Knyga, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti, o ir apie kurią galvosite dar ilgai po to, kai užversite paskutinį puslapį.

 

Penny Vincenzi – Paveldėtos paslaptys

Kaip suderinti darbą ir motinystę? Kaip būti ir puikia savo srities specialiste, ir nuostabia mama? Kaip visur suspėti, kai dvidešimt keturių valandų paroje – per mažai? Ką daryti, kai nebematai, kaip vaikai auga? Kai nebežinai, kaip suteikti jiems viską, tuo pačiu nieko neatimant iš savęs pačios? Ką reikėtų aukoti? Kaip aukas suderinti?

Daug sudėtingų, bendražmogiškų ir, neabejoju, daugeliui mamų aktualių klausimų. Juos knygoje „Paveldėtos paslaptys“ autorė Penny Vincenzi visgi nagrinėja ne liūdnai, tačiau įtraukiančiai, leisdama atsipūsti nuo filosofinių dilemų ir pasinerti į glamūro, grožio pasaulį, kupiną skaniausių kvapų ir gražiausių spalvų. Tai – ne tik nuostabus grožio pasaulio pjūvis, bet ir skausminga dešimtmečiais besitęsianti šeimų drama. Įtraukia kiekvienas puslapis.

 

Vaiva Rykštaitė – Lizos butas

Mylėti nori visi. Mamos – irgi. O ką daryti, jei nesiseka? Jei vyrai vienas po kito nuvilia? Jei nori kurti gražų gyvenimą sau ir savo vaikams, tačiau vis kažkas pakiša koją? Jei nori ir aistros, ir šeimos, ir gražiai atrodyti, ir laimingai gyventi, ir kasdien sugrįžti į puikų butą Kauno senamiestyje? Nėra paprasta, bet gi kiekviena mama išmoksta būti devyndarbe.

Nors istorija apie mamą ir jos dukrą, visgi Vaiva Rykštaitė ją piešia per gyvenimo vyrus. Jiems visada atsiranda vietos, laiko, meilės, net jei ir atrodo, kad į mamos Saulitos širdį įtalpinti dar ką nors, apart jos mylimos dukros Gintarės, yra praktiškai neįmanoma. Bet nei tie vyrai, nei jų kiti vaikai, svajonės ir pažadai, niekada iki galo į Saulitos ar Gintarės širdį nėra įleidžiami – jie vis tiek lieka tik svečiais, priemonėmis, padedančiomis pagerinti gyvenimą, o ne tapti visa ko esme ir prasme – tokių sugebėjimų jie neturi, o ir nereikia, kad turėtų.

Todėl knyga „Lizos butas“ yra ir išgyvenimo istorija. Istorija, kurios moralas kartais skamba beveik buitiškai: „nesisuksi – negyvensi“. Bet atrodo, kad vienokia ar kitokia prasme šiuos žodžius tikrai yra ištarusi kiekviena mama.

 

Kiek gali tilpti viename žodyje?

Mama. Kuomet galvoju apie sąvają, kiek galvoje sukasi jausmų ir minčių: tik spėk už uodegos gaudyti. Galvoju apie jos burnoje tirpstančią lazaniją, apie šypsenėles, pieštas iš braškių uogienės ant rytinės košės. Prisimenu su kokia įtampa laukdavau, kaip ji sukurs stebuklą, kuomet pareikšdavau, kad lėlei reikia lovytės. Pasirodo, ja gali tapti ir servetėlių dėžutė. Bet gi mamos kuria magiją be jokių burtų lazdelių. Tik rankomis ir širdimis.

Šios istorijos – apie įvairias mamas. Tačiau kiekviena iš jų vienokiu ar kitokiu aspektu galbūt primins tą vienintelę – jūsų mamą. Galbūt sumuštiniais, kuriuos nerūpestingai dainuodama kepa „Lizos buto“ mama, galbūt „Amerikos purvo“ mamos drąsa, „Paveldėtų paslapčių“ mamų užsispyrimu ir siekimu ko nors daugiau, „Kriauklių ieškotojų“ mamos išmintimi, „Aušros pažado“ mamos tikėjimu, „Mergaitės, moters, kitos“ mamų noru keisti pasaulį, o gal „Vaiko gerovės“ mamos tvirtu teisingumo pojūčiu.

 

Kaip šiemet su mamos diena pasveikinsite savo mamą? Ko palinkėsite? Kaip savo mamą apibūdintumėte? Kokią knygą jai rekomenduotumėte, kokią padovanotumėte? Pasidalinkite!