Tai tokia mažutė, plonutė knygutė, kad iš jos tikėjausi tokio melancholiško, gyvenimiškom citatom nusėto ir išminties perlais padabinto teksto, kokius ne visada mėgstu. Labai retai tie koncentruoti trumpi ir ala pamokantys bei įkvepiantys tekstai mane pamoko ar įkvepia. O kaip jau įprasta – jie visi būna panašaus leidimo kaip ši knyga. Bet kažkaip susigundžiau „paragauti“ šito leidinio, su mintim, kad jei iš pirmų skyrių nepatiks, atsisveikinsiu be gailesčio.
Edė savo vyrą jau palaidojo seniai, sūnus sukūręs savo šeimą gyvena atskirai, o ji dienas leidžia dideliame ir tyla spengiančiame name. Luiso istorija panaši. Žmona mirusi, namai tušti, o vienatvė tikrai nekelia džiaugsmo. Pavargusi nuo tokios kasdienybės Edė kartą apsilanko pas kaimyną Luisą ir pasiūlo jam kartas nuo karto nakvoti pas ją. Tik miegoti. Kartais paplepėti prieš miegą. Padvejojęs Luisas sutinka ir tarp pagyvenusių žmonių užsimezga nuoširdi draugystė. Vienatvės sujungta pora kartu leidžia dienas, sprendžia iškilusius rūpesčius, o jų mažytė laimė miestelėnams atrodo nepriimtina. Mažas, apkalbom gyvas miestukas netrunka pasmerkti jų santykių kesindamasis sugriauti susikurtą džiaugsmą.
Visiškai nieko neatspėjau apie šią knygą. Nei jokios melancholijos, nei dirbtinės išminties. Tiesiog labai gražus, neištęstas pasakojimas apie gyvenimo džiaugsmą, laiko pokštus ir netikėtą drąsą elgtis kitaip. Ir nesvarbu, koks tavo amžius. Tikrai mėgavausi ramiu pasakojimu kartais nusišypsodama, kartais antakius suraukdama dėl vienokių ar kitokių veikėjų sprendimų. Kas mane šioje knygoje erzino, tai erzino: rašytojo atsisakymas naudoti standartinę dialogo skyrybą. Na, kodėl jie taip elgiasi? Tik akyse maišosi šita nesąmonė, tekstui nei svorio, nei emocijos, nei kažkokios meninės vertės priduodama. Nesuprasiu niekad aš tokio pasirinkimo. Taip pat šiek tiek nusivyliau melodramatiška pabaiga, kuri, mano galva, ne visai tiko tokiam sodriam pasakojimui. O šiaip pati istorija nustebino. Perskaičiau vienu prisėdimu ir širdy liko labai smagi šiluma.
Palikite komentarą