Iš naujo pažinti Prezidentę: Dalia Grybauskaitė tokia, kokios dar nematėte

Dešimt metų valdžioje. Ir ne bet kokiose pareigose, o TOSE. Tose, dėl kurių dar šiandien nenutyla kalbos, tačiau kalbama jau apie kitą žmogų. Ir labai džiaugiuosi, kad būtent dabar ši knyga pasirodė eteryje, nes būtent dabar reikia kalbėti apie Dalią Grybauskaitę. Moterį, kuri tapo prezidente dar taip garsiai nekalbant apie moteris ir jų teises visur kame. Kuri tapo prezidente dėl pasitikėjimo, savo būdo, vedamos politikos ir priimtų sprendimų. Žinau, kad kalbėti apie mūsų šalies politikus yra rizikinga, nes komentatoriai ne tik agresyvus, turi daug laiko maigyt klaviatūrą, bet ir „viską žino“, tačiau aš džiaugiuosi šia knyga. Kaip knygos autorė, ilgametė Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė pasakoja, žodžiai „nustokim krūpčiot“ tapo visų patarėjų, politikų ir Prezidentę supančių žmonių moto, gyvenimo filosofija. Tokiu bandysiu ir pati gyventi. Įsigilinkit, kokie išties reikalingi šie žodžiai, ir kaip naudinga būtų jais vadovautis.

Kokią Prezidentę mes įpratę matyti? Griežtą, tvirtą, žinančią visus atsakymus ir nesutrikdomą. Jos šaltas žvilgsnis kartais net baugindavo, bet lengva šypsenėlė lūpose neleisdavo pajausti tikro šalčio, veikiau – pagarbą, autoritetą. Apie tokią Dalią pasakojama ir knygoje. Keliančią aukščiausius reikalavimus, norinčią tik tikslumo ir tiesos. Prezidentė labai nemėgo melagių – „Nereikia meluoti, nereikės nusišnekėti ir išsisukinėti“. Tad visa jos komanda žinojo – geriau sakyti, kad nežinai, nei bandyti sukti uodegą.  „Su ja dirbti reiškė neturėti teisės nežinoti“ – sakė buvęs vyriausiasis patarėjas Darius Semeška. Būtent pasakojimai apie tai, kaip Prezidentė dirbo komandoje man buvo įdomiausi.  Apie prezidentūros kasidenybę čia liudija daug Dalios Grybauskaitės buvusių ar esamų darbuotojų, žmonių su kuriais ji bendradarbiavo, kurių patarimų klausė ir tų, kuriems juos pati dalino. Grybauskaitė šmaikštaudavo su kolegomis – „Padirbę su manimi, jau galėsite dirbti bet kur“. Skamba grėsmingai, bet neįsivaizduoju, kaip be tokios drausmės įmanomas valstybės valdymas. Prezidentė nemėgo laukti – jei duoda užklausą, atsakymą turi gauti iškart. Todėl keliaujant, ryšio trikdžiai ar interneto „šokinėjimai“ būdavo baisiausias iššūkis. Bet tai nebūdavo pasiteisinimas. Viskas turėjo vykti čia ir dabar. Greitai padaryta, greitai sureaguota. Prezidentės komanda net buvo išleidusi Dalios Grybauskaitės užuojautą, kai žmogus dar buvo gyvas!

Tačiau nesupraskit klaidingai. Tai nėra knyga išvien pasakojanti tik apie darbo specifiką. Knygoje mes susipažįstame su nematyta Prezidentės puse. Slėptos ašaros (autorė užsimena, kad tokie jausmai niekad nebuvo visiems rodomi, tačiau kartais tekdavo pataisyti makiažą ar padaryti nuotrauką iš naujo), puikus humoro jausmas (kurį įvertino net NATO vadovas!), ne pati lengviausia vaikystė (Dalia pasakoja, jog dažniausiai laiką leisdavo namie, o ne su draugais. Ne dėl to, kad nenorėjo. Dėl to, kad neturėjo kitų drabužių. Tik mokyklinius), staiga užklupusios Prezidentės pareigos (ji buvo kviesta kandidatuoti ir anksčiau, bet atsisakė. Už valdžios vairo stojo, kai pamatė, kad šaliai reikia tokio vadovo kaip ji). Labai įsiminė pasakojimai ne tik apie jos griežtumą dirbant komandoje, bet ir rodomas dėmesingumas. Dalia Grybauskaitė mintinai žinojo savo darbuotojus, jų šeimas, problemas. Iš komandiruočių parvežtos lauktuvės visad būdavo labai asmeniškos, apgalvotos. 

Tikriausiai apie šią knygą galėčiau rašyti ir rašyti. Ir daugiausia apie tai, kaip skaitydama jaučiausi. Maloniai keistai. Iš vienos pusės jaučiausi lyg kiščiau nosį ne į savo reikalus (knyga išties atvira), iš kitos – jaučiausi suglumusi. Juk tai mūsų Prezidentė! O aš tiek daug nežinau, ir tiek kartų klaidingai apie ją pagalvodavau. Ar išvis nepagalvodavau, jog tokia stipri ir ryžtinga moteris turi kitą gyvenimą, kitą pusę ir gali būti visai kitokia nei žydruosiuose ekranuose. Nuo pirmos Grybauskaitės valdymo dienos labai ją gerbiau. Pamenu, prieš keletą metų, kuomet pirmą kartą dirbau knygų mugėje, sužinojau jog rytą, pati Prezidentė čia lankysis! Kaip pamišusi laksčiau tarp visų stendų, stengdamasi nors akies krašteliu išvysti JĄ. O kai pagaliau atbėgau ten kur reikia,  sustojau kaip stabo ištikta. Toks pagarbos, pasididžiavimo, jaudulio ir pasimetimo šokas ištiko. Ir nepriėjau arčiau. O taip norėjau! Labai viliuos (o perskaičius šią knyga dar labiau), kad dar teks tokia garbė. Bent pasiimti autografą iš pirmosios mūsų Prezidentės. Labai rekomenduoju perskaityti šią knygą kiekvienam lietuviui. Na, gal ne kiekvienam, bet mąstančiam tai tikrai. Pernai, per Kalėdas, Michelle Obama autobiografija buvo nušluota nuo knygynų lentynų. Šluokit šitą dar labiau. Ji tikrai to verta – juk čia mūsų istorija.