Įprastai poezijai iššūkį metusi knyga

Tikriausiai daugiau kontraversiškų komentarų nei ši knyga, jokia kita nėra gavusi. Vos vienas kitas žmogus išsako tą „vidutinišką“ nuomonę – ai, nežinau, visai nieko tokia. Dažniausiai „pienas ir medus“ būna apdalintas – „žiauriai patiko, nerealu!“ arba „Visiškas absurdas“ tipo komentarais. Arba juoda arba balta. Arba myli arba nekenčia. Dėl tų komentarų man ir knietėjo savo akis pamerkti į taip prieštaringai vertinamą Rupi poeziją. Už pastarąjį žodį dabar mane smerkia visi, kam Rupi kūryba pasirodė nieko verta. „Čia jokia poezija“, „Tu ką, normalių eilių neskaičius?“, „Kiekviena įskaudinta pana, tokią POEZIJĄ užsimerkus sudėliotų“. Tai kodėl nesudėliojo? Kodėl tas „bet kas galėtų taip parašyt“ neparašė? Kodėl jų kūryba dabar nekaraliauja viso pasaulio topuose? Užmušk netikiu, kad bet kas taip parašytų, taip sukurtų, taip išlietų širdį per kelias eilutes. Tikrai tikrai ne.

Rupi rašo paprastai ir aiškiai. Apie skausmą, jausmus, nelaimingą meilę, seksą, moterį, vienatvę, prievartą. Kalba tais žodžiais, kuriuos mes visi žinome, lieja tas mintis, kurios sukasi visų mūsų galvose, jaučia tai ką kiekvienas daugiau ar mažiau esame jautę. Tačiau visas kunkuliuojančias emocijas, tik jai vienai žinomu būdu, sutalpina trumpučiuose pamąstymuose. Kartais vos dvi eilutes užimančiuose. Ir pagavau save sėdint, ir apie tuos kelis žodžius galvojant kone valandą. Dėl to, sąlyginai trumpą knygą skaičiau ilgiau nei mėnesį. Neįsivaizduoju kaip galima ją „pervaryt“ per dieną ar kelias – „pienas ir medus“ reiklauja išjautimo ir pergalvojimo, kad tkrai pasiektų sąmonę. Kad širdis pagautų Rupi plunksnos jautrumą. Taip, žodžiai čia nesieiliuoja kaip mūsų tautos dainių knygose, taip Rupi atsiako visų skyrybos ženklų, taip ji kalba trumpai ir aiškiai, tačiau tu jauti ją, jos žodžius. O tai man poezijoje atrodo svarbiausia. Savo žodžius autorė iliustruoja savais piešiniais, kurie kartais visiškai pakeičia supratimą apie eilėraštį ar padaro jį dviprasmišką. Knyga intriguoja, knyga sukelia jausmus. Ką džiugina, ką pykdo, ką erzina, bet ji veikia. „pienas su medum“ provokuoja. Tai iššūkis klaiskiniam žanrui, su kuriuo daug kas negali susitaikyti. Tai kitokia knyga, kitokia autorė, kitokia poezija. Man patiko.