Interviu su populiariausių knygų karo tema jaunesniems skaitytojams autore

Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir „Karas, kurį galiausiai laimėjau“ – populiariausios Lietuvoje jaunesniems skaitytojams skirtos knygos karo tema, kuriomis žavisi ir suaugusieji. 2022 metų birželio pradžioje vaikų ir paauglių knygų leidykla „Nieko rimto“ pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė ir rašytojos gerbėjams pristatė jaudinantį ir itin aktualiomis temomis kalbantį pasakojimą „Pusiaukelėje į dangų“, kuriame jauno žmogaus pasaulį sukrečia šeimos nario mirtis ir skyrybos.

Išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams kūrėja pasakoja apie kūrybą, įkvėpimą, gamtos svarbą žmogaus gyvenime ir tai, kas šiuolaikiniam paaugliui svarbiausia.

„Pusiaukelėje į dangų“ – skaitytojams nuo 9 metų skirta realistinė istorija, kuri pasaulį išvydo 2002 metais. Knygoje pasakojama apie griūvantį dvylikametės Dinos pasaulį: mirus broliui mergaitės širdis sudužusi į šipulius, tėvai skiriasi, ji jaučiasi vieniša ir ilgisi gyvenimo, kurį kadaise turėjo. Dina nusprendžia pabėgti iš namų ir nueiti tūkstančius kilometrų – visą Apalačių Kalnų kelią, kuriame kitados susipažino mergaitės tėvai. Tai knyga apie skausmą, apie didžiulius jauno žmogaus išgyvenimus. Kodėl pasirinkote kalbėti būtent apie tai?

Tuo metu, kai rašiau „Pusiaukelėje į dangų“, kėliausi gyventi iš savo namų Indianoje į Tenesį, kur dabar ir gyvenu, pačioje Apalačų kalnų papėdėje. Atsakinėdama į šį klausimą žiūriu pro langą ir jo rėmuose matau Holstono kalną, per kurį vingiuoja Apalačų Kalnų kelias. Būtent šis kraštovaizdis, kurį regiu kiekvieną dieną, mane įkvėpė parašyti šią knygą.

Kai kurie rašytojai savo kūriniuose kalba apie išorinius sunkumus, tuo tarpu man įdomiausia ir prasmingiausia sutelkti dėmesį į tai, ką žmonės išgyvena viduje. Dažnai iš pirmo žvilgsnio nė nenutuoktum, kad iš pažiūros tobulai atrodantis kito žmogaus gyvenimas iš tikrųjų maskuoja didelius sunkumus ir išgyvenimus. Taip pat manau, kad šiais neramiais laikais yra labai svarbu suteikti vaikams vilties. Vilties, kad gyvenimas visuomet gali pasikeisti, nepaisant to, koks sudėtingas jis kartais tampa ir kad kartais vienintelis kelias iš keblios situacijos yra ją po truputį išgyventi ir išjausti. Apie tai ir rašau – apie viltį, daug daug vilties.

„Pusiaukelėje į dangų“ pasaulį išvydo dar 2002 metais. Per dvidešimt metų pasaulis pasikeitė, pasikeitė ir paaugliai, tačiau ši knyga vis dar yra skaitoma, vis dar verčiama į įvairiausias kalbas, vis dar aktuali, o galbūt netgi dar aktualesnė. Kaip manote, kas lemia tokį knygos ilgaamžiškumą?

Išties, per tą laiką technologijos atvėrė pasaulį ir jis tapo mažesnis. Mes galime keliauti, bendrauti, dalintis nuotraukomis ir vaizdo įrašais – tai tapo savaime suprantamu dalyku. Mus pasiekia informacija iš atokiausių pasaulio kampelių, tai tarsi nepertraukiama tiesioginė transliacija, ko prieš kelis dešimtmečius negalėjome nė įsivaizduoti, tačiau žmonės iš esmės išliko tokie patys.

Mes visi siekiame bendrystės, ryšio ir bandome atrasti gyvenimo prasmę, apie tai ir rašau savo knygose. Galbūt knygos ilgaamžiškumą lėmė ir tai, kad šių dienų pasaulyje psichologinės problemos yra kur kas labiau paplitusios nei kada nors anksčiau. Tiesą sakant, nežinau, ar taip yra iš tikrųjų – galbūt šios problemos kamavo ištisas kartas, tačiau tik dabar atsigręžėme į save ir pagaliau bandome jas spręsti? Tikiu, kad kuo geriau pažįstame vieni kitus ir patys save, tuo rečiau jausimės vieniši ir nesuprasti, mat visų mūsų išgyvenimai – labai panašūs.

Alapačių Kalnų kelias ir gamta Dinos istorijoje užima labai svarbią vietą. Ką jums reiškia gamta? Koks jos vaidmuo knygoje ir jūsų asmeniniame gyvenime?

Esu įsitikinusi, kad gamta gydo, ji gali padėti išgyventi netektis. Žmonėms reikia erdvės, saulės, žolės, medžių ir gryno oro. Štai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Dina bėga nuo savo skausmo ir liūdesio, tačiau iš tiesų ji stoja į akistatą su savo jausmais ir gamtos apsuptyje bando išgydyti vidines žaizdas. Per pastaruosius keletą metų nutiko šis tas netikėto: pradėjau gauti laiškus iš jaunų moterų, kurios norėjo papasakoti, kaip ši knyga pakeitė jų gyvenimus prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai jos dar buvo paauglės. Keli skaitytojai atsiuntė savo pačių nuotraukų iš Apalačų kalnų, į kuriuos įžengti juos paskatino būtent Dinos istorija.

Kitos jūsų knygos – „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (lietuvių kalba pasirodė 2017 metais) ir „Karas, kurį galiausiai laimėjau“ (pasirodė 2018 metais) – Lietuvoje vis dar skaitomiausios knygos paaugliams karo tema. Kaip manote, kodėl šios knygos sulaukė tokios sėkmės tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje?

Dažnai sėkmė tėra tinkamai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Tačiau šių knygų atveju, manau, kad prie knygų populiarumo prisidėjo ir pagrindinės veikėjos Anos personažas. Nuo pat pirmų knygos puslapių sužinome, koks sunkus yra jos gyvenimas, visi laukiame ir tikimės, kad jai pasiseks, kad ji išsilaisvins tiek fiziškai, tiek emociškai. Tam tikra prasme kiekvienas su ja susitapatiname.

Esate išleidusi jau aštuoniolika knygų. Visos jos – jaunesniems skaitytojams: vaikams ir paaugliams. O kokia pati buvote paauglystėje? Kokias knygas mėgote skaityti?

Buvau protinga ir stropi mokinė, man labai gerai sekėsi mokykloje. Tada dar nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, tuo labiau, kaip tą savo svajonių gyvenimą pasieksiu. Susitikinėjau su labai simpatišku vaikinu, kuris jau 33 metus yra mano vyras. Labai mėgau Madeleine L’Engle „Laiko vingio“ seriją. Taip pat žavėjausi šiek tiek senamadiškais autoriais, tokiais kaip Noel Streatfeild. Mane žavėjo istorija, o ypač – biografijos. O štai Jane Austen įsimylėjau nuo pirmojo „Puikybės ir prietarų“ puslapio. Šie kūriniai ir autoriai tam tikra prasme suformavo mano asmenybę, tačiau aš mokausi, skaitau ir nuolatos keičiuosi. Štai pastaruoju metu labiausiai mėgaujuosi knygomis, kurios praplečia mano pasaulėžiūrą.

Ir pabaigai klausimas, kurio sulaukia turbūt kiekvienas žmogus, dirbantis su paaugliams skirtomis knygomis Lietuvoje: ar svarstote pratęsti „Karo, kurį galiausiai laimėjau“ istoriją?

Neslėpsiu, aš ir pati vis dažniau svarstau apie trečiąją šios serijos knygą… Galbūt ją parašysiu – visada turiu idėjų naujiems kūriniams! Visgi šiuo metu labiausiai norėčiau parašyti knygą apie tai, kokie nepaprastai ypatingi esame ir kokie ypatingi mūsų gyvenimai. Žmonės nė patys nesupranta, kokie nuostabūs, sudėtingi ir daugialypiai sutvėrimai esame. Myliu šį gyvenimą taip stipriai, kad net sunku šį jausmą išreikšti žodžiais.