Ievos Balčiūnės „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“: išgirsti tylinčiuosius ar nutildytuosius ir pagarsinti, ką slepia jų tyla, – tebėra nelengva užduotis

Šią savaitę knygynuose pasirodo istorikės Ievos Balčiūnės knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ („Aukso žuvys“, 2024). Mokslinė monografija pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knyga parengta disertacijos pagrindu ir skirta plačiajai auditorijai.

Pratarmėje Ieva Balčiūnė rašo, kad ėmėsi vaikų ir atsikratymo jais temos norėdama „suprasti režimą ir jo veikiamus žmones, jų santykius ir sprendimus, nukreiptus į gyvybę arba tapusius lemtingais dešimtims tūkstančių vaikų, atsidūrusių už šeimos ribų“. Supratimas, kad atsidūrė labai sudėtingos, klampios, daugiasluoksnės problemos akivaizdoje atėjo vėliau, kai akis į akį susidūrė su žmonėmis ir jų skausmu. Autorė atvirai prisipažįsta, kad buvo suabejojusi, ar „esanti pajėgi temą aprėpti intelektualiai ir emociškai“, todėl dėkinga ne tik pasidalinusiems savo gyvenimo istorijomis, bet visą tyrimo laiką šalia buvusiems kolegoms ir artimiesiems už paramą.

Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo atsikratyti vaikais prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.

Šiuo tyrimu, sako istorikė I. Balčiūnė, įžengta į tylos, bet kartu ir visą užgožiančio triukšmo zoną, o knyga įsilieja į istoriografijos srovę, kurios svarbi užduotis yra prakalbinti tylinčius ir nutildytus. Augintiniai – ne naminiai gyvūnėliai. Tai yra santykio su žmonėmis, ypač pačiais pažeidžiamiausiais, metafora. Tokį vaikų apibūdinimą autorė ne kartą aptiko dokumentuose siekdama išsiaiškinti, kas gi ypatingo sovietmečiu vyko su nereikalingais vaikais, kurie išties yra neatsiejama bet kurios kultūros ir istorinio laikotarpio visuomenės dalis, kodėl jie tapo našta šeimai ir valstybei, kokia išeitis buvo pasirinkta bei ką tai lėmė.

Ir knygos autorė, ir leidykla tikisi, kad „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ užpildys istoriografijos spragą ir bent iš dalies grąžins skolą mažiesiems istorijos dalyviams.

Knygos dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė. Finansinę paramą suteikė Lietuvos kultūros taryba.

Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.

2011 m. įkurta leidykla „Aukso žuvys“ populiarina Lietuvos istoriją, kultūrą, ieško naujų būdų, kaip ją pristatyti visuomenei, aktualizuoti reikšmingus mūsų valstybės įvykius, reiškinius ar asmenybes. Nuo 2019 m. įgyvendina moderniosios Europos autorių grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą projektą, kuriam Lietuvoje atstovauja Kūrybiškos Europos biuras.