Į kasdienybę atidžiai žvelgiantis istorikas Zigmas Vitkus: „Mūsų galvoje yra visos praeitys, dabartys ir ateitys“

„Kasdienybė sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį, tyrinėdami ją istorikai atranda kitas tikroves ir jas reprezentuoja bei aktualizuoja“, – sako istorikas dr. Zigmas Vitkus. Parašęs ne vieną knygą vaikams apie istoriją, jis kviečia atidžiai pažvelgti į kasdienybę.

Naujoji istoriko dr. Zigmo Vitkaus knyga vaikams „Lietuvos kasdiena“ pasakoja apie mūsų ir mūsų protėvių kasdienybę nuo akmens amžiaus iki dabartinių dienų: kokius būstus statė mūsų protėviai, kaip rengėsi, ką valgė, kuo vertėsi, kaip gydėsi, kaip augino vaikus. Ji tinka skaityti namuose, kartu su visa šeima, puikiai pravers ir mokykloje, sausus istorijos faktus pavers artimesniais, aiškesniais.

„Trumpai tariant, tai knyga apie gyvenimą, buvo smagu ją rašyti, nors kai kurios temos, pavyzdžiui, apie kasdienį gyvenimą tremtyje, getuose ir partizanų bunkeriuose, nėra lengvos. Rašydamas pats naujai išgyvenau ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kuris buvo ne tik pavojingas, bet ir visiškai „crazy“… Apie šį laikotarpį būtų galima ir atskirą pažintinę knygą parašyti, grožinių, kaip žinoma, jau yra“, – sako Z. Vitkus.

Knygą „Lietuvos kasdiena“ smagiais piešiniais iliustravo dailininkė Jūratė Veteikytė, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Ką kasdienybėje atranda istorikai? Kiek laiko turi praeiti, kad ji taptų vertinga?

Vargu ar įmanoma tiksliai pasakyti, kiek to laiko turi praeiti. Kai vyksta revoliucijos, viskas keičiasi beprotišku greičiu, bet jei kalbėtume apie taikos metus, po truputį. Tiesiog vieną dieną supranti, pajunti, kad to pasaulio, kuris buvo, nebėra, kad daiktai, įpročiai, nuostatos, kadaise tokie savaime suprantami, nebenaudojami. Gal čia formulė? Turiu namie tokią įmautę, į kurią retkarčiais dedu visokius bilietus, reklamas, atvirukus. Įdedu ir pamirštu. Neseniai pasiėmiau, aptikau popierinius 2005 metų autobuso bilietus – buvau apie juos visai pamiršęs! Laikiau rankoje ir jutau, viskas, tai jau istorija. Arba tėvai išsaugojo mano ligų istoriją nuo 1980-ųjų.

Didelis pokytis įvyko atsiradus išmaniesiems įrenginiams ir socialiniams tinklams. Laiką iki jų atsiradimo jaučiame kaip kitą. Technologijų pokyčiai, žinoma, vyko nuolat, tik lėčiau, bet nuo pramonės revoliucijos tempas vis greitėjo.

Tyrinėdami kasdienybę istorikai atranda kitas tikroves ir jas reprezentuoja bei aktualizuoja. Tose praeities tikrovėse slypi dabar egzistuojančių daiktų, socialinių praktikų, nuostatų pradžios, kurias ir įdomu, ir svarbu žinoti – iš kur visa tai, kas mus supa? Kaip gali būti įdomi kasdienybė? Ar kasdienybės istorija tūlam ar tūlai bus įdomi, priklauso nuo istorinės sąmonės, jei ji jautri, net klausimo nekyla, jei ne, koncentruojamasi į dabartį.

Kur yra kaupiamos kasdienybės patirtys? Ar turėtume saugoti senelių, tėvų daiktus savo anūkams? Ir kodėl tiek daug žmonių nenori to daryti, jie neria į naujas patirtis, o senus daiktus parduoda, išmeta, atiduoda, neįžvelgdami jų vertės?

Kasdienybės patirtys kaupiamos atmintyje, o šioji formuojasi ir tveria mūsų smegenyse, kurios gauna informacija iš aplinkos. Būtent galvoje yra visos praeitys, dabartys ir ateitys. Ir ne tik galvoje… Ir kūne, kuris taip pat turi atmintį. Tarkime, prisimenu, kai buvau vaikas, senelis paprašė manęs užsimerkti, užsimerkiau, o jis užspaudė man ant galvos jūreivišką kepurę. Iki šiol menu viską. Ilgai ją saugojau. Ne tik kaip daiktą, bet ir kaip asociacijų tinklą. Deja, paskui ji kažkur prašapo.

Į klausimą, ar turėtų būti saugomi daiktai, istoriko greitasis atsakymas būtų – taip, bet šiaip tai yra jautrus klausimas. Daiktas gali kelti neutralių, pozityvių arba neigiamų asociacijų. Kartais tos asociacijos būna pernelyg intensyvios ar netgi baisios, tada tokių daiktų, erdvių atsisakymas yra gyvybiškai būtinas.

Visiškas suprantamas noras – viską pradėti nuo švaraus, balto popieriaus lapo! Tai galimybė pasijusti kitokiems, tobulesniems, pranašesniems. Juk gerai jautiesi iš ryto įšokęs į dušą, suvalgęs sveiko, skanaus maisto ir atsigėręs gardžios kavos. Šį norą skatina ir aplinka, tiksliau, komercija, kuriai naudinga, kad žmonės neužlaiko to, kas sena. Kalbu daugiau apie vakarietišką kultūrą.

Kokios patirtys jūsų šeimoje? Ar saugote relikvijas?

Mūsų namuose, ir mūsų, ir tėvų, labai daug relikvijų, jos renkamos, gerbiamos ir saugomos. Pas tėvus ant sienos kaba protėvių nuotraukų galerija iki turbūt XIX amžius pabaigos, kiek tik pavyko rasti nuotraukų. Prosenelės segė, nacių parankinių sušaudyto prosenelio tabokinė su laikrodžiu ir kitos memorabilijos.

Mano tėvas šioje srityje yra pasiekęs tikrų aukštumų: jo viskas sudėta, aprašyta, nupaišyta, perkelta į keletą laikmenų, tikras lobis vaikams ir anūkams.

Vis dėlto yra buvę atvejų, kai kurio nors daikto ar jų rinkinio staiga atsisakoma ir jie iškeliauja – kartais į šiukšlyną, kartais atitenka kokiam nors sendaiktininkui ar muziejui. Dėl kai kurių savo sprendimų, susijusių su anksčiau aptarta atsinaujinimo aistra ir tingėjimu galvoti, kur daiktą padėti, aš ligi šiol gailiuosi, man netgi gėda. Dėl kai kurių sprendimų pykstu ant tėvo: „Kam išmetei, ar maišė?!“ O bendrai, ar saugosi daiktą, ar ne, priklauso nuo to, ar jauti ryšį su juo ir jo ankstesniu turėtoju, ar tai tik daiktas tarp daiktų. Būdamas Amerikoje tėvas šiukšlyne rado keletą senų albumų su nuotraukomis, pasakojančiomis šimtmetį apimančią šeimos istoriją. Kas žino, kaip jie ten atsidūrė, bet, tikėtina, palikuonys su tais žmonėmis ir praeitimi nejautė jokio ryšio, gyveno dabartimi. Tai čia Amerika, o mes labai daug praradome sovietmečiu, kai su praeitimi buvo elgiamasi siaubingai, koncentruojantis tik dabartį ir ateitį. Žinau tokią istoriją, kai žmogus kirviu sukapojo seną ąžuolinę prieškarinę komodą ir pakeitė ją modernia, „popierine“ indauja… Tai sukrečia, bet logika suprantama.

Apie Lietuvos istoriją pasakojate nuo akmens amžiaus. Ar daug ankstyvosios kasdienybės ženklų yra likę?

Geriau to būtų klausti archeologų. Į šį klausimą galiu atsakyti labai bendrai: kuo toliau į senovę, tuo mažiau. Kuo mažiau radinių, tuo daugiau interpretacijos. Iš dalies todėl nesiekiau tapti senųjų laikų archeologu, man ten pernelyg plati laiko skalė, tūkstantis metų šen, pusę tūkstančio ten, pernelyg lėti pokyčiai ir pernelyg daug interpretacijos. Kita vertus, viena iš vietų, kuriose esu išgyvenęs daugybę teigiamų emocijų, – tai piliakalniai. Guli ant piliakalnio, žvelgi į nakties dangų: remiesi nugara į prieš du tūkstančius metų supiltą pylimą, žvelgi į dešimtis milijonų. Didelė laimė ir malonumas tai išgyventi!

Tai, kas šiandien mums yra natūrali kasdienybės dalis, kažkam buvo baisūs, nesuprantami ir gąsdinantys dalykai. Ar aptikai tokių liudijimų Lietuvoje?

Pasipriešinimas naujovėms buvo visada, tai būdinga santykinai uždarai gyvenusioms bendruomenėms ir visuomenėms, o tokios, jei kalbėtume apie Vakarus, dominavo iki XIX amžiaus pramonės revoliucijos: gąsdino bulvės ir mechaninės transporto priemonės, stebino kopūstai ir kitos žolės, nepasitikėjimą kėlė kava, piktino lauko tualetai („ar auksinę subinę turi, kad negerai už tvarto?“) ir tualetai viduje („na, trobuoj aš tai nešiksiu“), juokino skėčiai ir kaliošai. Klausimas, kas iš kasdienybės daiktų gąsdina mus dabar? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek visko dabar daug, taip perdirginta, kad niekas negąsdina. Nors kai kurie dalykai nesikeičia: mes visi, kaip ir mūsų protėviai, bijome nepagydomų ligų, nelaimių, mirties.

Esate sakęs, kad rašyti apie kasdienį gyvenimą tremtyje, gete ar partizanų bunkeryje nebuvo lengva. Kodėl nusprendėte pasakoti ir apie baisiuosius tautos kasdienybės etapus?

Nes kasdienybė egzistuoja ir getuose, ir koncentracijos stovyklose, ir bunkeriuose, ir tremtyje. Ji iškart prasideda, kai žmogaus gyvenime randasi bent menkiausias stabilumo ritmas. Štai neseniai skaičiau Holokausto liudijimą, kurio autorius rašė, kad sunkiausia koncentracijos stovykloje (jei jau nepatekai į dujų kamerą) buvo ne smurtas, o beprotiškas nuobodulys, atrodė, kad laikas sustojo ir taip bus amžiais. Taip, tai nėra tokios smagios temos kaip dvarų ir parkų kultūra ar Kauno modernizmas, bet yra teisinga aprašyti ir jas. Man atrodo, kad per mažai žinome, įsivaizduojame, pavyzdžiui, kaip gyveno, jautėsi (nes kasdienybės istorija yra ne tik apie daiktus, bet ir jausenas) mūsų partizanai ar požeminėse slėptuvėse slepiami žydai.

Kuris istorijos laikotarpis pasirodė jums pačiam įdomiausias?

Mintimis dažnai keliauju į tarpukarį, į tą laiką, kai Lietuva turėjo ir skleidė didžiulį savo potencialą. Iš senųjų epochų man įdomiausias XVII amžiaus vidurys ir visas XVIII amžius. Pirmu atveju, Lietuvos ir Lenkijos valstybė – vis dar galinga, bet tuoj smuksianti, o XVIII amžiuje – bandymai susigrąžinti savarankiškumą ir „aukso laikų“ spindesį, sykiu diegti naujoves, pavyzdžiui, siekti žmonių lygybės. Bžostovskio Paulavos dvaras man – viena romantiškiausių, šviesiausių Lietuvos vietų. Kadangi tyrinėju skaudžiąją XX amžiaus atmintį, dažnai mintimis tenka pabūti ketvirtajame, penktajame dešimtmečiuose, pačiose įvairiausiose vietose, kurių nė viena nėra šviesi.

Knygoje nemažai vietos skirta kasdieniam maistui. Ar maistas visais laikais buvo tokia svarbi kasdienybės dalis, kaip yra šiandien?

Tokia jau būtybė tas žmogus, vos tik pramerkia akis šiame pasaulyje, iškart nori valgyti. Valgis yra mūsų gyvenimo pagrindas, jis mus valdo. Kai užsitikriname tam tikrą bazę ir ilgą laiką nealkstame, atsipalaiduojame, prasideda improvizacijos, kūryba. Visą laiką mane pralinksmina viena vieta iš Anatolijaus Kuznecovo romano „Babyn Jaras“, kurį neseniai išverčiau į lietuvių kalbą. „Kad ir kaip pažiūrėsi, daugumos žmonių didžiausias rūpestis, ką pavalgyti. Ir kuo apsirengti. Kur gyventi. Ir daugelis šiems rūpesčiams atsiduoda visiškai, be poilsio, taip sunkiai jiems pavyksta tuo apsirūpinti“, – rašoma. Kaip galėtume ignoruoti esminę žmogaus gyvenimo sąlygą? Ir kita vieta, ši man labai sąmojinga: „Mano perskaitytose knygose buvo kalbama apie meilę ir kančią, apie keliones ir didžiuosius atradimus, apie revoliucijos kovotojų žygdarbius ir kovą už šviesią ateitį. Tačiau kažin kodėl retai kalbėta apie tai, iš kur kiekvieną dieną gaunamas maistas, kad būtų galima keliauti, atrasti, kovoti, kentėti ir mylėti. Tarsi jie būtų maitinęsi iš dangaus krintančia mana, tie daugumos knygų herojai. Matyt, vis dėlto kažką valgydavo…“

Ne kartą esate sakęs, kad labai svarbu suvokti istorijos kontekstą, o datas sužinoti paprasta. Kokių žinių duoda kontekstas, kaip jis padeda suprasti įvykius?

Kai kurias datas būtina žinoti, kad orientuotumeisi, tačiau be konteksto jos beprasmės. Tai tinka kalbant ne tik apie datas, bet ir daiktus. Šie daiktai iš labai seno laiko, bet konteksto mes netgi nesuprasime, kam jie buvo skirti, nes pasaulio, kuriame jie buvo naudojami, nebeliko, – ir čia ypač svarbus muziejų vaidmuo. Vaikai šiandien mokyklose skaito Žemaitę ar Donelaitį, – tikrai nuostabu, bet ar jiems pasakojama apie to meto istorinį kontekstą, visuomenės sanklodą, darbo pobūdį? Dar viena mintis šovė į galvą: anksčiau klausei apie iš protėvių paveldėtų daiktų saugojimą. Šie daiktai, ypač simboliniai, suteikia tau pačiam (-iai) platesnį biografinį kontekstą ir tu nebesi pasimetęs plūduras vandenyne.

Rašyti vaikams – kur kas sunkiau nei suaugusiesiems, kokios svarbiausios taisyklės laikotės rašydamas istorines knygas vaikams?

Ši taisyklė visiškai intuityvi: paprastumas ir skaidrumas. Tiesą pasakius, ji taikytina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūrai. Mano atveju, toks siekis savaime suprantamas, nes knygos – pažintinės. Bet tai galioja ir grožinei literatūrai. Neseniai klausiau pokalbio su rašytoja Danute Kalinauskaite, kur ji pastebėjo tekstų paprastėjimo tendenciją, nes žmonės juk nemėgsta ilgų aprašymų, pinkliojimų, kad ir labai talentingų. Tai susiję su pakitusiu laiko suvokimu. Ir mano vaikai, vos tik prasideda aprašinėjimai, išplėstiniai sakiniai, ima žiovauti, sako: „Nesuprantu, ką jis čia rašo?“ Jiems reikia prasmingos, intriguojančios dinamiškos istorijos. Pavyzdžiui, kaip Virginijaus Malčiaus „Dodo ūsai“. Beje, joje yra daug mums visiems gerai pažįstamos aplinkos, kasdienybės aprašymų.

Paskutinis „Lietuvos kasdienos“ skyrius baigiasi klausimu – įdomu, kaip apie mūsų amžių rašys istorikai. Pamėginkime įsivaizduoti, kas jiems bus svarbu ir ko jie tikrai nepraleis pro akis? Apskritai, gal rašys ne istorikai, o dirbtinis intelektas? Įdomu, kaip jis atrinks faktus? 

Na, jau dabar gali užduoti klausimą „ChatGPT“, jis tau atsako, ir kartais – tikrai neblogai. Visgi, šie atsakymai – labai bendri, labai abstraktūs. Žmogaus intelektas ir emocijos yra stebuklingos ir neprilygstamos galios. Šioje srityje esu visiškas konservatorius. Ir kaip konservatorius teigiu, kad dirbtinis intelektas nieko negali parašyti, sukurti, tik „išmeta“ į jį sudėtą informaciją. Kas ir kaip sudės, tokią informaciją ir išmes. Kiek teko bandyti, „ChatGPT“ yra korektiškas instrumentas, bet gali atsirasti koks nors tamsusis šios technologijos variantas, kuris pateiks tikrovę visiškai kitaip. O kaip rašys ateities istorikai apie dabartį? Labai tikiuosi, kad ne taip, kaip mes rašome apie praėjusio amžiaus ketvirtąjį–penktąjį dešimtmečius. Tikrai rašys apie internetą, socialinius tinklus, išmaniąsias technologijos, jų radimąsi – mes juk, ir aš, ir tu, universitete dar rašėme darbus ir laiškus ranka!