Į amerikiečių nelaisvę patekęs Vermachto generolas: „Jie aklai tikėjo, kad galės bendradarbiauti su sovietais“. Knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato generolo leitenanto Reinhardo Gehleno, vieno iš labiausiai patyrusių Trečiojo reicho žvalgybos Rytų fronte karininkų, atsiminimų knygą.

1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių sąjungininkų – Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių – pradėjo smarkiai vėsti. Pasaulis paniro į vadinamąjį šaltąjį karą ir dviejų galingų politinių blokų priešpriešą.

Padalintos Vokietijos rytinėje dalyje įsitvirtino sovietinis režimas, į visas puses tiesęs propagandos, diversijų ir šnipinėjimo čiuptuvus. Norint atsilaikyti prieš SSRS ir jos satelitų ardomąjį darbą, vakariečiams teko stiprinti savąsias kontržvalgybos ir žvalgybos struktūras, taikytis prie naujų žaidimo taisyklių, kurti naujus priešo šnipų išaiškinimo ir demaskavimo metodus. Vakarų Vokietijoje, kur pokariu parengtų patyrusių žvalgybininkų tiesiog nebuvo, teko remtis asmenimis, žvalgybos ir kontržvalgybos žinių įgijusiais Trečiojo reicho mokyklose. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu jie nebuvo susitepę nacių vykdytais nusikaltimais.

Šios knygos autorius – generolas leitenantas Reinhardas Gehlenas (1902–1979), buvęs vienas iš Vermachto žvalgybos Rytų fronte vadovų, pokariu įkūręs žvalgybinę „Gehleno organizaciją“, vėliau vadovavęs VFR Federalinei žvalgybos tarnybai („Bundesnachrichtendienst“, BND).

Tai vienas iš labiausiai patyrusių Trečiojo reicho žvalgybos karininkų. R. Gehleno vadovaujamas skyrius rinko ir analizavo informaciją apie Raudonąją armiją, kūrė platų agentų tinklą, prisidėjo prie vokiečių pusėn perėjusio sovietų generolo A. Vlasovo Rusijos išsivadavimo armijos steigimo.

Kai kuriuos sovietų karininkus R. Gehlenas užverbavo asmeniškai. Jam buvo puikiai pažįstamas agentų legendų kūrimas, informacijos rinkimo priešiškoje aplinkoje metodai bei priemonės, konspiracinis darbas. Pokariu kuriant VFR žvalgybos struktūras R. Gehleno įgyta patirtis pasirodė neįkainojama, nors okupacinė amerikiečių administracija Vakarų Vokietijoje toli gražu ne iškart tinkamai įvertino sovietų keliamos grėsmės mastus. R. Gehlenas pasižymėjo ne tik techninėmis žiniomis, bet ir plačiu politiniu akiračiu, sveika nuojauta, gebėjimu aprėpti ir įvertinti esamą, o galimai ir būsimą padėtį.

Šiuose atsiminimuose autorius pasakoja apie savo veiklą Trečiajame reiche, pasidavimą į amerikiečių nelaisvę, Vakarų Vokietijos žvalgybos kūrimą ir šios tarnybos kovą su priešiškų šalių slaptosiomis tarnybomis.

Knygoje pateikiami mažai žinomi istoriniai faktai, užkulisinių žaidimų smulkmenos, neįtikėtinos šnipų ir politinių žmogžudysčių istorijos.

„Aš iki smulkmenų žinau, kas ir kaip vyko“, – teigė R. Gehlenas.

Kviečiame paskaityti knygos ištrauką.

Prologas

Nuo Hitlerio bunkerio iki Pentagono

Aš, vokiečių kariuomenės brigados generolas ir vieno svarbiausių žvalgybos skyrių, kontroliavusio visą karinės žvalgybos veiklą Rytų fronte, vadas, niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad 1945-ųjų rugpjūčio pabaigoje kartu su būreliu buvusių mūsų štabo karininkų patogiai įsitaisysiu amerikiečių Oro transporto pajėgų lėktuve „Douglas DC-3“, pažymėtame JAV kariuomenės generolo skiriamaisiais ženklais, ir skrisiu į Vašingtoną.

Mūsų kompanija, keliaujanti per Atlantą, turėjo atrodyti išties keistai. Prieš skrydį į Jungtines Valstijas gavome vos tris dienas tam, kad įsigytume civilinių drabužių ir jais pakeistume savąsias Vermachto uniformas. Mums taip pat reikėjo susirasti lagaminų: niekam neturėjo kilti nė menkiausio įtarimo, kad mes buvę kariškiai. Karo nusiaubtoje ir antskrydžių į dulkes sutrintoje Vokietijoje gauti civilinių drabužių nebuvo lengva. Būtiniausius daiktus aš pasiskolinau iš draugų. Dar sunkesnis uždavinys buvo per tokį trumpą laiką susirasti lagaminų. Galiausiai teko improvizuoti, ir tai, ką mums pavyko gauti, priminė tikrą įvairių dėtuvių kratinį.

Pavyzdžiui, pulkininkas Stephanusas, vienas iš mano žvalgybos karininkų, savo menką mantą sugrūdo į tuščią smuiko dėklą. Pašaliniai žmonės mus galėjo palaikyti styginių seksteto nariais, nebent jie būtų matę, kad įsėdame į asmeninį generolo Bedellio Smitho, Sąjungininkų vyriausiojo vado, brigados generolo Dwighto Eisenhowerio štabo vado, lėktuvą. Toks apdairumas mums turėjo leisti keliauti nepatraukiant per daug dėmesio, bent jau taip manė amerikiečiai, mat paprastai tuo lėktuvu naudojosi tik generolas Smithas.

Slaptumas buvo būtinas, nes rusai savo nesenų sąjungininkų jau klausinėjo, kur yra generolas Gehlenas. Pėdsakų mėtymas vyko sėkmingai, nepaisant to fakto, kad kai mūsų lėktuvas trumpam nusileido Azorų salose pasipildyti degalų, vietinė bendruomenė išrikiavo garbės sargybą, norėdama pasveikinti generolą Smithą, nes ne be pagrindo tikėjosi, jog jis yra lėktuve. Iki tol nė vienam iš mūsų Jungtinėse Valstijoje nebuvo tekę lankytis, ir nors nežinojome, kas mūsų laukia, jautėmės pakiliai.

Mūsų laukė trisdešimt šešių valandų skrydis. Aš mąsčiau apie kelių pastarųjų mėnesių įvykius. Praėjo penki mėnesiai ar daugiau nuo tada, kai paskutinį kartą mačiau Hitlerį: 1945 m. vasario 27 d. kariuomenės štabo vadas generolas pulkininkas Heinzas Guderianas pakvietė mane į Bismarcko kambarį Reicho kanceliarijoje, kur Hitleris vis dar rengė pasitarimus karo klausimais. Paskutinis vokiečių puolimas vakaruose žlugo ir Hitleris sausio mėnesį grįžo į Reicho sostinę vadovauti iš rytų puolančių rusų pasipriešinimui. Jis seniai planavo iš Pomeranijos smogti į neapsaugotą šiaurinį sovietų pajėgų flangą, bet aš savo žvalgybos suvestinėse jį perspėjau, kad visi požymiai rodo, jog rusai sieks to išvengti bandydami Pomeranijos pajėgas atkirsti nuo Reicho.

Vasario 24 d. mano prognozė pasitvirtino: rusų tankų daliniai lengvai perskrodė mūsų „Pomeranijos liniją“ ir ruošėsi pulti Dancigo ir Baltijos jūros kryptimis. Hitleris desperatiškai įsakė Vyslos armijų grupei, vadovaujamai SS vado Heinricho Himmlerio, bet kokia kaina apginti plento ir geležinkelio jungtį su Dancigu – tą patį koridorių, kuriuo jis tariamai leidosi į karą 1939 metais. Aš pateikiau Hitleriui nepagražintus faktus apie rusų tankų skaičių šiame ruože; tuos skaičius nustatėme apklausę karo belaisvius ir pabėgėlius. Paskui grįžau į savo štabo būstinę kareivinėse, kurios buvo Coseno miške, į pietus nuo Berlyno.

Aš pasiūliau Hitleriui garsiakalbiais transliuoti važiuojančių tankų, žygiuojančios kariuomenės ir kitokių garsų įrašus, šitaip siekiant sudaryti įspūdį, kad atvyksta didžiulis pastiprinimas, ir bandant rusus įtikinti, jog bent jau tarp Oderio upės ir Berlyno įrengėme neįveikiamą gynybos liniją. Daugiau mes ne kažin ką galėjome pasiūlyti. Į kariuomenę buvo pašaukti paskutiniai rezervininkai, o finalinėje Berlyno gynimo stadijoje net paauglius aprengė uniformomis ir įdavė į rankas prieštankinius granatsvaidžius. Hitleris priėmė „garsinio efekto“ idėją, 1945 m. kovo 5 d. išleido būtinus įstatymus ir dar po mėnesio mane pašalino iš Rytų žvalgybos vado pareigų. Niekas nėra toks nemėgstamas kaip nesėkmės pranašas, kurio pranašystės pasirodė esančios teisingos iki menkiausios smulkmenos.

Dabar aš buvau lėktuve, skrendančiame į Vašingtoną. Prireikė šiek tiek laiko, kol amerikiečius įtikinau, kad jiems reikės Rytų žvalgybos tarnybos. Po galutinio žlugimo kelias nelengvas savaites slapstęsis Bavarijos kalnuose, gegužės 22-ąją aš su keturiais atsakingas pareigas einančiais mūsų štabo karininkais pasidaviau amerikiečiams. Ankstyvą to antradienio rytą mes palikome kalnų trobelę ir su kuprinėmis ant nugaros patraukėme į netolimo Fišhauzeno miesto prie Šlierzės ežero mero biurą, kuriame amerikiečiai buvo įsikūrę būstinę. Gerai prisimenu, ką tada jaučiau. Ta situacija man kėlė liūdną juoką, nes aš, generolas majoras, atlikęs kare ganėtinai svarbų vaidmenį, turėjau pasiduoti Jungtinių Valstijų kariuomenės Kontržvalgybos korpuso (Counter-Intelligence Corps – CIC) vyresniajam leitenantui. Tačiau kelio atgal nebuvo. Miestelio komendantas, suprantama, negalėjo neapstulbti, kai jam staiga prisistatė generolas ir keturi štabo karininkai, nors ir negalėjome jam paaiškinti, koks „laimikis“ pateko į jo rankas, nes jis nemokėjo vokiečių kalbos, o mes – anglų.

Komendantas susijaudinęs puolė skambinti savo vadams ir šie įsakė mus po vieną pristatyti į amerikiečių būstinę Verglio mieste. Karo policijos džipu mane išvežė pirmą. Verglyje CIC padalinio vadas mane apklausė dalyvaujant neuniformuotai sekretorei, kuri užrašinėjo viską, ką sakiau. Prisimenu, jaučiausi gerokai nusivylęs dėl to, kad jį domino ne tiek mano, kaip kariuomenės Rytų žvalgybos skyriaus vado, buvęs vaidmuo, kiek situacija Vokietijoje valdant Hitleriui. Kadangi pagal Hagos teisę man priklausė patarėjas, aš paprašiau, kad būtų atvežtas majoras Hinrichsas, bet jo taip ir neatvežė.

Buvau išsiųstas į Kontržvalgybos korpuso būstinę Zalcburge, tačiau mane vežantys karo policijos karininkai akivaizdžiai negalėjo rasti to pastato. Kurį laiką pavežioję pirmyn atgal, jie paliko mane užeigos namuose, kur jau buvo kitas karo belaisvis. Netrukus jį kažkur išsiuntė ir aš likau vienas. Prie durų stovėjo sargybinis su automatiniu pistoletu, parengtu šauti, jei bandyčiau bėgti. Praėjo trys dienos, per kurias nieko neįvyko. Tada į apleistus užeigos namus atsitiktinai užsuko amerikiečių karininkas ir aš jam pasakiau, kad jau seniai turėjau būti pristatytas į Kontržvalgybos korpuso būstinę. Man buvo nelengva išaiškinti savo padėtį, bet kai jis galiausiai mane suprato, šūktelėjo: „Mes jus visai pamiršome!“ ir pažadėjo iškart užsiimti tuo reikalu. Po tam tikro laiko grįžo karo policija, liepė man susidėti daiktus, įsodino į džipą ir išvežė į maždaug už 240 kilometrų esantį Augsburgą, kur JAV Septintoji armija turėjo didžiulį kvotos centrą.

Tai buvo aptverta belaisvių stovykla, kurią sudarė daug atskirų ar pusiau atskirų dailių keturbučių ir šešiabučių namų su dviem ar trimis kambariais kiekviename bute – idealios patalpos laikyti kvotos laukiančius karo belaisvius, nes jie neturėjo galimybės bendrauti tarpusavyje ar derinti savo parodymų. Kol kas man teko bendrauti tik su amerikiečių karininkais, įskaitant kvotėjus. Pastarieji situaciją įsivaizdavo taip, kaip juos įpratino įsivaizduoti jų oficiali propaganda. Beveik visi tikėjo, kad Sovietų Sąjunga galiausiai išaugs iš komunistinės fazės ir taps liberalia valstybe. Stalinas visada buvo vadinamas Dėde Džo. Nė vienas mano pašnekovas neįžvelgė ekspansionistinių sovietų valdžios kėslų.

Šioje nusivylimą keliančioje Augsburgo stovykloje mane išlaikė tris ar keturias savaites. Kvotęs karininkas, kuris akivaizdžiai buvo vokiečių emigrantas, pamažu įsitikino, kad nesu labai svarbus belaisvis. Jam visiškai nerūpėjo sovietų grėsmė; jį domino tik Vokietijos vidaus reikalai. Arba jis mane klausinėjo apie grynai organizacinius dalykus ir asmenybes. Tais klausimais aš mažai ką tepasakiau. Bet reikalai, nors ir lėtai, judėjo į priekį, nes vieną dieną mano kambario durys triukšmingai atsivėrė ir pasigirdo garsus raginimas: „Susidėti daiktus, susidėti daiktus!“ Man nepasakė, kur turėsiu keliauti. Įsodino į sunkvežimį kartu su įvairiais kitais karininkais, kurių dauguma buvo visiškai nepažįstami, ir mes valandų valandas važiavome Štutgarto ir Frankfurto kryptimi.

Kai pasiekėme Vysbadeną, man pasakė, kad esu gestapo generolas, ir nors pasipiktinęs tai neigiau, įgrūdo į Vysbadeno kalėjimą. Čia amerikiečių personalas mano atžvilgiu buvo nusiteikęs, švelniai tariant, nepalankiai. Kurį laiką netgi bijojau, kad su manimi gali susidoroti. Paskui vieną dieną žingsniuodamas kalėjimo koridoriumi staiga akis į akį susidūriau su savo senuoju viršininku generolu Franzu Halderiu, kurį Hitleris 1942 m. išmetė iš štabo vado pareigų. Granitinis veidas, pensnė tipo akiniai ir trumpai kirpti plaukai – jo su niekuo negalėjai supainioti. Apimti spontaniško džiaugsmo dėl šio netikėto susitikimo, mudu sveikinomės tapšnodami vienas kitam per petį. Matyt, amerikiečiams tai padarė įspūdį, nes nuo tos akimirkos jie ėmė su manimi elgtis nuosaikiau.

Franzas Halderis priklausė tai nelaimingai grupei civilių ir karininkų, kuriuos amerikiečiai – kaip ir pastorių Martiną Niemöllerį – išlaisvino iš įvairių koncentracijos stovyklų tik tam, kad iškart vėl įkalintų. Dauguma jų dalyvavo 1944 m. liepos 20 d. sąmoksle prieš Hitlerį. Tarp jų taip pat pastebėjau Hermanną Pünderį, iki 1933-iųjų ėjusį valstybės sekretoriaus pareigas Reicho kanceliarijoje; Miklošą Hortį, buvusį Vengrijos regentą; admirolą Karlą Dönitzą, kurį Hitleris paskyrė savo įpėdiniu.

Kartu su jais mane perkėlė į Pagenstecherio vilą pagrindiniame JAV Dvyliktosios armijų grupės kvotos centre, kuriam vadovavo karinės žvalgybos (G-2) generolas majoras Edwinas L. Sibertas. Taigi aš nelikau „padėtas ant lentynos“ Augsburge, kaip iš pradžių bijojau. Vysbadene buvo tam tikras skaičius civilių ir karo belaisvių, kuriuos amerikiečiai dėl politinių ar karinių priežasčių aiškiai laikė ypač svarbiais. Kitą rytą po perkėlimo mane nuvedė į sodą. Ten manęs laukė kapitonas Johnas Bokeris ir pakvietė sėstis šalia ant suoliuko įsaulyje. Jis buvo tvarkingai apsirengęs, kultūringas, atrodė maždaug trisdešimt penkerių metų. Laikysena ir manieromis Bokeris buvo tikras karininkas, kaip mes šį terminą suprantame Vokietijoje. (Vėliau sužinojau, kad jis iš tikrųjų turėjo šiek tiek vokiško kraujo, mat jo protėviai prieš tris kartas atvyko į Jungtines Valstijas iš Vokietijos.)

Dabar apie Johną Bokerį žinau daugiau negu žinojau tada. Prieš mūsų susitikimą jam teko kelias savaites „apdoroti“ Vokietijos karinių oro pajėgų žvalgybos grupę, kuriai vadovavo pulkininkas leitenantas Holtersas. Šios grupės nariai pasidavė JAV Trečiajai armijai ir buvo nusiųsti į kvotos centrą, kur Bokeris sukūrė nedidelį specialų padalinį „darbui“ su jais. Būtent tada jam susiformavo pirmieji nepadailinti įspūdžiai apie Kontržvalgybos korpusą ir dokumentų kaupimo grupes, kurioms terūpėjo tą medžiagą siųsti į Jungtines Valstijas. Jos neturėjo jokio noro pasitelkti pagalbon tuos dokumentus anksčiau tvarkiusį vokiečių personalą. Anksčiau Bokeris studijavo vokiečių kariuomenės organizaciją karinės žvalgybos mokymo stovykloje Fort Ričyje, o prieš tai buvo paskirtas tarnauti į kvotos centrą šalia Vašingtono. Vėliau su tuo centru geriau susipažinti teko ir man. Vienas Bokerio draugas iš mokymo stovyklos Fort Ričyje jam pasakė, kai jei jis įvykdys „penkiolikos tonų“ perimtų dokumentų kvotą, jam bus leista su tais dokumentais grįžti į Jungtines Valstijas. Šitaip spaudžiamas, Bokeris nusprendė veikti greitai, antraip galėjo netekti mūsų svarbiausių dokumentų. Kapitonas Bokeris buvo pirmas mano sutiktas amerikiečių karininkas, kuris gerai išmanė Rusiją ir nepuoselėjo iliuzijų dėl politinių įvykių raidos. Jis turėjo labai aiškią nuomonę apie ateitį.

Žvelgdamas į praeitį suprantu, kad susitikimas su Johnu Bokeriu buvo vienas svarbiausių etapų man siekiant toliau rutulioti savo planus. Mūsų bendravimas tik palyginti trumpą laiką išliko oficialaus pobūdžio, nes nugalėję pirminį atsargumą tapome artimais draugais ir esame iki šiol. Tą rytą mudu ilgai kalbėjomės apie politinę ir karinę situaciją. Jis uždavė detalių klausimų apie mano buvusį darbą, o aš į juos atsakiau tik iš dalies. Paskui kiaurą naktį praleidau apie viską mąstydamas ir spręsdamas, ar turėčiau atversti savo kortas. Įvairiose Bavarijos kalnų vietose turėjau paslėpęs itin svarbių dokumentų, susijusių su mano buvusiu Žvalgybos skyriumi. Aš taip pat buvau parengęs organizacijos, galinčios vykdyti žvalgybinę veiklą prieš Sovietų Sąjungą, metmenis. Ar dabar laikas visa tai iškloti tiems, kurių nelaisvėje esu? Per kelis kitus pokalbius su Bokeriu abu buvome atsargūs vienas kito atžvilgiu, bet aš zondavau dirvą, pamažu atskleisdamas jam savo idėjas dėl ateities, taip pat savo siekius ir ketinimus. Beveik neabejojau, kad su mūsų pokalbių turiniu jis išsamiai supažindina savo viršininkus – Bedellį Smithą ir Edwiną L. Sibertą – ir kad jam nurodyta mane užjaučiamai išklausyti. Kad ir kaip ten būtų, jis kaskart su manimi bendravo vis atviriau.

Dabar žinau, kad Bokeris, klausydamasis mano planų apie žvalgybos grupės atkūrimą, veikė savo atsakomybe. Tuo metu dauguma amerikiečių karininkų ne tik neapkentė vokiečių, ir tai buvo visiškai suprantama, bet ir aklai tikėjo, kad galės bendradarbiauti su rusais. Aukšto lygio direktyvos nurodė, kad visi vokiečių dokumentai, susiję su Sovietų Sąjunga, taip pat visi vokiečių karininkai ir darbuotojai, įsipainioję į „veiklą Rytų zonoje“, turi būti nedelsiant perduoti rusams. Vėliau Bokeris man sakė bijojęs, kad jei apie mano egzistavimą per anksti praneš Frankfurtui ir Pentagonui, aš galiu būti perduotas rusams. Tada manęs jau niekas nebūtų išgelbėję. Taigi jis reikalą aptarė su savo kvotos grupės vadu pulkininku W. R. Philpu – karininku, kurį iki šiol prisimenu kuo šilčiausiai. Tarp kapitono Bokerio ir pulkininko Philpo užsimezgė labai draugiški santykiai; pastarasis Bokeriui suteikė visišką veiksmų laisvę formuoti nepriklausomą skyrių, atsakingą už mūsų grupę ir pavaldų tik jam, pulkininkui Philpui. (Juodu įtarė, kad kvotos organizacijoje jų lygiu yra infiltruotas rusų agentas.)

Mudu su Bokeriu nutarėme, jog iš kitų belaisvių stovyklų reikia parsisiųsti nedidelį skaičių mano buvusių kolegų, kad amerikiečiai patys įvertintų, kokių specialių žinių mes turime. Aš jam parengiau kelis laiškus ir nurodžiau septynių karininkų pavardes, kad jis galėtų juos identifikuoti karo belaisvių sąrašuose ir perkelti į Vysbadeną.

Bokeris gavo pulkininko Philpo leidimą juos parvežti asmeniškai, taip siekiant išvengti įprastinių perkėlimo kanalų, nes tokiu atveju šie belaisviai galėtų patraukti dėmesį. Pirmiausia Bokeris Bad Aiblingo belaisvių stovykloje susirado Gerhardą Wesselį, kuris balandžio mėnesį perėmė mano pareigas, bei majorą Hiemenzą ir parvežė juos man savo atviru džipu. Į sąrašą aš taip pat buvau įtraukęs pulkininką Stefanusą, majorą Hinrichsą ir majorą Fünerį; šį Rusijos vokietį mes pravardžiavome Babuška, tai yra Senele.

Jiems visiems surinkti prireikė kelių dienų. Kai kapitonas Bokeris galiausiai grįžo, šypsodamasis man papasakojo, kad iš pradžių su kiekvienu iš šių vyrų kalbėjosi nerodydamas mano laiško, kuriame aš jiems leidau su juo bendradarbiauti. Jie visi net nereagavo į Bokerio kalbas. Tada jis parodė mano laišką. Tai suveikė tarsi „Sezamai, atsiverk“. Kapitonas neslėpė, kokį didžiulį įspūdį jam tai padarė.

Tuo pačiu metu Bokeris pašalino mūsų pavardes iš karo belaisvių sąrašų. Jis ne veltui nerimavo, mat rusų sąveikos karininkams tie sąrašai buvo pasiekiami ir mūsų bendros pastangos vis dar galėjo baigtis tragedija. Mano karininkus pervežęs į Vysbadeną, Bokeris juos be oficialios registracijos įkurdino Pagenstecherio viloje.

Su mumis niekam nebuvo leidžiama bendrauti, išskyrus Bokerio grupę. O dėl mūsų paslėptų karo meto žvalgybos dokumentų, tai dalis jų liko nerasti. Aš pasiunčiau savo vyrus, kad jie parodytų slėptuves. Daug mūsų dokumentų jau buvo aptikę amerikiečių kariai ir Bokeris tuos dokumentus sugebėjo rasti dokumentų saugykloje prie Frankfurto. Jis turėjo gerokai pasistengti, nes dėl slaptumo reikėjo veikti itin atsargiai. Jo grupė iš amerikiečių kariuomenės būstinės Frankfurte gavo leidimą perimti visą aktualų archyvo segmentą. Du kapitono Bokerio karininkai išvažiavo į dokumentų saugyklą sunkvežimiu, galinčiu gabenti pustrečios tonos krovinį, ir grįžo su didžiuliu kiekiu dokumentų, iš kurių tik dalis priklausė mano grupei.

Šitaip baigėsi pirmasis etapas. Būrelis artimiausių kolegų vėl buvo mano dispozicijoje. Mano kartotekos ir dokumentai atsidūrė po vienu stogu. Dabar mūsų padėtis buvo palanki derėtis. Mano pokalbiuose su Bokeriu vis kartojosi ta pati tema: tėra laiko klausimas, kada žlugs Rytų ir Vakarų aljansas; konfliktas tarp Rytų ir Vakarų interesų neišvengiamas, ir tai kels pavojų Europos ir Jungtinių Valstijų saugumui.