„How to Swim Through Pain“ – knyga, išplaukusi iš skausmo jūros

„How to Swim Through Pain“ – gydanti poezijos knyga, padedanti rasti kelią į šviesą, kai irtis per gyvenimą pasidaro pernelyg sunku. Jos autorė fotomenininkė ir poetė Neringa Rekašiūtė kviečia leistis į nepaprastai atvirą, nuogą, kartais skausmingą, tačiau visada išlaisvinantį susidūrimą su savimi.

 

Neringa, tarp šios knygos eilučių pasislėpusi istorija prasideda, kai tau buvo 28-eri. Kas tuo metu vyko tavo gyvenime ir kaip tu jauteisi?

Kalbėti ir dabar sunku, nes kiekvieną kartą pasakodama lyg iš naujo išgyvenu tą istoriją. Žvelgdama iš laiko perspektyvos suprantu, kad tai buvo klasikinė dviejų žmonių santykių istorija. Aš labai norėjau stipraus emocinio ryšio, kartu išgyventi svarbius dalykus, kurti šeimą, bet tas žmogus niekaip negalėjo pasakyti, kad ir jis to nori. Jis vertė mane laukti, nes, ko gero, pats nebuvo tikras dėl savo jausmų, o gal tikėjosi, kad kada nors tie jausmai, kurie buvo pačioje pradžioje, dar sugrįš. O aš vis laukiau… Bėgo laikas ir niekas nesikeitė. Žmogus – tokia būtybė, jei tik nori, galinti lengvai save apgauti. Tad susikurdavau sau mažų vilties žiburėlių, įtikinėdavau, kad vertėtų dar palaukti. Galiausiai supratau, kad kuo toliau, tuo labiau vienas kitą graužiame ir iš esmės naikiname, mes tik vis labiau tolome ir tolome.

Taip graužiau save iš vidaus, kol vieną naktį po eilinio apsipykimo nubudau, o galvoje sukosi vienintelė mintis – norėjau, kad man nutiktų kas nors labai blogo… Man taip skaudėjo viduje, kad net nemokėjau paaiškinti, kas yra. Tą naktį supratau, kad privalau kreiptis pagalbos.

Aš daug kartų sakiau, kad man negerai, bet galbūt dėl patiriamo streso nemokėjau išreikšti savo jausmų, atrodė, lyg kalbėčiau kažkokia kita kalba, manęs tiesiog negirdėjo. O gal aš užpuldavau žmones su visais savo jausmais lyg taifūnas. Dabar jau net nebesuprantu, kas buvo tiesa, o kas ne. Kai sergi depresija, viskas vyksta lyg per rūką, lyg ne tau. Man buvo sunku suprasti daugelį dalykų, aš niekuo nebepasitikėjau, o pačiu sunkiausiu gyvenimo metu mane paliko ir geriausia draugė, nes sakė nebegalinti manęs atpažinti.

Ir vis dėlto buvau funkcionuojantis žmogus. Žmonių galvose įsišaknijęs stereotipas, kad depresija sergantis asmuo visą laiką guli lovoje, jis nieko negali daryti, jo nuotaika visą laiką labai bloga. Iš tiesų depresija turi įvairių formų. Man tuo metu reikėjo be galo daug pastangų bet kokiam veiksmui. Prisidėjo panikos priepuoliai. Nubusdavau vidury nakties negalėdama kvėpuoti, atrodė, kad lova tiesiog siurbia mane į kažkokią nebūtį. Dabar suprantu, kad išbūti šalia tokio žmogaus yra labai sunku, todėl nekaltinu nei draugės, nei savo buvusio partnerio. Mes tiesiog neturime žinių, ką reikia daryti, mūsų niekas nemoko, kaip padėti tam, kuriam skauda sielą. Jei draugas susilaužo ranką, iškart veži jį į ligoninę, o čia – tiesiog jautiesi visiškai pasimetęs.

 

Vis dėlto tame dideliame skausme atradai stiprybės, atsistojai ir sugebėjai iš jo išeiti. Kaip tau tai pavyko?

Tada man taip neatrodė… Didelis žingsnis buvo mano kelias į psichoterapeutės kabinetą. Ryžausi kreiptis pagalbos perskaičiusi vienos, kaip man tada atrodė, tobulos merginos įrašą, kuriame ji atvirai pasakojo kovojanti su depresija. Pamenu, perskaičiusi pradėjau labai smarkiai verkti, rodos, per jos istoriją išjaučiau savo pačios tragediją. Dar labai padėjo filmas „Rūta“, kuriame plaukikė Rūta Meilutytė prisipažino, kad ir jai buvo labai sunku, kad ji net norėjusi nusižudyti, tačiau terapija ją išgelbėjo.

Psichoterapija – ilgalaikis procesas, ilgi pokalbiai su savimi. Juk protu esame išmokę viską racionalizuoti, sudėlioti į dėžutes, graužiame save, jei jaučiamės blogai, nes kitiems būna dar blogiau. Rodos, jaustis blogai neturime teisės. Ir taip mes visiškai užspaudžiame savo emocijas. Ilgokai užtrukau, kol prisikasiau iki jų. O tada man palengvėjo. Pamažu ėmiau plaukti iš savo skausmo.

Labai padėjo gamta, buvimas joje, moterų fotografavimas gamtoje. Visi tie mano ežerai, miškai, visos tos deivės – būdama ten ploviau skausmą nuo savęs, mokiausi paleisti blogas emocijas. Ir pamažu gyvenimas ėmė šviesėti.

 

Kalbi apie etapą, kai dar nebuvai išsiskyrusi su savo draugu. O kaip pradėjusi plaukti sugebėjai paleisti tuos griūvančius santykius?

Kai taip ilgai tempi tą bagažą – stiprų emocinį skausmą, prie kurio jautiesi prisirišęs – paskui save, ir staiga supranti, kad tu jį paleidi, įvyksta savotiškas vidinis sprogimas, apima tikras katarsis. Tuo metu, kai tai įvyko, buvau išvykusį į Belgradą, ten dalyvavau meniniame projekte „Socializmo pėdsakais“. Grįžus net draugai pastebėjo, kad atrodau kitaip. Ta psichinė našta, kurią nešamės, ko gero, pakeičia ir mūsų kūną. Grįžau išsilaisvinusi ir išsitiesusi.

Belgrade pamačiau, kad esu vertinama kaip menininkė, kad žmonės gali būti man geri, žavėtis mano darbais. Sulaukiau labai daug palaikymo, kurio taip stigdavo artimoje aplinkoje.

Be to, toje kelionėje įvyko keli magiški nutikimai. Skrisdama pirmyn skaičiau knygą, kurią man padovanojo viena netikėtai sutikta moteris, besidominti šamanizmu ir dvasinėmis praktikomis. Toje knygoje buvo rašoma apie intuityvią kūno išmintį ir tai, kad nemokame įsiklausyti į savo kūną, esame linkę viską racionalizuoti, net tuomet, kai kūnas rėkia, kad jam kažkas negerai – mes jį tik slopiname. Skaitant jutau, kaip kažkas mano viduje ima skleistis, keistis.

O Belgrade vieną vakarą išsiruošiau pavalgyti ir prie kavinės durų sutikau moterį, ji sėdėjo ant šaligatvio krašto, rūkė ir žiūrėjo į mane. Mano akį patraukė už jos esančios parduotuvės vitrinoje žibantys kristalai. Susidomėjusi užsukau vidun. Ten pamačiau daugybę apdulkėjusių akmenų, vaikščiojau ir apžiūrinėjau juos, kol galiausiai paėmiau į rankas vieną – žalią dioptazą. Jis buvo toks gražus, kad tiesiog negalėjau jo paleisti iš rankų, ir nors buvo nepigus, nusprendžiau įsigyti. Visą kelionę nešiojausi tą akmenį kišenėje, net miegodama su juo nesiskyriau. Grįžusi namo atsiverčiau akmenų žinyną ir, savo nuostabai, perskaičiau, kad šis akmuo padeda priimti lemtingą sprendimą ir atsisveikinti su senais karminiais ryšiais. Būtent tokį sprendimą aš jau buvau priėmusi, o mano buvęs draugas priėmė tai su palengvėjimu.

 

Kada pradėjai rašyti poeziją, kuri sugulė į tavo pirmąją knygą?

Rašyti pradėjau keliaudama po Iraną. Visada troškau pažinti šią šalį, bet ilgai atidėliojau kelionę. Tuo metu gyvenau visiškoje juodumoje. Man tai buvo savotiškas pabėgimas iš tos skausmingos situacijos. Po Iraną viena keliavau mėnesį laiko. Ir ten vis aiškiau ėmiau suprasti, kad dabartinis mano gyvenimo etapas niekur neveda, kad aš tik apgaudinėju save.

Iranas, kaip ir visa persų kultūra, tiesiog persismelkęs poezija. Tai labai daininga ir svajinga šalis, nors jos žmonės gyvena po geležine priespaudos uždanga, bet tas jų vidinis pašaukimas ir meilė kūrybai manyje kažką pabudino. Aš vėl pradėjau rašyti. Rašiau ir anksčiau, dar studijų metais gyvendama Londone, bet grįžusi į Lietuvą tiesiog nustojau. O Irane eilės ėmė plaukti iš vidaus. Gal tiesiog iš šalies pamačiau save ir supratau, kaip man gaila šito žmogaus – savęs pačios, nes gyvenu tokiuose toksiškuose santykiuose, visų pirma – su savimi pačia. Poezija man tapo savotiška terapija. Būdavo, nubundu vidury nakties, ir staiga iš vidaus pradeda lietis žodžiai, rašydavau juos ir verkdama, ir pagauta euforijos, kai atrodė, kad vidus tiesiog valosi ir susideda į eiles, kurios leidžia man pačiai suvokti ir išjausti tą didelį skausmą. Kartais atrodydavo neįtikėtina, kad vienas žmogus savyje gali turėti tiek skausmo. Todėl keletas mano poemų kalba apie kolektyvinį moterų skausmą. Moterų, kurios neturėjo progos išsakyti, išlieti, parodyti, ką jaučia.

Rašymas pamažu mane iš tamsos ėmė vesti į šviesą. Turėjau nusileisti į patį dugną, kad imčiau kilti link šviesos. Tik niekada negalvojau, kad iš to galėtų gimti knyga. Aš tiesiog rašiau. Nors dabar manau, kad vis tiek pasąmoningai leidau ženklus į viešumą, lyg šaukdamasi pagalbos. Poezija man padėjo užmegzti ryšį su daugybe žmonių, kurie išgyveno tą patį.

 

Žmonės tau rašydavo ir pasakodavo apie savo skausmą?

Jeigu ne mano sekėjai, aš turbūt niekada nebūčiau sugalvojusi išleisti poezijos knygos, juolab – anglų kalba. Tai atrodė neįmanoma. Kas norėtų tai skaityti?! Tačiau žmonės buvo pats didžiausias mano palaikymas. Mačiau, kaip giliai mes leidžiamės į pokalbius, kurių mums taip reikėjo. Poezija mums tapo lyg gelbėjimosi ratu, į kurį galėjome įsikabinti ir šiek tiek pailsėti, pabūti, ir plaukti toliau, kol pasieksime krantą. Tas grįžtamasis ryšys man suteikė drąsos, tikėjimo ir noro, kad ši knyga atsirastų.

 

Ar dabar jau gali atsakyti, kokius etapus turi pereiti žmogus, kad išplauktų iš skausmo?

Ko gero, kiekvienam kiek skirtingai, bet skausmas primena graikų tragediją ar dramos žanrą, kur yra pasakojimo eiga, kilimas, kulminacija ir atoslūgis. Apie tai kalba ir „5 ritmų“ šokio judesio terapijos autorė Gabrielle Roth. Šokis prasideda lėtai, tada pereina į staccato – moko išjausti skirtingas emocijas, vėliau – į chaotišką ritmą, kai visos tos emocijos tiesiog plaukia tavimi, tada prasideda lyriškasis etapas, kai pamažu emocijos susibalansuoja ir prasideda ramybė, kai gali tiesiog gulėti ir švytėti iš vidaus, nes jautiesi paleidęs visus jausmus ir skausmus.

Labai panašiai banguoja ir skausmas. Jausmai kunkuliuoja viduje tol, kol tiesiog nebegali jų nuslopinti, nei pabėgti, nei pasislėpti. Nuo to skausmo pradedame tiesiog kratytis, o tada išsitaškome į visas puses, kol išsilaisviname. Ko gero, labiausiai ir bijome to gaivališko išsitaškymo, nes tai reiškia nebebūti civilizuotu, puikiai išauklėtu, racionaliu žmogumi. Moterims dar sunkiau atrasti savyje slypintį pyktį, skausmą, agresiją. Blogos emocijos yra natūralios, tik mums kažkodėl buvo įdiegta, kad mes privalome būti laimingi, o viską, kas neatitinka laimės įvaizdžio, turime gniaužti, slopinti, slėpti.

 

Išmokti mylėti save – be galo sunku, tiesa?

To vis dar mokausi kiekvieną dieną. Bet dabar man sekasi jau kur kas geriau. Anksčiau mano meilė sau būdavo štai tokia: kokius šešis mėnesius ariu kaip arklys, visiškai nepaisydama savo galimybių ribų, nuovargio, emocinio išsekimo, viską aukoju dėl kitų, darau tai, ko visai nenoriu, kad laimingus padaryčiau kitus, be galo daug dirbu, nes juk reikia užsidirbti pinigų, jaučiuosi nesaugi, išsitaškiusi… O tada, po tų šešių mėnesių, kai jaučiu, kad tuoj mirsiu, nueinu į… masažą. Padovanoju sau vieną trumpą seansą. Tokia buvo mano meilė sau.

 

Kaip keitėsi tavo požiūris į save?

Jis keitėsi kartu su vis augančiu sąmoningumu, kai galiausiai supratau, kad meilė sau – tai ne naujas drabužis ar tas pats masažas. Ne, tai nuolatinis rūpestis savimi ir savo emocijomis, pastabumas ir jausmų rodymas, palaikanti aplinka, o būtent jos man tragiškai trūko. O gal ji buvo šalia, bet nesugebėjau pastebėti, nes man buvo taip blogai. Galiausiai, kad ir kas tau ką besakytų, jei pats savęs nekenti, tau niekas nepadės. O aš tuo metu savęs tikrai nekenčiau.

Dabar nuolat klausiu savęs, ko iš tiesų noriu, ir leidžiu sau tai. Vyksta nuolatinis pokalbis su savimi, be to, išmokau kalbėtis tokiu mielu tonu, lyg su mažu vaiku. Ir tie pokalbiai mano vidiniam vaikui leidžia pasijusti kur kas geriau.

 

O kaip išmokai mažiau dirbti? Juk turėtų kankinti nesaugumo jausmas ir baimė, kad, štai, mane tuoj visi pamirš…

Dabar dirbu tikrai mažiau. Bet kai buvo labai blogai, man tikrai nerūpėjo, ar mane pamirš, ar ne. Kiekviena fotosesija man kainuodavo nežmoniškai daug pastangų. Ir kai po kiek laiko paklausiau kelių žmonių, ar jie pastebėjo, kaip sunku man buvo, dauguma kratė galvas, tik labai intuityvūs žmonės prisipažino jutę, kad manyje kažkas vyksta.

 

Ar prieš priimdama sprendimą bijojai vienatvės jausmo?

Tuomet man iš tiesų atrodė, kad žmogus, su kuriuo gyvenau, buvo būtent TAS gyvenimo vyras. Kai netekau geriausios savo draugės ir jutau, kaip tolstu nuo savo partnerio, man atrodė, kad esu nieko verta, kad nesugebu užmegzti ilgalaikių santykių, kad žmonės, pamatę mano vidų, mane palieka. Įsivaizduokite, ką reiškia gyventi turint tokį įsitikinimą! Aš tiesiog jaučiausi esanti visiška klaida.

Kai atrodė, kad gyvenime nieko nebekontroliuoju, kai viskas, kuo tikėjau, tik eižėjo ir iro, aš ėmiausi vadinamosios protarpinio badavimo dietos (angl. intermittent fasting). Jos esmė –aštuonias valandas per dieną valgyti, o likusias 16 valandų badauti. Tiesa, aš ir per tas aštuonias mažai ką valgydavau… Atsisakiau cukraus, visų miltinių patiekalų, ėmiau sportuoti ir greitai netekau daug svorio. Pamenu, draugės manęs prašydavo – sustok! O man atrodė, kad aš viską kontroliuoju. Dabar jau žinau, kad žmonės, kurių gyvenimas ima slysti iš po kojų, gali imti kontroliuoti savo kūną. Taip nutiko ir man.

O tada sutikau Sandro ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pradėjau valgyti, mėgautis gyvenimu, gerai jaustis, svajoti. Tai turbūt kartvelų kraujyje – priversti apmirusią būtį sužydėti. Mokausi vienumos ir atskirumo, tačiau kartu ir prisileisti kitą žmogų arti, atsiverti. Seniau težinojau susiliejimo arba visiško atsitraukimo kraštutinumus. Manau, kad knygoje galima pajusti, kaip prieinu iki suvokimo, kad niekas manęs neišgelbės, ir nuostabų gyvenimą sau turėsiu susikurti pati. „How to Swim Through Pain“ – tai mano leidimasis į herojės kelionę, tapimas savo pačios stiprybės šaltiniu.

 

Spėju, kad jūsų su Sandro pažinties istorija – lyg iš filmo?

Beveik taip ir buvo. Man labai patikdavo istorijos, kaip seniau rašytojai važiuodavo semtis įkvėpimo į Paryžių. Tbilisis – tai mano Paryžius, tad ruošdamasi antrai kelionei į Šiaurės Iraną, nusprendžiau stabtelėti ir keletą dienų praleisti šiame mieste. Išsinuomojau kambarėlį vieno režisieriaus namuose ir porą dienų tiesiog tirpau iš laimės, kartvelai iš tiesų moka apsupti dėmesiu ir meile. Kartą tas režisierius parodė mano nuotrauką savo draugams – žiūrėkit, kokia mergina pas mane apsigyveno! Tarp tų draugų buvo ir Sandro. Jau vėliau jis pasakojo, kad pamatęs mano nuotrauką tiesiog sustingo. Vėliau susirado mane per feisbuką, pradėjome kalbėtis, pamačiau, kad Sandro kalba nuostabiai poetiška anglų kalba, o intelektas, išmintis ir apskritai graži kalba man yra labai svarbu. Sutarėme susitikti ir aš nuėjau… Kai pamatėme vienas kitą, mane apėmė jausmas, kad pro duris ką tik įžengė mano likimas. Žiūrėjome vienas į kitą ir nesupratome, kas vyksta. Jausmas toks, lyg mūsų sielos jau seniai viena kitą pažinotų, o mes čia sėdime ir bandome susipažinti iš naujo.

Dabar žinau, kad reikia daryti tai, ko prašo širdis. Kai turėjau skristi į Gruziją, visiškai neturėjau pinigų, bilietą pavyko nusipirkti labai pigiai, bet tada apėmė abejonės, atrodė, neturiu jokio tikslo ten važiuoti, juk daugybę metų nebuvau važiavusi tiesiog atostogų, tik todėl, kad to labai norėčiau. Tačiau susikaupiau ir išskridau, pasitikėjusi savo vidine vedle.

 

Grįžusi iš tos lemtingos kelionės nusprendei perfotografuoti visas būsimos knygos nuotraukas?

Taip, nors jau buvo nuspręsta, kokios nuotraukos iliustruos mano poeziją, grįžusi pasiėmiau juostinį fotoaparatą ir tris savaites kasdien fotografavau. Mane vedė vidinis žinojimas, kas būtent turi būti tose nuotraukose. Fotografavau savo artimiausius draugus. Man visų svarbiausia, kad visos nuotraukos labai tikroviškos, nenudailintos, nepatobulintos, natūralios – kaip nenugludintas deimantas.

Kalbino Algė Ramanauskienė, leidyklos „Dvi tylos“ informacija