Gyvenimiškos filosofijos, meilės, atjautos ir supratimo vadovėlis

„Džiaugsmo knygą“ spirgėjau perskaityti iki Jo šventenybės vizito Lietuvoje. Prieš mėnesį rezervavau ją bibliotekoje, bet eilė kaip neatėjo, taip neatėjo. Vyras pavargo klausyti mano zyzimo ir galų gale man padovanojo šitą knygą. Galvojau, oi kaip dabar kibsiu į ją – vienu prisėdimu perskaitysiu ir visa apsišvietusi klausysiuosi Dalai Lamos paskaitos. Pradėjau skaityti ir… ir mano užsispyrimas bei noras kuo greičiau leidinį įveikti kaip mat išgaravo. Nuo pirmų puslapių, įžangos supratau, kad „Džiaugsmo knygą“ skaitysiu itin lėtai. Jei reikės, jei norėsis, pastraipas ir skyrius skaitysiu du kartus, tris kartus. Kol visas knygos gėris nusės tiesiai į sielą. Taip ir dariau. Ir, o Dievai – tai viena nuostabiausių mano skaitytų knygų. Manasis egzempliorius visas subraukytas pieštuku, prižymėtas kilusių minčių, puslapiai papuošti šauktukais ir širdelėmis. Dar niekada jokia kita knyga mano lentynoje taip neatrodė.

„Džiaugsmo knyga“ tai dviejų dvasinių vadovų susitikmo, diskusijų, pokalbių vaisius. 80-ojo Dalai Lamos gimtadienio proga, jo tremties šalyje Indijoje, Dharmasaloje jį aplanko arkivyskupas Desmondas Tutu. Pagalvokit vien koks tai yra grožis: dvi skirtingos religijos, absoliučiai kitoks tikėjimas, dauguma besikertančių dalykų, o jokios neapykantos, pykčio – vien tyra meilė ir draugystė. Ir išties Dalai Lama ir Desmondas Tutu yra tikri draugai ir tai akivaizdu iš jų pokalbių. „Šiitai ar sunitai, krikščionys ar musulmonai. Mes tokie patys žmonės. Religiniai skirtumai yra asmeninis reikalas. Blogis slypi ne tikėjimuose. Bėdas sukelia tikintieji.“ Per septynias arkivyskupo viešnagės dienas, dvasininkai diskutavo apie religiją, kančią, džiaugsmą, tikėjimo ir meditacijos svarbą. Palietė pasauliui aktualias ir nepatogias temas. Bet nepagalvokit, kad ši knyga kažkoks akademinis, pedagoginis leidinys kaip viską mylėti ir ką daryti, kad pasaulis būtų geresnis. Visiškai ne. Tai gana šmaikštus, be galo intelektualus, daug apmąstymui minčių suteiksiantis dvasingas dviejų draugų pokalbis. Tikrai – vietomis net juokiausi. Tutu nuolat pašiepė Dalai Lamą dėl jo populiarumo ir prastos anglų kalbos. O Dalai Lama vis juokaudavo, kad arkivyskupas jam pavydi. Knyga net iliustruota judviejų nuotraukomis, kurios akivaizdžiai liudija šių vyrų draugystę.

Buvo ir itin jautrių momentų. Kuomet buvo kalbama apie Tibeto likimą ar apertheidą. Dalai Lama skaudžiai teigė, jog nebeprašo išvaduoti Tibeto. Tiesiog maldauja jį išsaugoti. Tuo pačiu jis pridūrė, jog nelaiko jokio pykčio Kinijai. Jis suvokia, jog tokią politiką veda ne šalis, o atskiri žmonės. Likusiųjų jam gaila. Tutu pasakojo apie Afrikos žmonių naikinimus, žiaurius kankinimo būdus, apie savo asmenines netektis ir išgyvenimus. Daugumos dalykų pati nežinojua, tad dar plačiau domėjausi internete. Ši knyga man buvo kaip filosofijos vadovėlis. Gyvenimiškos filosofijos, kupinos meilės ir atjautos kiekvienam. Iš dvasininkų pokalbio pasisėmiau tiek gėrio, kiek jokia marolizuojanti knyga, laida ar žmogus nebuvo pateikę. Ji mane įkvėpė keistis, keisti požiūrį į gyvenimą, matyti bei mąstyti plačiau. Pamatysi kitus gyvenimo atvejų kampus. Ar apie daug knygų galiu taip pasakyti? Tikrai ne. Gal vos apie kelias. „Džiaugsmo knyga“ mūsų namuose bus skaitoma daug kartų. O subraukyti pieštuku lapai atversti kai tik pritrūks jėgų ar įkvėpimo. Pabaigai noriu pateikti Dalai Lamos požiūrio į gyvenimą esmę: „Kam liūdėti dėl ti, ką galima ištaisyti? Ir kokia prasmė liūdėti, jeigu tai nepataisoma?“ Argi nepasilengvintume savo pečių jei kasdien mokintumėmės vadovautis šiais žodžiais?