Gyvenimiška ir jautri istorija apie gyvenimo išblaškytą ir vėl sulipdytą šeimą

Pastaruoju metu vis nusiviliu šeimyniniais romanais, tai ir su šituo kažkaip delsiau. Bet tragiška rašytojos lemtis užgraužė sąžinę ir pasiėmiau knygą į rankas. Emma Hannigan ilgai kovojo su vėžiu, kuris pernai ją įveikė. „Laiškai mano dukroms“  – paskutinė rašytojos knyga, už kurią uždirbti pinigai buvo skirti sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Esu jautri, faktas, tad tokios žinios laimėjo prieš baimę nusivilti ir čiupau knygą skaityti.

Beatrisė, Rouzė ir Džinė – trys sesersys, augusios nieko nestokojusioje šeimoje. Materialių dalykų joms netrūko niekada, o štai ryšio su motina – visados. Jų mama – pasišventusi akušerė, pati augusi su šalta ir jokio švelnumo nepuoselėjusia motina, nuosaviems vaikams didžiulio atsidavimo niekada nejautė. Jai užteko žinoti, kad dukros saugios, šiltai gyvena ir jos sąžinė būdavo rami. Ar vaikams to užtenka? Žinoma, ne. Visą kitą taip reikalingą rūpestį mergaitėms dovanojo jų auklė Mėja. Savo šeimos neturinti moteris, visą savo gyvenimą paskyrė šioms trims mergaitėms, o pastarosios jai atsimokėjo atsidavimu ir nuoširdžia meile.

Nuo jų vaikystės prabėgo jau daug metų. Beatrisė – išsiskyrusi nuotakų suknelių parduotuvės šeimininkė, Rouzė – paauglės mama, išgyvenanti santuokos krizę, o Džinė – plastinių operacijų paliesta trofėjinė žmona. Moterys skirtingos ir išsiblaškiusios po pasaulį, tačiau į gimtą miestą visas vėl suveda nelaimė: mirė auklė Mėja. Grįžusios jos kartu su tėvu išgyvena mirtį, tačiau jų mamai tai visiškai nė motais. Savo šaltumu ji ir toliau tolina atstumą nuo dukterų, kurios ir jai nepasakoja savo paslapčių. O kiekviena iš jų saugo jų ne vieną.

Labiausiai šioje knygoje man patiko tai, jog ji nebuvo nusaldinta. Autorė įvykiams leido klostytis gyvenimiškai, nepritempinėdama rožinių scenarijų. Bijojau, kad viskas baigsis holivudiškai nuspėjamai, tačiau pabaigus knygą paplojau Emmai: nepersistengė pataikaudama skaitytojui! Nebuvo tai iš padų verčianti istorija, bet nebuvo ir taip, jog skaitydama nuobodžiaučiau. Ji tokia per vidurį: skaityti buvo smagu, tačiau malonumas toks vienkartinis. Nebus ta knyga, kurią ar kurios veikėjus prisiminsiu su nostalgija. Įtariu, jog atostogų metu ar ieškant neįpareigojančio, tačiau nenuvalkioto skaitino, „Laiškai mano dukroms“ visai gerai pasitarnautų. O šiaip, jei mėgstat tas šeimynines istorijas ir vien jomis gyvenat, nepraeikit pro šalį. Malonumo rasite.