„Humaniškumas, kiekvieno žmogaus vertinimas atskirai ir tik pagal jo ar jos poelgius – man gražiausia G. Kanovičiaus kūrinių savybė“, – sako humoristas Paulius Ambrazevičius, per karantiną perskaitęs vieno ryškiausių šiuolaikinių žydų rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus raštus.
Ką tik lietuviškai pasirodė naujas G. Kanovičiaus romano „Šėtono apžavai“ leidimas. Kaip ir kitus kūrinius, romaną į lietuvių kalbą išvertė Aldona Paulauskienė. Šis romanas drauge su kita G. Kanovičiaus kūryba susijungia į bendrą epą, litvakų sagą ir yra rašytinis paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Kodėl žmogus labiau linkęs pasiduoti šėtono apžavams, nei laikytis dešimties Dievo įsakymų? Kaip kone akimirksniu nutrūko amžiais jungusios lietuvius ir žydus gijos? Kodėl kaimynas pakėlė ranką prieš kaimyną?
Šiuos klausimus keliantis romanas šiemet sulaukė tarptautinio pripažinimo – angliškai išleisti „Šėtono apžavai“ įvertinti Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko literatūrine premija. Iš rusų į anglų kalbą romaną išvertė Yisraelis Elliotas Cohenas, o šia premija siekiama populiarinti įvairių šalių literatūrą ir pabrėžti literatūros vertimų svarbą. Premija – 20 tūkst. eurų – po lygiai padalijama knygos autoriui ir vertėjui.
Litvakų saga vadinami G. Kanovičiaus tekstai išversti į keturiolika kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. O ką tik pasirodžius naujam „Šėtono apžavų“ leidimui apie šį romaną ir visą G. Kanovičiaus kūrybą kalbamės su neseniai ją atradusiu P. Ambrazevičiumi.
Perskaitei visus G. Kanovičiaus raštus, o kaip atradai, įnikai į jo tekstus?
Kai prasidėjo karantinas, sustojo visos mano veiklos, į lauką nelabai buvo galima išeiti, tai nusprendžiau, kad pradėsiu daugiau skaityti. Peržiūrėjau savo lentyną ir ten nors jau buvo neskaitytų knygų, pagalvojau, kad jų reikia dar – nuėjau į vieną elektroninę parduotuvę ir pamačiau, kad yra G. Kanovičiaus „Miestelio romansas“. Apie jį seniai girdėjau daug gerų žodžių, ypač iš gero bičiulio publicisto Donato Puslio, bet vis rankos nepriėjo. Pagalvojau, paimsiu vieną pabandymui. Paėmiau „Miestelio romansą“ ir negalėjau padėti į šoną. Po jos susipirkau visus raštų tomus ir palengva perskaičiau.
G. Kanovičiaus romanai susilieja į vieną bendrą tekstą, sukuria litvakų sagą ir tai turbūt geriausias paminklas čia gyvenusiems žmonėms. Kas tave labiausiai veikia, traukia G. Kanovičiaus kūryboje?
Esu paprastas lietuvis iš kaimo, augęs buitinio antisemitizmo aplinkoje. Tik gerokai vėliau, jau studijų metais, pradėjau daugiau skaityti apie Lietuvos žydų gyvenimą tarpukariu. G. Kanovičiaus knygos užpildo šią mano išsilavinimo spragą – beveik visose knygose kalbama apie jų kasdienybę ir gyvenimą. Esu iš Šakių krašto, o vienu metu dėl gausybės žydų Šakiai net buvo pravardžiuojami Žydpile – skaitydamas apie Miškinių ar Jonavos žydus, nejučia savo galvoje veiksmą perkeliu arčiau savęs, arčiau Šakių, ir tie tekstai man tampa dar paveikesni. Dar labai žavi G. Kanovičiaus pagarba žmogui ir humoras, kurio net ir tragiškai pasibaigiančiose knygose yra daugiau nei tikėjausi.
Pats G. Kanovičius dabar sakė skaitantis „Šėtono apžavus“ iš naujo ir negalintis patikėti, kad sugebėjo tai parašyti, sunku suvokti, kaip rašydamas sugebėjo pakelti tą skausmą. Iš tiesų, kaip pakelti šį tekstą? Jeigu „Miestelio romansas“ buvo, sakyčiau, viltingas pasakojimas, tai „Šėtono apžavai“ nepalieka perspektyvos. Nejaugi amžinoje gėrio ir blogio kovoje blogis galingesnis?
Man „Šėtono apžavai“ – knyga, kurią skaitydamas visada jauti grėsmę ir žinai, kad viskas baigsis blogai, net jei vienas ar kitas miestelio žydas ir išgyvens, vis tiek dauguma žus. Tą grėsmę, tą kabantį Damoklo kardą, jaučiau net skaitydamas „Miestelio romansą“, kuris savo esme yra labai šviesus romanas, bet, žinodamas istorines aplinkybes, negali džiaugsmingai skaityti apie žydų gyvenimą Lietuvoje trečiame ar ketvirtame dešimtmetyje.
Man labai patiko knygos veikėjai, kai kuriuos iš jų galima rasti ir ankstesniuose G. Kanovičiaus kūriniuose. Pirmiausiai turbūt Gedaljė Bankvečeris, kuris mano galvoje pirmiausiai yra darbo dorybės (o darbas man – dorybė) atstovas. Žinoma, negali neįstrigti Danuta-Hadasa, su sūnumi prižiūrinti žydų kapines. Apskritai G. Kanovičiaus kūryboje kapinės ir kapinių priežiūra yra labai svarbus elementas, ją galima rasti ne tik „Šėtono apžavuose“ bet ir vėliau, skaitant jo atsiminimus, ten ypač įspūdingai atrodo lietuvė moteris, prižiūrinti jai, atrodytų, svetimų žydų kapus, nes kažkam vis tiek tai reikia daryti. Humoristas Paulius Ambrazevičius. Aleksandr Leonov nuotr.
Galima sakyti, kad G. Kanovičius išplečia mūsų žvilgsnį į savo istoriją, parodo, kad gyvenime nėra vien balto ir juodo. Štai ūkininkas nėra vien idealizuotas personažas, Laumsargis pirmiausia gana pragmatiškai galvoja apie kuo mažesnę žalą sau ir ūkiui. O baltaraištį Tomkų ima graužti sąžinė. Galima sakyti, kad G. Kanovičiaus pasakojimas praplečia žvilgsį į mūsų labai nevienareikšmišką praeitį, griauna kai kuriuos stereotipus?
Taip, G. Kanovičius rodo, kad žmonės, jų poelgiai buvo labai nevienareikšmiai – ar tai būtų lietuviai ūkininkai, ar žydai darbininkai (jo kūriniuose buvo ir žydų socialistų-komunistų), bet turbūt ryškiausias rašytojo kūrinių bruožas yra tas, kad jis neabsoliutina. Visi lietuviai nėra blogi, o visi žydai nėra geri. Humaniškumas, kiekvieno žmogaus vertinimas atskirai ir tik pagal jo ar jos poelgius, nuopelnus – man gražiausia G. Kanovičiaus kūrinių savybė.
Šiandien, kai atrodo istorija davė nemažai pamokų ir progų suprasti, tebegyvename nestabiliame pasaulyje. Kaip mūsų dienų kontekste atrodo „Šėtono apžavai“?
Nepamenu, ar „Šėtono apžavuose“ ar kažkuriame kitame G. Kanovičiaus kūrinyje po truputį kažkur labai toli, Vokietijoje, atsiranda Adolfas Hitleris, kuris iš pradžių neatrodo kaip grėsmė, Vokietija juk toli. Bet jeigu ketvirtame dešimtmetyje pasaulis buvo jau globalus tiek, kad politikas Vokietijoje turėjo siaubingą įtaką žmonių gyvenimui Lietuvoje, tai akivaizdu, kad dabar pasaulis dar mažesnis ir bet kas, kas vyksta net ir, atrodytų, toli nuo mūsų, mums gali turėti didžiulę įtaką. Dėl to negalime atsipalaiduoti ir galvoti, kad dabar visą laiką bus taip pat gerai.
Žinoma, COVID-19 išmušė mus iš pusiausvyros, neleido užsiliūliuoti, bet iki tol mes gyvenome absoliutaus klestėjimo laikais, kurie amžinai vis tiek netrunka. Skaitydamas „Šėtono apžavus“ aš ne kartą atsiminiau seną, gal jau net kiek nuvalkiotą Edmundo Berko frazę – „Tam, kad įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmonės nedarytų nieko“. Tai jeigu laikome save gerais žmonėmis, privalome priešintis blogiui, kuris niekad niekur nedings.
Amžinas klausimas: kaip manai, ar geras kūrinys gali pakeisti žmonių mąstymą, praplėsti akiratį, didinti empatiją, ar veikiau literatūra taip ir lieka nedideliame ją skaitančiųjų rate?
Neabejotinai gali ir turi. Meno viena iš paskirčių ir yra ta, kad patirtum tai, ko šiaip gyvenime nepatiri. Aš jau niekad gyvenime negalėsiu nukeliauti į 1930 metų Jonavą, bet G. Kanovičiaus kūriniuose galiu, o jo plunksna meistriška – perkelti jis sugeba nesunkiai.
Apskritai, kai galvoju apie dalykus, kurie mane formavo kaip žmogų, mano vertybes, mano pažiūras, yra keli svarbiausi įtakos šaltiniai. Visų pirma, žinoma, tėvai, bet turbūt antroje vietoje įvardyčiau meną – mano atveju pirmiausiai tai būtų muzika, toliau literatūra, dar toliau – kinas. Perskaitęs G. Kanovičiaus raštus jaučiuosi, kad aš dar patobulėjau kaip žmogus.
Kam rekomenduotumei perskaityti „Šėtono apžavus“ ir kitus G. Kanovičiaus kūrinius?
Visiems, kurie moka skaityti. Ir „moka“ čia nėra joks eufemizmas: pažįsti raides – skaityk G. Kanovičių, nedaryk mano klaidos ir neatidėliok, kol būsi trisdešimties suvirš.
Palikite komentarą