Greta Ambrazaitė: išmokti suprasti poeziją

Pernai metais Gretos Ambrazaitės (26) debiutinė knyga „Trapūs daiktai“ tapo metų poezijos knyga. Savo sėkme rašytoja laiko atvirumą, tikrumą ir gyvas, žmogų atspindinčias eiles.

Pirmoji jūsų knyga iškart tapo Metų poezijos knyga. Kaip manote, kas joje labiausiai patraukė skaitytojus? Ką sudėjote į savo kūrybą?

Vienoje iš recenzijų knyga „Trapūs daiktai“ buvo įvardinta kaip „slaptai išpažintinė“, ir tai beveik tiesa. Nors knygos nepriskiriu išpažintinei literatūrai, eilėraščiuose daug tikrovės, kurią perprato ir knygą recenzavusi L. Buividavičiūtė. Man poezija šiek tiek primena žmogaus veidrodį, užlaikytą atspindį. Tad mano knygoje nebuvo savitikslio žaidimo ar rašymo dėl rašymo. Tai veikiau atspindėtas etapas; patirtis, kuriai išties dera literatūros kritikų pamėgtos tamsos, gotikiškumo etiketės. Gyvenimas yra visoks, todėl natūralu, kad tiek šviesesnių, tiek tamsesnių dienų pasitaiko kiekvienam – manau, knygoje skaitytojai atpažino dalį savęs, eilėraščiai atliepė pažįstamus dalykus.

Tačiau iš tiesų galiu tik spėlioti, kas patraukė labiausiai: juk kiekvienos išleistos knygos konceptas savotiškai „peržengia“ tekstus, jos pasirodymas apima ne vien tekstų turinį, bet ir tokius dalykus kaip knygos dizainas, pristatymai, dėmesys spaudoje ar internete, recenzijos ar tiesiog rekomendacija draugui – vyksta visapusiška komunikacija. Skaitytojams esu dėkinga už tai, kad mano knyga skaitoma, kad neliko metų metams dulkėti knygynų lentynose ar sandėliuose. Metų knygos rinkimai man buvo įvykis, pranokęs bet kokius debiutavimo lūkesčius. Tačiau iš esmės rinkimus vertinu ramiai ir kiek „dzenbudistiškai“ – to paties palinkėčiau ir kitiems.

Kokia yra pagrindinė jūsų eilių mintis? Ką norėjote perduoti savo skaitytojams?

Ne viskas, kas skyla, dūžta. Netobulas daiktas – gražesnis. Arba: jei išsiruošei keliauti, sunkiausius daiktus verčiau nusimesti ir nebetampyti iš kampo į kampą – lyg kokių fortepijonų iš L. Buñuelio ir S. Dali filmo „Andalūzijos šuo“.

Knygynuose, lentynose poezijos knygų išties nedaug, o štai grožinės literatūros – nors vežimu vežk. Kodėl, jūsų manymu, poezija neužima didesnių plotų? Ar ją rašyti sunkiau? O galbūt nėra didelio susidomėjimo?

Galima manyti, kad poezija mažiau rašoma ar mažiau skaitoma. Nežinau, negaliu objektyviai įvertinti tokių reiškinių, nes mano interesai ir aplinka – specifiniai. Skaitau daug lietuvių poezijos, laukiu pasirodant naujų knygų, apskritai stengiuosi vienodai domėtis tiek naujienomis, tiek praeitimi – seniau išleistomis geromis knygomis, kurių dar nespėjau perskaityti. Galbūt yra žmonių, kurie nuoširdžiai nesupranta visos poezijos, bet esama ir daug tokių, kurie tiesiog gyvena su mokykliniu įspūdžiu – kai lietuvių poezijos raida ima ir nutrūksta ties Binkiu ar, jei pasitaikė gera mokytoja, „užsibaigiame“ ties „Kukučio baladėmis“. Miniu savo laikotarpiui modernius autorius. Bet net ir šiandieninėje erdvėje vis tiek tebesklando stereotipas apie poeziją – kažkokia keista, jau sunkiai paaiškinama poeto-neoromantiko, poeto-lepšio arba Poeto Bružo (kaip laidoje „Dar pažiūrėsim“) šmėkla. (juokiasi)

Nesu ekspertė, bet poezijos leisti dideliais tiražais leidykloms neapsimoka (kam rizikuoti…) O mažesnių leidyklų knygos susiduria ir su problemomis platinant, jų išleistas knygas sunkiau rasti didžiuosiuose-tinkliniuose knygynuose. Daugelyje vietų jos paprasčiausiai neprieinamos. Kiek liūdina ir poezijos vertimų situacija:  nors turime daug puikių vertėjų, leidyklos ir čia linkusios susilaikyti nuo rizikos. Aišku, kas nors ir „lietuviškai prakalbintą“ Rupi Kaur pavadintų poezija, bet šiuo atveju kalbu ne apie fast food ir omeny turiu išliekančius, patvaresnius dalykus – poezijos knygas, neišverčiamas per porą dienų. Kur esama prasmės, kurios tiesiog nesinori praryti „vienu ypu“.

Turbūt visos šios priežastys pastūmėjo neseniai pačiai imtis bukletų – čiabukų (ang. chapbooks) – gamybos. Smagu pradėti kažką naujo – kurti viršelius, mokytis maketuoti, iš dalies realizuoti pomėgį piešti. Drauge su vertėju Dominyku Norkūnu visą šį reikalą pavadinome „Bazilisko ambasada“ – savilaida parengėme trijų JAV autorių ir vienos Lenkijos poetės knygutes, kuriomis dalinamės iš esmės nemokamai.

Kas jums yra poezija?

Tokia savirefleksijos forma – mąstymas, neatsiejamas nuo emocijos ir intuicijos.

Kas jums yra didžiausias įkvėpimas? Kur jo semiatės?

Įkvėpimo specialiai neieškau, nes dažniausiai noras ką nors užsirašyti kyla impulsyviai, veikiant visai kitus darbus, – pajunti, kad mintys nuklysta ir ima suktis viena kita eilutė, galinti virsti eilėraščiu. Naujų idėjų ir įkvėpimo suteikia naujos patirtys, o daugiausia tokių nutinka – žinoma, keliaujant.