Giliausias skausmas, ištransliuotas neskambiais žodžiais ir nutylėjimas

O, viršelio gražume. Kiek emocijos, kokie kampai, kiek kančios, drįsčiau teigti. Vien jo man užtenka, kad paimčiau romaną į rankas. Didžiulė ekspresija vizuale, labai dažnai nukreipia ir į gerą turinį. Ir ši knyga yra būtent toks variantas. Leidėjai prieš duodami man egzempliorių sakė, kad istorija bus jaudinanti ir liūdna. Tikrai, esmė tokia ir buvo, bet skaitant neašarojau. Iki pabaigos. Tyli, neperspausta ir kupina gilaus skausmo. Pabaigiaus, apsiverkiau ir visą naktį galvojau apie skirtingų amžių, skirtingų spalvų likimus.

O, viršelio gražume. Kiek emocijos, kokie kampai, kiek kančios, drįsčiau teigti. Vien jo man užtenka, kad paimčiau romaną į rankas. Didžiulė ekspresija vizuale, labai dažnai nukreipia ir į gerą turinį. Ir ši knyga yra būtent toks variantas. Leidėjai prieš duodami man egzempliorių sakė, kad istorija bus jaudinanti ir liūdna. Tikrai, esmė tokia ir buvo, bet skaitant neašarojau. Iki pabaigos. Tyli, neperspausta ir kupina gilaus skausmo. Pabaigiaus, apsiverkiau ir visą naktį galvojau apie skirtingų amžių, skirtingų spalvų likimus.

1943 metai, tačiau kalba suksis ne apie karą. Apie rasinę nelygybę ir vis dar bujojančia neapykantą. Vilis Džonsas išgyveną savo paskutinę dieną. Juodaodis vaikinas nuteistas mirties bausme už baltosios išprievartavimą, kuris privedė ją prie savižudybės. Vilis mirties laukia ramiai. Jis žino savo galimybes, savo spalvą ir miestelėnų požiūrį į įvykį. Tačiau miestelis susikaldęs. Viena jo pusė laukia mirties bausmės, kaip didžiulio renginio, kiti gaili Vilio ir tiki jo nekaltumu.

Daugiau apie istoriją papasakoti nenoriu, nes ji trumpa ir geriau patys perskaitykit. Nes ji to verta. Tas tylus, skambiais žodžiais neištransliuotas skausmas kerta iki sielos gelmių. Vilio ramybė, susitaikymas ir prasmingi, paskutiniai  pokalbiai su kunigu labai skaudūs. Knygoje veikia nemažai veikėjų, ir visi išreiškia savo nuomonę ne tik apie Vilio situaciją, bet ir į rasizmą. Netiesiogiai, ne akivaizdžiai, bet iš nutylėjimų supranti ką veikėjai jaučia ir galvoja. Knygos ir rašytojos stilius man labai priminė John Steinback plunksną, o pastarasis – mano didžiausias pernai metų atradimas. Norėjau perskaityti knygą greitai, mat plona ir, galvojau, bus pats tas vienu įkvėpimu viską išgyventi. Bet neišėjo. Šitie puslapiai reikalavo pauzių ir pamąstymo. Ne specialiai, bet pačios rankos vis tiesdavo knygą padėti, užsimerkti ir pagalvoti. Knyga patiks literatūros gurmanams. Banalus posakis, bet tokiais vadinu nemedžiojančius veiksmo, įvykių žmones. Knygose ieškantiems peno pamąstymui, kalbos grožio ir jausmo. Bet ne karštų, įsiplieskiančių emocijų, o TO jausmo, kad rankose laikai kažką labai vertingo.