Gerumo fondo „ne apie mane“ įkūrėja Ieva Krivickaitė: „Dideliems dalykams kartais užtenka nedidelės pastangos“

Savanorystė prasideda dar tada, kai pramerkę akis savo noru nusprendžiame šiandien rinktis meilę ir būti geri, esantiems šalia. Ne visada reikia toli eiti ar važiuoti, siekiant savanoriauti ar prasmingai dovanoti savo laiką. Apkabinimo reikia kiekvienam. Tokiais žodžiais širdį suklusti kviečia gerumo fondo „ne apie mane“ įkūrėja Ieva Krivickaitė. Vieną pavasario dieną kalbamės apie galią dovanoti ir priimti.

„Cukrinė mergaitė Ieva dabar yra ne tik karatė mokytoja, bet ir gerumo fondo „ne apie mane“ įkūrėja. Jos fondas rūpinasi sergančių ir skurdžiai gyvenančių vaikų svajonių pildymu. Be to, Ieva nuolatos keliauja į ligonines lankyti prastai besijaučiančių vaikų ir apdovanoja juos geriausiomis dovanomis – apkabinimais. O nuliūdusiesiems visuomet drąsiai sako, kad nieko tokio yra verkti, nieko tokio yra liūdėti. Svarbu tiesiog būti žmogumi. Ir nepamiršti, kad mylėti reikia kiekvieną. Net ir kitaip galvojantį, sergantį, piktą, murziną, nusivylusį. Mylėti net ir tuos, kuriems iš tiesų sunku atrasti vietos širdy, ir net tuos, pro kuriuos praeidami dažniausiai nusukame akis.“ – ištrauka iš knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“.

Knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ kaip ir kitos leidyklos „Dvi Tylos“ knygos vaikams jau pasiekė Ievos įkurtą gerumo fondą „ne apie mane“. 

Dalintis gerumu galime kiekvienas. Kaip ir prisidėti prie fondo veiklos, ir padėti pildyti sergančių bei skurdžiai gyvenančių vaikų svajones. Daugiau apie Ievos fondą: neapiemane.lt.

Kviečiame skaityti knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ bendraautorės Viktorijos Aprimaitės įkvepiantį pokalbį su Ieva Krivickaite.

Papasakok, Ieva, kada aplankė pirmasis impulsas nerti į savanorystę?

Negaliu pasakyti, kada tiksliai oficialiai pradėjau savanoriauti. Bet tėvai man nuo pat mažens sakydavo, kad labai svarbu, jei turi ko nors daugiau nei kitas, pasidalyti, todėl dar pradinėse klasėse katalikiškoje mokykloje mielai dalydavausi savo žiniomis ar pagalba su šalia besimokančiais neįgaliais vaikais. Tuo metu daugiau neturėjau, ką jiems duoti. 

Rimtesnės savanorystės prasidėjo septintoje klasėje, kai gulėdama ligoninėje susipažinau su onkologine liga sergančia Auguste ir jos mama. Kiekvieną šeštadienį lankydavau jas Kauno klinikose, ilgainiui ir kitus gretimose palatose gulėjusius vaikus. Organizuodavau stalo žaidimų „vakarėlius“, kartu piešdavome, valgydavome picas ir kitaip smagiai leisdavome laiką su tais, kurie tarp sunkių chemoterapinio gydymo etapų jausdavosi pakankamai neblogai ir turėdavo jėgų.

Mačiau didelę prasmę dovanodama savo laiką kitiems, todėl esu savanoriavusi neįgalių vaikų dienos centre „Avevitus“, palaimintojo Mykolo Sapočkos hospise, vaikų namuose, kuriuose gimė labai gražios ir iki šios besitęsiančios draugystės. Savanoriškai įkūriau gerumo fondą „ne apie mane“ ir su įvairiais būdais prisidėti norinčiais žmonėmis vis dar padedu onkologinę diagnozę išgirdusioms šeimoms, teikiame pagalbą ir organizuojame įkvepiančius susitikimus I tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams, padedame išpildyti skurstančių vaikų svajones ir patenkinti jų poreikius.

Manau, kad savanorystė prasideda dar tada, kai pramerkę akis savo noru nusprendžiame šiandien rinktis meilę ir būti geri, esantiems šalia. Ne visada reikia toli eiti ar važiuoti, siekiant savanoriauti ar prasmingai dovanoti savo laiką. Apkabinimo reikia kiekvienam.

Kaip jauteisi po pirmos savanorystės dienos?

Norėjosi grįžti. Todėl šiandien grįžtu vėl ir vėl! Apskritai visa tai, ką veikiu, yra mano gyvenimas, nepatinka, kai žmonės mano veiklą vadina gerais darbais. Gal todėl ir savanorystės per daug neatskiriu nuo kitos savo veiklos, kuria užsiimti man gera. Renkuosi savanorišką gyvenimą, savo noru niekieno neverčiama lankyti vaikus ligoninėse ar šaltuose namuose. Kartu renkuosi ir mane auginantį karatė mokytojos darbą. Kuo daugiau pasirenku savo norų vedama, tuo dažniau norisi ir pavyksta šypsotis. O atlygis juk nebūtinai matuojamas pinigais!

Dalis visuomenės bijo savanoriauti su jautriomis grupėmis. Skaudu bus matyti sergančius vaikus, paliktus gyvūnus, nuskriaustus ar apleistus žmones. Kaip elgtis užplūdus tokiems jausmams?

Savanorystės vietų yra labai daug, nebūtina eiti pas kenčiančius vaikus, galima savanoriauti renginiuose, muziejuose ar bibliotekose ir ten taip pat atrasti prasmę. Baimė yra normalus jausmas, tikriausiai bijome, kad negalėsime pakeisti situacijos ar nežinosime, kaip reaguoti būnant šalia kenčiančio žmogaus.

Aš nebijojau savanorystės ten, kur daug kančios, labiausiai galvodavau ne apie ją, o apie tai, ką galiu padaryti, kad žmonės, pas kuriuos ateinu, bent akimirką pasijustų šiek tiek geriau. Eidama pas sergančius ar liūdnus vaikus negalvoju, kad jiems kažką duosiu, pakeisiu juos ar esamą situaciją, įtikinsiu, kad bus kažkaip kitaip. Ten einu būti taip, kaip yra. Jei reikia apkabinti, verkti kartu, svajoti, tylėti, jei reikia plauti grindis ar gaminti maistą, paglostyti.

Didžiausia pagalba žmonėms yra būti su jais negalvojant apie save, bet girdint jį, net jei tai, ką girdime, nėra malonu. Kartais, kad baimė imtų mažėti, reikia rasti jėgų ją priimti ar garsiai ją įvardyti. Draugui onkohematologiniame skyriuje esu sakiusi: „Man labai liūdna ir bijau, kad nežinosiu, kaip tave paguosti.“ Nelengva tai pripažinti, bet manau, kad savanoriaujant su žmonėmis labai svarbu būti atviram. Sau ir kitiems.

Po tam tikro savanorystės laiko ėmei ir įkūrei savo gerumo fondą „ne apie mane“. Apie ką jis?

„ne apie mane“ atsirado iš meilės ir rūpesčio vaikams, nes manau, kad kiekvienas žmogus turi jaustis reikalingas. Padedame sergantiems, skurstantiems, meilės ir maisto stokojantiems vaikams. Dažniausiai pagalba apima susitikimus ir kartu praleistą laiką. Kartu, manau, „ne apie mane“ yra šiek tiek apie mus kiekvieną.

Šiandien, regis, nemažai kalbama apie galimybes prisidėti prie skirtingų fondų. Vis daugėja norinčiųjų įsitraukti, tačiau kartais sunku atsirinkti, kam skirti savą paramą. Kaip pasirinkti?

Vienas pranciškonų brolis vienuolis kartą man pasakė, kad tikra auka yra tada, kai paaukojai ir pamiršai. Pasaulis yra labai teisingai sukurtas – aukoti tikriausiai reikėtų tam, kuo pasitikiu ir matau prasmę. Mano pareiga yra dalytis. To, kuris auką priima, pareiga yra tikslingai ją panaudoti. Jei 100 proc. žmogumi ar fondu, kuriam aukoju, pasitikėti negaliu, tuomet galbūt vertėtų ieškoti tokios vietos, kurios veikla labiau pasitikėtume. Nes auka labiausiai ir yra ne apie mane, o apie tikėjimą, kad jos reikia, ir pasitikėjimą tuo, kuriam aukoju.

Kaip fondo žmonės priima dovanas? Kaip jie jaučiasi?

Vaikai į pagalbą reaguoja labai natūraliai. Tėvams ir paaugliams ją priimti sunkiau, jie bijo patyčių, jiems gėda. Tuomet ieškau būdų jiems pasakyti, kad „turėdamas daugiau, daliniesi su kitais“. Kaskart tikiu, kad tie vaikai, su kuriais dalijamės dėmesiu ir rūpesčiu, ras būdų, kaip kada nors padovanoti save ir kitiems. O net jeigu ir neras, kiekvienas vaikas turi teisę užaugti ir yra vertas plačių šypsenų.

Ieva, iš kur tavyje tiek noro duoti?

Taip aš gyvenu, nežinau, kaip galėtų būti kitaip. Augdama turėjau iš ko mokytis. Tėtis savo darbais ir rūpesčiu mokė, kad labai svarbu padėti kitam. Šv. Rašte sakoma: „Mylėk kitą kaip save patį“, todėl pirmiausia ieškau būdų, kaip pačiai būti kupinai meilės (pvz., leidžiu sau išjausti visus mane aplankančius jausmus). Kai širdis kupina meilės, visų kitų dalykų negaila, kitam atiduodant paskutinį kąsnį ji netampa skurdesnė.

Ar įmanoma pavargti nuo davimo? Ir ar visoks davimas yra gero darymas?

Manau, kad davimas ne visada yra pagalba, kai kalbame apie daiktus, tačiau visada, kai kalbame apie tiesą ir nuoširdų rūpestį.

Ieva, ko palinkėtum norintiesiems, bet nedrįstantiesiems?

Drąsos! Aš priimu gyvenimą kaip didelę dovaną, kurią gavome ir nieko neturime duoti atgal. Užtenka BŪTI. Labiausiai linkiu drąsos būti geru žmogumi. Ne visada pavyks tokiam būti ir tikrai ne visada jums sups tokie žmonės, bet stengtis yra labai gera. Dideliems dalykams kartais užtenka nedidelės pastangos.

Kalbino Viktorija Aprimaitė

Istorija apie Ievą Krivickaitę

Ištrauka iš knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“. Tai 100 pasakojimų apie realias lietuves moteris, dideliais, o kartais mažais ir nematomais darbais keitusias šalies istoriją ar savo aplinką. Šiame įraše klausykitės istorijos apie cukrinę mergaitę Ievą Krivickaitę. Istoriją parašė Viktorija Aprimaitė, iliustravo Jekaterina Budrytė. Knygą išleido leidykla „Dvi Tylos”, ištrauką įgarsino „Vėjų teatras”.