Nežinau, kaip jūs, bet kai aš pamatau knygas su gyvūnais ant viršelių, apie gyvūnus, pavadinime minimas gyvūnas – išsigąstu tos knygos. Nes esu jautri šioms temoms. Kaip ir daugelis žmonių dvikojų nelaimes kūrybiniuose dakykuose (knygose, filmuose, spektakliuose) sugebu toleruoti padoriai, bet, neduok Dieve, kas nors nuskriaudžia kokį gyvūną – ašarų kalnai, pergyvenimas ir aplinkinius juokinantys pasikūkčiojimai. Kai prieš daug metų mokykloje skaitėme liūdnuosius Biliūno kūrinius ir „Robotą ir plaštakę“, man visko buvo tiesiog per daug. Visus kartus išbėgau iš klasės apsipylusi ašaromis, nubėgdavau pas mamą (ji dirbo mokytoja kitoje klasėjė) ir slėpdavausi likusią dieną už spintos. Mane neįtikėtinai liūdino ir skaudino tie kūriniai. Tiek, kad ir dabar negalėčiau ramiu veidu jų net atsiminti. Bet dabar dalykai pasikeitė. Jau ne kartą ir pažįstamų mokytojų girdėjau, kad šiomis dienomis nei Brisius, nei kliudyta katytė jokių emocijų vaikuose neišprovokuoja… Negana to, atsiranda ir tokių, kurie iš kūrinių ir liūdnos lemties veikėjų šaiposi, juokiasi. Paklausius tų pasakojimų, suprantu, jog visgi rinkčiausi, kad mano vaikas geriau reaguotų kaip aš, negu visai nereaguotų. Žiauru. Labai žiauru, kad empatija nyksta ir mažųjų nejaudina silpnesnieji. Tai ir nežinau, ar įspėti dėl šios knygos, skirtos jaunimui, ar ne. Man ji pasirodė skaudi ir žiauroka. Būdama vaikas, ašaras būčiau liejusi ir liejusi. Bet gal šiais laikais viskas jau nebe taip?
Tomas gyvena su tėčiu ir namo kambario nuomininku Filu. Mama jam skambina ir skambina, tačiau vaikas su ja kalbėtis atsisako. Jis vienišas, skriaudžiamas mokykloje ir niekieno nesuprastas. Tačiau jau seniai jis turi vieną norą ir pagaliau jis išsipildo! Tėtis į namus parneša šuniuką, kurį berniukas netrunka pavadinti Voru. Voras nėra veislinis, nėra labai gražus, tačiau jis toks laimingas, kad pagaliau yra reikalingas! Ir jis pasiryžęs būti pačiu geriausiu šuniuku, kokį tik pasaulis yra matęs. Tačiau jo letenos ne visada grakščios, kartais numeta daiktus, kurių negalima liesti. Jo instinktai dar sunkiai valdomi ir kartais, visai nenorom, jis ima siautėti. Tomo tėtis labai sunkiai dirba ir ne visada randa laiko ir kantrybės savo sūnui, tai ką jau kalbėti apie Vorą… Kartą Voras peržengia ribas ir visas šuns pasaulis vėl apsiverčia aukštyn kojom.
Kad tai knyga, skirta jaunimui, supranti jau iš pirmų skyrių: gyvūnai ten šnekasi tarpusavy, kartu patiria nuotykius ir panašiai, tad jei galvojat, kad tai bus kažkas panašaus į Garth Stein „Mano šuniškas gyvenimas arba kaip aš tapau šunimi“ ar „Marlis ir aš“, tai teks nusivilti. Knyga labiau primena „Šarlotės voratinklį“ arba filmą „Kelionė namo“. Bet man tai joks nusivylimas – mat paaugliškas knygas labai mėgstu. Kaip ir minėjau, žiaurumo knygoje yra. Ir tikrai, kai kurias vietas skaičiau net susiraukusi – nesu tikra, ar visų jų tiek reikėjo… Istorija graži, turi savo moralą, bet kai kada man ji atrodė kiek per plokščia. Aišku, gal čia mano priekabios akys taip vertina, galbūt, jei būčiau skaičiusi prieš dešimt metų, net nepastebėčiau tų niuansų. Taip pat man kiek pritrūko Tomo ir Voro ryšio. Buvo ganėtinai mažai bendrų momentų. Pabaiga irgi labai holivudiška, bet tai nėra blogai – juk knyga jaunesnei auditorijai. O mano galva, tokias knygas vaikai skaityti turėtų, kad formuotų empatiją, skatintų jautrumą ir atjautą. Daug tokių knygų dabar nėra, gal tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurios nelaimės vaikams atrodo juokingos ar blogi veiksmai neatrodo blogi? Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, kad knyga išleista ir tikuosi, kad ją savo vaikams nupirks ar iš bibliotekos paims kuo daugiau tėvelių. Skatinkim meilę keturkojams, auginkim mąstančius ir mylinčius žmones.
Palikite komentarą