Gegužės knygų TOP: knygos apie besikeičiantį santykį su pasauliu, laimės paieškas ir realybės kirčius

Pamažu vėl įsibėgėju su skaitiniais, ir štai dabar jau ir mėnesio knygų apžvalga, kurioje 9 knygos.

Štai kas čia atsidūrė:

Neseniai „Perskaitymų“ tinklalaidėje išsamiai pristatyta knyga. Kūrinys apie ploną ribą tarp pamišimo ir genialumo, apie pojūčius, kai susiduri su tuo, ko žmonija iki šiol nepažino, knyga apie išradimus, kurie keičia pasaulį – tiek vesdama jį į priekį, tiek savinaikos link. Meditatyvi, poetiška proza, kur greta grožio jaučiame ir visa aprėpiantį siaubą. Kita vertus, tai ir pasakojimas apie pasaulį, kuris dingsta, tai, kaip nyksta ankstesnis laiko, erdvės suvokimas.

Kūrinys, kuris labiausiai patiks mėgstantiems satyrą, humorą, originalius siužetinius sprendimus, knygas, kertančias žanrines ribas, mat čia galime rasti ir trilerio, ir mokslinės fantastikos, ir dar daugybės kitų žanrų atplaišų. Kuriame tiek svarstymai apie tai, kaip mes elgiamės susidūrę su visiškai kitokiu realybės suvokimu, idėjomis, keičiančiomis mūsų vietos pasaulyje pojūtį, kartu tai istorija apie antrąją galimybę, kaip mes elgiamės gavę ją. Apie galimybę pažvelgti į save, savo pačių gyvenimą iš šono. Tai ir aštrokas, o sykiu labai taikliai komiškas visuomenės pjūvis įvairiomis kryptimis.

Pagaliau pažintis ir su šiuo vienu garsiausių šių laikų airių rašytojų. Tai tykus, ramus, nemažai erdvių tarp eilučių paliekantis pasakojimas. Lyriškas, mąslus ir švelnus. Kalbantis apie skaudžius dalykus, bet visgi visuomet paliekantis vilties, naujo prasidėjimo galimybę. Knyga apie gydančią meilę, pasiaukojimą ir atjautą, kuri kaip tos keistos gėlės pražysta net ir svetimoje aplinkoje, tarp priešiškumo ir blogio. Kūrinys, kalbantis ir apie savosios tapatybės, seksualumo paieškas, drąsą keisti gyvenimą. Pabėgimą ir sugrįžimą prie šaknų.

Nepaprastai džiugu, kad V.Nabokovo knygos ir toliau (pagaliau) vėl leidžiamos lietuviškai. Šis kūrinys – distopinis romanas, kalbantis apie totalitarinio režimo gimimą. Distopinis romanas, parašytas grakščia plunksna, kaip kažkas yra apibūdinęs, tai, ko gero, vienas literatūriškiausių šio žanro kūrinių. Tiesa, pats rašytojas knygos įžangoje rašo, kad tikroji tema jam šiame kūrinyje yra ne gyvenimas policinėje valstybėje, o mylinčios širdies plakimas, švelnumas, ryšys tarp tėvo ir jo sūnaus. Autorius net ir rimčiausiuose epizoduose įterpia ir humoro, o jo pasakotojo meistrystė čia puikiai jaučiama. Kai kurie epizodai taip blyksteli, kad perskaitęs juos sėdi kurį laiką nuščiuvęs ir skaitai juos dar kartą.

Knyga norintiems pažinti šio kūrėjo poetinę pusę (kita vertus, pats jis sakė, kad pirmiausia yra poetas ir jo filmai taip pat gimsta iš poezijos). Kuo jau kuo negali apkaltinti Pasolini, tai drungnumu. Tai gaivališka, aistringa poezija, kartais tampanti kone karštligiška. Autorius rašo labai asmeniškai, jo eilės kūniškos, jose rasime purvo ir grožio, sekso ir egzistencines patirtis. Jo poezija drąsi, jis eina kaktomuša prieš nusistovėjusias vertybes, teigiantis savąjį pasaulio matymą.

Gelianti, skaudi knyga. Pasakojanti apie praėjusio amžiaus pabaigos Sakartvelą, tačiau ne tik apie jį, nes juk kaip sako pati rašytoja, tai ne tik Sakartvelo istorija, bet ir visos Sovietų Sąjungos istorija. Gniuždančios, slegiančios sistemos, visam laikui paženklinančios joje įkliuvusiuosius. Knyga apie tamsą, prievartą ir neviltį, pabėgimo troškimą ir to pabėgimo negalimybę. Ar įmanoma nusimesti antspaudą ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai? Ar įmanoma išsigyti žaizdas? Knyga apie visuomenės pokyčius, apie jos atstumtuosius, beteisiškumą, panieką. Tai ir knyga apie meilę, jos paieškas ir nesugebėjimą jos atpažinti.

Trilogijos pabaiga, kuri lyg ir turėjo pateikti paaiškinimus, bet visgi skaitytoją didžiąja dalimi taip ir paliekanti tamsoje. Visgi svarbiausia čia atmosfera. Nematomos grėsmės, sėlinančio siaubo, paranojos, galų gale rezignacinio susitaikymo nuotaikos. Postapokaliptinių vaizdnių peizažai ir klajonės po nežinomą žemę, kur tampa nebeaišku, kur yra gėrio ir blogio ribos. Tai tarsi siaubo filmas, psichologinis trileris, sapniškos delyrinės klajonės. Kiekvienas turės mėgstamiausią dalį trilogijoje, ir man visgi, matyt, ja taip ir išliko pirmoji.

Labai laukta knyga. Nors knyga pristatoma kaip romanas, visgi sunkiai į kažkokius rėmus telpantis kūriys. Vaiva Grainytė pasakoja fragmentiškai, dėliodama istorijas koliažo principu, įėjimo ir išėjimo kelių į šį tekstą gali būti daugybė, kaip ir formų, kuriomis bandoma aprašyti savo kintantį santykį su pasauliu – tai ir laiškai, sapnai, eseistiniai inkliuzai, poezija, susirašinėjimai socialiniuose tinkluose. Bandant atsakyti į tą, matyt, sunkiai atsakomą klausimą apie laimę užgriebiami įvairiausios mūsų buvimo šiame pasaulyje aspektai – laimė sunkiai atsiejama nuo kančios, vienatvė nuo poreikio būti kartu, šie paradoksai, menamos priešybės susilieja į vientisą išgyvenimą, o dar vienas neišvengiamas knygos klodas – pandeminė realybė, persismelkusi į knygos audinį, kuri privertė mus permąstyti, kaip keičiasi mūsų santykis su pasauliu.

Bene mėgstamiausia mano detektyvų serija. Nes randu tai, ko ir reikia – intriguojantį veiksmą, gudriai sudėliotą nusikaltimų tyrimą, įdomius personažus, kurie kiekviename romane vis vystosi, keičiasi santykiai tarp veikėjų, įdomu stebėti jų dinamiką. Autorius taip pat kelia sau uždavinį ne tik vystyti detektyvinį veiksmą, kriminaliniai romanai jam tampa pagrindu kalbėti apie socialines to laiko problemas. Be kita ko, romanai padeda atskleisti ir laikotarpį, kuris bent jau mane labai domina – XX amžiaus pradžios Indija. Na, ir dar vienas aspektas, kuris bent man yra svarbus – tai humoro jausmas, kuris irgi būdingas šiam autoriui. O autoriaus knygas į lietuvių kalbą verčia puiki vertėja Rasa Drazdauskienė. Taigi, sakyčiau, puikus kokteilis.

Jūsų dėmesiui – video apžvalga: