Garsiausias SSRS šnipas mirė išduotas Maskvos. Knygos „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“ ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato vieno garsiausių visų laikų šnipų biografiją – Oweno Matthewso „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“.

Richardas Sorgė (1895–1944), gimęs vokiečio tėvo ir rusės motinos šeimoje, nugyveno be galo audringą gyvenimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis kovėsi kaizerio kariuomenės gretose, buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi ir patyrė sunkų sužeidimą. Karo pabaigoje susižavėjo komunistinėmis idėjomis, 1924 m. persikėlė į Maskvą ir galiausiai tapo vienu produktyviausių sovietų šnipų. Agentų tinklas, kurį Sorgė sukūrė tarpukario Tokijuje, leido jam priartėti prie Japonijos ir Vokietijos karinių paslapčių.

Sorgės geriausias bičiulis Eugenas Ottas, Vokietijos ambasadorius Japonijoje, nuolatos bendravo su Hitleriu. Japonas Hocumis Odzakis, ministrų kabineto patariamosios tarybos narys, palaikė ryšį su ministru pirmininku princu Konoje. Plačios pažintys leido Sorgei gauti patikimą informaciją iš pirmų rankų. Tiesioginiai šnipo viršininkai Kremliuje nuolat varstė Stalino kabineto duris.

Japonijoje veikiančiam Sorgei pavyko išvengti demaskavimo ištisus devynerius metus, nors tarpukariu Tekančios Saulės šalį buvo apėmusi isteriška šnipų paieškos manija. Vietos policija nėrėsi iš kailio, siekdama atrasti užkoduotų radijo žinučių siuntimo šaltinį. Ramzajaus slapyvardžiu pasirašinėjęs Sorgė ne kartą informavo Kremlių apie tai, kad vokiečiai rengiasi pulti SSRS 1941 m. birželio antrojoje pusėje, tačiau Stalinas tuo nepatikėjo. Kitas agento pasiekimas – 1941 m. rugsėjį Maskvai perduota informacija, kad vokiečių sąjungininkė Japonija nesirengia smogti į gilų Sovietų Sąjungos užnugarį – pulti Rytų Sibiro. Tai nulėmė, kad Stalinas perkėlė dalį Raudonosios armijos pajėgų iš Sibiro į vokiečių frontą, tuo faktiškai išgelbėdamas Maskvą.

Sorgė buvo ir komunistas idealistas, ir ciniškas melagis. Jis manė esąs revoliucijos karys, slapto šnipų fronto kovotojas. Kartu jis buvo girtuoklis, mergišius, pagyrūnas ir avantiūristas, dažnai elgęsis neatsakingai ir ieškojęs pavojų. Per dažnas išgertuves Ramzajus daužė automobilius ir motociklus, būdamas girtas idėjinių nacių publikai prisipažino meilę Stalinui bei Sovietų Sąjungai. Pažeisdamas visas konspiracijos ir agentūros taisykles, Sorgė beatodairiškai viliojo savo vertingiausių informatorių bei artimiausių kolegų žmonas.

Skirtingai nuo kitų šnipų, Sorgės veiklos istorija gana gerai dokumentuota. Kai 1941 m. spalį Japonijos kontržvalgybininkai suėmė Ramzajaus tinklo narius, kiekvienas jų išklojo viską, ką žino, nes troško išvengti mirties bausmės. Sučiuptas Sorgė taip pat nesispyriojo esąs sovietų agentas, tačiau bevaisę gynybą grindė teiginiu, kad niekada neketino pakenkti Japonijos saugumui. Esą jis tik bandęs išvengti karo tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos.

Ramzajus nežinojo, kad viršininkai Maskvoje juo visiškai nepasitikėjo. Stalino aplinka neatmetė tikimybės, kad Sorgė yra išdavikas ir dvigubas agentas. Iki pat paskutinės akimirkos Sorgė tikėjosi, kad sovietų valdžia paspaus japonus ir šie leis jam grįžti į Maskvą. Deja, Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną.

Šioje biografijoje, kurioje remiamasi išslaptintais Sovietų Sąjungos archyvais, pasakojama vieno garsiausių sovietų šnipų istorija.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Sorgė neklydo – jo sprendimas nepaklausyti Centro, ko gero, išgelbėjo jam gyvybę. O Aino grįžo ir nepraėjus nė metams kalėjo Gulago lageryje kartu su tūkstančiais kitų lojalių draugų iš Kominterno. Stalinas galiausiai paleido teroro mašiną, kurią kūrė metų metus. Iki 1938 metų pabaigos Sovietų Sąjungos slaptoji policija (nuo 1937-ųjų vadinta NKVD arba Vidaus reikalų liaudies komisariatu) kruopščiai užregistravo, kad suėmė 1 548 366 piliečius – daugelis jų partijos nariai, – apkaltinusi kontrrevoliucine veikla bei sabotažu. 681 692 iš jų buvo sušaudyti. Stalino „Didysis valymas“ praretino partiją ir pasiglemžė bemaž visą Ketvirtosios valdybos aparatą. Iš 492 Kominterno personalo narių 133 buvo įkalinti arba nubausti mirtimi. Suimti trys iš penkių sovietų maršalų, 90 procentų Raudonosios armijos generolų, 80 procentų Raudonosios armijos pulkininkų ir 30 tūkstančių žemesnio rango karininkų.

Ar Sorgės kailį išgelbėjo jo geras situacijos vertinimas, kuriuo taip atsainiai gyrėsi, o gal intuicija arba ir vėl velniška sėkmė? Iki judviejų su Aino pokalbio Tokijuje 1936-ųjų lapkritį jau buvo aiškių požymių, kad prasidėjo didžiulės skerdynės – „valymas“, apie kurį Sorgę perspėjo Virtanenas, kai jiedu pernai gėrė ir vakarieniavo Maskvos viešbutyje „National“. 1936 metų rugpjūtį viešai teisti Grigorijus Zinovjevas ir Levas Kamenevas – du iš svarbiausių buvusių partijos lyderių, pasipriešinusių Stalino iškilimui, – kartu su dar keturiolika bolševikų. Kaltinamieji prisipažino susimokę nužudyti Sergejų Kirovą ir patį Staliną, todėl jiems nedelsiant buvo įvykdyta mirties bausmė. Spalio 11-ąją, kai politbiuras nubalsavo pakeisti NKVD komisarą Genrichą Jagodą ištikimu Stalino pastumdėliu Nikolajumi Ježovu, atėjo laikas leistis socialinės hierarchijos laiptais žemyn ir valyti eilinių partijos narių gretas.

Ježovas išgarsėjo asmeniškai suorganizavęs parodomąjį Kamenevo bei Zinovjevo teismą – kaip prisiminė jo tuometis viršininkas Jagoda, Ježovas „visą laiką dirbo, neprašė poilsio dienų ir, atrodo, net niekada nesirgo“. Su šiais karo trofėjais ambicingasis Ježovas nusitaikė į „pačio NKVD darbo restruktūrizaciją“, jo nuomone, tarnybos „vadovybėje vyravo pasitenkinimas, ramumas, pasipūtimas, <…> jai rūpėjo tik apdovanojimai“. Kai už tokį uolų darbą Ježovą apdovanojo aukščiausiu NKVD postu, jis pradėjo vykdyti savo didį darbą – partijoje, armijoje ir užsienio žvalgybos aparate medžioti šnipus ir išdavikus.

Į valdžią Ježovas atėjo parengęs išsamų planą, kaip likviduoti „užsienio žvalgybos tarnybų agentus, apsimetusius politiniais pabėgėliais ir giminingų partijų nariais“, neva prasiskverbusiais į Rusijos komunistų partiją. 1936 metų vasarį Centro komitetas priėmė Ježovo ataskaitą „Apie priemones siekiant ginti SSRS nuo šnipų, teroristų ir sabotažininkų infiltracijos“. Jis paskyrė komisiją, vadovaujamą naujojo Kominterno OMS vadovo Michailo Moskvino, kurios užduotis buvo paruošti išsamius įtartinų užsieniečių, siejamų su Kominternu, Tarptautine raudonosios pagalbos organizacija ir Raudonuoju profesinių sąjungų internacionalu, sąrašus. Moskvinas nebuvo tas, kuriuo dėjosi. Jo tikrasis vardas buvo Michailas Trilisseris, o tikrasis darbas – vadovauti NKVD užsienio reikalų departamentui. Jį, prisidengusį naujuoju slapyvardžiu, į Kominterną infiltravo 1935-ųjų rugpjūtį su konkrečia užduotimi: išnaikinti išdavikus.

Trilisseris jų rado daugybę. Rugpjūčio 23-iąją įteikė NKVD 3 tūkstančių draugų sąrašą, jie buvo „įtariami esantys sabotažininkais, šnipais, provokatoriais ir t. t.“. Likviduoti keli šimtai vokiečių komunistų, pabėgusių iš nacistinės Vokietijos arba tiesiogiai pakviestų, kaip Sorgė, dirbti Maskvoje. Daugiau nei tūkstantis jų perduoti nacių pareigūnams Vokietijoje. Mirties bausmė įvykdyta Indijos, Korėjos, Meksikos, Irano, Mongolijos ir Turkijos komunistų partijų lyderiams, tarp jų ir buvusiam Agnes Smedley meilužiui Virendranatui Čatopadhajai.

Senas Sorgės Kominterno draugas Leopoldas Trepperis prisiminė siaubingas naktis laukiant, kol jį suims. „Name, kuriame gyveno visų šalių partijų aktyvistai, niekas neužmigdavo iki trečios valandos ryto. <…> Lygiai trečią pasirodydavo automobilio žibintai, <…> stovėdavome prie lango ir laukdavome [kol sužinosime], kur mašina sustos.“

Paranojikams Stalinui ir Ježovui atrodė, kad Raudonąją armiją iki pamatų užteršė prieš dešimtmetį pasirašytas slaptasis bendradarbiavimo su Vokietija paktas. Nuo 1924 iki 1933 metų daugelis vyresniųjų Raudonosios armijos karininkų artimai bendravo su kolegomis iš Vokietijos, taip pat su Eugenu Ottu, kai šis dar ėjo Sondergruppe R sąveikos karininko pareigas. Šimtai dalyvavo kariniuose mainuose. Nemažai jų net studijavo vyresniuose Vokietijos karo akademijos Berlyne kursuose – ten vokiečių ir sovietų karininkai bendromis jėgomis kūrė įmantrius operacinius planus, kaip šturmuoti jų bendro priešo – Lenkijos – gynybą. Tiesą sakant, net pati „blickrygo“ (žaibo karo) koncepcija buvo išvystyta per slaptus Vokietijos armijos manevrus Baltarusijos lygumose sovietams patarinėjant.

Beveik visi sovietų karininkai, kada nors lankęsi Vokietijoje ar dirbę su Reichsveru, buvo nužudyti per „valymus“. Tarp jų ir vyriausiasis Raudonosios armijos karininkas maršalas Michailas Tuchačevskis, kurį suėmė 1937-ųjų gegužę ir apkaltino vykdant „dešinįjį trockistinį“ karinį sąmokslą bei šnipinėjant nacistinei Vokietijai. Vokiečiai netvėrė džiaugsmu galėdami prisidėti prie buvusių kolegų naikinimo. NKVD, gavęs užduotį išgalvoti įrodymų apie Tuchačevskio ir kitų sovietų generolų sąmokslą prieš Staliną, susisiekė su Reinhardu Heydrichu, Vokietijos žvalgybos (Sicherheitsdienst, arba SD) viršininku, ir paprašė pateikti daugiau informacijos. Heydrichas suprato, kad tai puiki galimybė apkvailinti Staliną, idant šis nuteistų savo geriausius generolus myriop, suklastojo doku-mentus, susijusius su Tuchačevskiu ir kitais Raudonosios armijos vadais, ir nusiuntė atgal sovietams per Čekijos valstybės vadovą Edvardą Benešą. Siekdamas sunaikinti visus potencialius priešus bei konkurentus Sovietų Sąjungos generaliniame štabe, Stalinas pasiryžo kreiptis pagalbos į nacius, o šie su džiaugsmu padėjo jam atsikratyti geriausių SSRS karininkų korpuso narių.

Panašiai Stalinas tikėjo, kad sovietų žvalgyboje knibždėte knibžda „kenkėjų, sabotažininkų, trockistų-fašistų šnipų ir žudikų, prasiskverbusių į visas valdžios pakopas“. 1937-ųjų gegužę apsilankęs Ketvirtosios valdybos būstinėje, Stalinas pareiškė, kad „visa Valdyba pateko vokiečiams į rankas“.

Richardui Sorgei – žinojo jis tai ar ne, – dabar grėsė visi įmanomi pavojai. Jis buvo vokietis sovietų slaptojoje tarnyboje. Priklausė Kominternui ir artimai bendravo su daugeliu svarbiausių lyderių, kuriuos suėmė arba įtarinėjo. Jis buvo Raudonosios armijos karininkas, kurio daugelio viršininkų karjera buvo sutepta ryšiais su Vokietija. Jis buvo žvalgybos agentas, praleidęs daug metų užsienyje be jokios priežiūros.

Akivaizdu, kad, Ježovui iškvietus Ketvirtosios valdybos agentus iš viso pasaulio atgal į Maskvą 1936-ųjų lapkritį, Sorgė nujautė pavojų. Bet tikėtina ir tai, kad prižadėjęs grįžti į Maskvą 1937 metų balandį, Sorgė kalbėjo rimtai. Ryšį su Centru jis palaikė tik per kitus Ketvirtosios valdybos agentus, pavyzdžiui, Aino Kuusinen. Tokijuje jis vengė kontakto su bet kokiais rusais, ypač sovietų diplomatais, bet jie ir šiaip neįtarė, kokia jo tikroji tapatybė. Naujienos apie „valymus“ Sorgę turėjo pasiekti per aplinkui, per Vakarų korespondentų žinutes, pavyzdžiui, Walterio Duranty iš „New York Times“, kuris išgarsėjo Pulitzerio premija apdovanotais savo straipsniais apie 1931–1932 metų didįjį badą pareikšdamas, kad „negali iškepti kiaušinienės nesudaužęs kelių kiaušinių“. Centro ra-diogramose buvo pateiktos tik sausiausios suvestinės apie Ketvirtosios valdybos būstinės personalo pokyčius ir iš jų negalėjai suprasti, kokia panika kilo NKVD traiškant šį žvalgybos skyrių.

Tam tikra prasme Sorgę saugojo jo žinių stoka ir atskirtis. Kiti agentai Europoje, geriau suvokę, į kokius mirtinus spąstus gali patekti, nešė kudašių. „Staiga revoliucionieriai, visą gyvenimą paskyrę šiai veiklai, ėmė it triušiai lįsti iš urvų, o ant kulnų jiems mynė [NKVD]“, – 1952-aisiais išleistuose memuaruose rašė amerikietis komunistų šnipas Whittakeris Chambersas. Patyręs agentas Aleksandras Barminas pabėgo iš Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Atėnuose, Fiodoras Raskolnikovas – iš Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Sofijoje, Walteris Krivickis – iš Amsterdamo, Ignatijus Reissas – iš paskyrimo vietos Šveicarijoje. Reissas, dar žinomas kaip Ignatijus Poreckis, senas Sorgės pažįstamas iš Maskvos, asmeniškai Stalinui nusiuntė įžūlų laišką, kad atsistatydina. „Kremliaus rūsių žudike! Atiduodu apdovanojimus ir susigrąžinu laisvę veikti“, – rašė Reissas, prieš pasitraukdamas į pogrindį. Beveik visus pabėgėlius sumedžiojo ir eliminavo NKVD žudikų būriai, kai kuriuos po daugybės metų slapstymosi. Ježovas tokiems mokrije diela („šlapiosioms operacijoms“) – NKVD žargonu tai reiškė nužudymą – išleido per 300 tūkstančių Prancūzijos frankų. Vienintelis Barminas sugebėjo pasprukti nuo NKVD persekiotojų, nes pabėgo į Jungtines Valstijas ir įsidarbino JAV strateginių tarnybų biure – CŽA pirmtake.

Pasmerkti buvo ir tie šnipai, kurie pakluso Urickio įsakymui grįžti. Theodore’as Maly’is, buvęs kunigas, ketvirtajame dešimtmetyje užverbavęs Kimą Philby’į ir likusius Kembridžo penketuko šnipus, dar kai jie tebuvo jaunuoliai idealistai, buvo vienas garsiausių grįžusių agentų, kuriuos sušaudė. Sorgė išgyveno todėl, kad nei grįžo į Maskvą, nei bėgo. Bet jis nežinojo, nei kaip arti pavojaus buvo atsidūręs, nei kad atsisakymas grįžti į Maskvą 1937 metais visiems laikams sutepė jo reputaciją Ketvirtosios valdybos akyse.

Pulkininkas Borisas Ignatjevičius Gudzas dirbo Ketvirtosios valdybos Japonijos skyriuje, kai staiga į jį įsisuko „valymas“. „Dirbome prie konkrečių bylų, susijusių su mūsų šalies saugumu, o tuo metu kaimyninio pastato [NKVD] darbuotojai klastojo bylas, – 1999-aisiais Rusijos televizijai sakė Gudzas. – Vadinome jas lipočki [niekeliais], bet jie tuos niekus įteikdavo viršininkams, kad parodytų, kaip sėkmingai dirba. <…> Daugelis mano viršininkų priešinosi, įskaitant ir tiesioginį mano bosą, kon-tržvalgybos vadą Olskį. Bet jį greitai atleido ir pasiuntė dirbti Valstybės atkūrimo valdyboje. Vėliau visus sušaudė.“

Gudzas, etninis vokietis, gimęs Ufoje 1902 metais, 1934–1936 metais šnipinėjo Tokijuje dirbdamas paties NKVD rezidentūroje, turėdamas oficialią Sovietų Sąjungos ambasados trečiojo sekretoriaus priedangą. Nors Gudzas gyveno tame pačiame mieste kaip ir Sorgė, apie jį nieko nežinojo – iš dalies dėl institucinės konkurencijos (kuri tęsiasi iki šių dienų) tarp Rusijos civilinės ir karinės žvalgybų tarnybų, bet daugiausia todėl, kad Ketvirtoji valdyba griežtai slėpė Sorgės tapatybę. Kai Gudzas 1936-ųjų vasarą grįžo į Maskvą, pamatė, kad jo viršininkai labiau užsiėmę išdavikų medžiokle, o ne jo ataskaitomis iš Tokijo. „Mane pasitiko šaltai. Prasidėjo represijų metai, liaudies priešų paieškos, – prisiminė Gudzas. – Bosas nė nenorėjo išklausyti mano ataskaitos apie laiką Japonijoje ir išsiuntė mane atostogų.“

Tik kai Gudzą perkėlė į Ketvirtosios valdybos Antrąjį (Tolimųjų Rytų) skyrių 1937 metais, jis pradėjo skaityti Sorgės telegramas. „Vos tik pamatęs jo bylą ir ataskaitas supratau, kokia milžiniška yra šio šnipo vertė, – sakė Gudzas. – Viskas aukščiausios klasės. Nuostabus, visuomeniškas žurnalistas, patyręs politikos analitikas ir – šnipui tai itin svarbu – puikus aktorius. Ir net nebuvo specialiai rengtas dirbti žvalgybos karininku. Sorgė turėjo prieigą prie unikalios informacijos. Mūsų užduotis buvo teikti Sorgei informaciją ir nurodymus, paremtus kruopščiais ir išsamiais jo operacijų tyrimais. <…> Bet Sorgė daugiausia veikė savo iniciatyva, dažnai smarkiai rizikuodamas.“

Tačiau, nepaisant akivaizdžiai nuostabaus Sorgės darbo, buvo viena problema. Sorgė, Gudzo žodžiais tariant, buvo nevozvraščenec tiesiogine žodžio prasme, „negrįžusysis“, todėl savaime nepatikimas. „Sorgė buvo puikus šnipas“, – prisiminė Gudzas. Tačiau po 1937-ųjų agentu Ramsey’iu daugiau niekada iki galo nepasitikės.

„Stalinas nepasitikėjo ne tik juo. Kartą įžengiau į Urickio darbo kabinetą jam skaitant ataskaitą apie pasiruošimo karui veiksmus Berlyne. [Urickis] kelis kartus pakartojo: „Kaip galiu eiti ir pasakoti tai [Stalinui], kai jis niekuo netiki?“.“

Gudzas irgi šlykščiai prisidėjo prie „Didžiojo valymo“. 1936-ųjų pabaigoje raštu slaptai pasmerkė sesers Galinos vyrą žurnalistą bei apsakymų autorių Varlamą Šalamovą už neva antisovietines pažiūras. Šalamovas kartą jau buvo kalintas už protestus prieš Staliną 1929 metais ir tuomet, tiesą sakant, sutiko savo būsimąją žmoną, irgi politinę kalinę, Višeros darbo stovykloje Šiaurės Urale. 1937-ųjų sausio 12-osios naktį NKVD atvyko į Šalamovo komunalinį butą, kuriame jis gyveno kartu su Gudzu, Čistyj skersgatvyje Nr. 8, Maskvoje. „Kolymos apsakymai“, jo šiurpūs memuarai apie kalinių stovyklose praleistus metus, išleisti Vakaruose 1966-aisiais, tapo Gulago literatūros klasika. Bet svainio pasmerkimas neapsaugojo Gudzo ir jo šeimos. 1937 metų gegužę suimta kita Gudzo sesuo, Aleksandra (žiauri ironija – ji mirė 1945-aisiais Gulago lageryje Kolymos pusiasalyje, visai netoli įkalinto svainio). Patį Gudzą tučtuojau atleido iš Ketvirtosios valdybos, galiausiai jis įsidarbino autobuso vairuotoju. Jam pasisekė. Kartu su juo Tokijuje dirbusį kolegą suėmė ir šis prisipažino šnipinėjęs japonams, o Gudzą įvardijo kaip savo bendrininką. „Kasnakt laukiau, kol mane suims“, – prisiminė Gudzas. Tačiau „valymas“ vykdytas pagal nesuvokiamą logiką. Jo niekas neatėjo, tad Gudzas ir toliau gyveno Čistyj skersgatvyje, tiesiai po šios knygos autoriaus butu, iki mirties 2006-aisiais – jam buvo 104-eri.

Grįžęs į Tokiją Sorgė nusprendė atitraukti mintis nuo darbo bei nerimą keliančių naujienų iš Maskvos ir išsivežė Hanako trumpų atostogų. Šia proga nupirko jai naują lagaminą. Pora išvyko į Atamio karštųjų versmių kurortą per aštuoniasdešimt kilometrų į pietvakarius nuo Tokijo ir apsistojo vakarietiško stiliaus viešbutyje, „garsėjančiame kepsniais ir geišomis“. Jiedu traukiniu nuvažiavo į statų miškingą slėnį, pro Hakonę ir aukštyn, link Fudžio kalno. Buvo gruodis, o natūralios karštosios versmės garavo speige. „Sorgė labai ilgai maudėsi, – prisiminė Hanako. – Vakarieniavome kambaryje, gėrėme karštą sakę ir nuėjome į lovą. Jis elgėsi labai aistringai, bet švelniai, ne kaip laukinis žvėris, šiepiantis dantis. Sorgei tai nebuvo būdinga.