Filosofinė mankšta, priversianti permąstyti savo įsitikinimus

Seniai buvau skaičiusi kažką panašaus – knygą, kuri man duotų tiek daug – minčių, atsakymų ir naujų klausimų. „Homo Deus“ buvo lyg pokalbis, kurio seniai ilgėjausi – apie religiją ir dvasingumą, žmogaus prigimtį, būties prasmę, protą ir sąmonę, ateities galimybes ir perspektyvas. Ir nors vietomis atrodė tiesiog genialu, vietomis norėjosi piktai prieštarauti, knygos vertė yra neginčytina.

Ir jei anksčiau galvojau, kad „Sapiens“ yra žodžių magijos apraiška – sudėti esminius žmonijos istorijos akcentus į vieną kūrinį, „Homo Deus“ nustebino dar labiau. Šios knygos puslapiuose karaliauja ne istorija, o filosofinės idėjos, mokslo ir religijos konflikto tema, ir apskritai, rodos kvestionuojama viskas, kuo įprasta tikėti ir kaip suvokti pasaulį. Aš nenoriu be reikalo dramatizuoti, bet esu beveik užtikrinta, kad perskaitę šią knygą, jūs būsite jau šiek tik kitas žmogus.

Homo Deus

Turbūt pagrindinė šios knygos mintis ir labiausiai sukrečianti žinutė yra ta, kad pasaulis stovi ant didelių pokyčių slenksčio ir greičiau nei įsivaizduojame gyvenimas, toks kokį mes jį suvokiame ir pažįstame, nustos egzistavęs. Yuval Noah Harari lengvai, be didelio pamokslavimo, ima ir įtikina, kad tokio didelio istorinio lūžio, koks laukia mūsų, nebuvo niekad anksčiau. Šįkart pokyčių mastas dėl nuolat greitėjančio tempo visame kame kardinaliai transformuos mūsų kasdienybę ir suvokimą. O kartu, dalį pasaulio, kuris nespės įsėsti į naujų galimybių traukinį, paliks didžiausioje kada nors regėtoje nuošalėje – lyg vienoje kartoje sutilptų Renesanso žmogus ir Šaltojo karo įvykių liudininkas.

Išties šis atotrūkis bus dargi didesnis nei sapiens ir neandertaliečių. XXI a. važiuojantieji pažangos traukiniu įgis dieviškų kurimo ir naikinimo gebėjimų, o pasilikusieji stotyje bus pasmerkti išnykti.

Dvasingumas ir Religija

Nors religijos ir mokslo atotrūkis yra daug siauresnis, nei paprastai manome, reikia pasakyti, kad religiją ir dvasingumą skiriantis tarpeklis daug platesnis. Religija yra sandoris, o dvasingumas – kelionė.

Turbūt niekur iki šiol nemačiau tokių įdomių pasvarstymų kaip sąveikauja mokslas, religija ir dvasingumas. Kur jų keliai sueina, o kur išsiskiria ir kodėl. Iš esmės „Homo Deus“ žavi tuo, kad, regis viską, kas gyvenime buvo ir yra, ima ir dekonstruoja iki tol, kol niekas taip nebeatrodo. Ir štai – autorius padovanoja galimybę pačiam suformuoti savo naują sampratą iš pažirusių lyg šukės buvusių nuostatų gabalėlių. Norisi nuoširdžiai padėkoti jam už tai.

Humanizmo mintis ir mintis

Kita šokiruojanti „Homo Deus“ nagrinėjama idėja – mes gyvename filosofiniame, politiniame ir idėjiniame vakuume. Artėjame prie taško, kuomet humanizmas ir juo grįstas liberalizmas – iš esmės idėjos, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė visuomenė, galutinai neteks savo aktualumo ir prasmės. O to, kas tą vakuumą galėtų potencialiai užpildyti, dar neturime.

Kas nutiks liberalizmui? Jo idėjos grįstos tuo, kad visi atsakymai slypi žmogaus viduje, žmogaus teisės, demokratija, individualizmas ir nepriklausomi sprendimai yra didžiausia vertybė. Bet kas nutiks, jei mokslas toliau judės esama kryptimi ir galiausiai įrodys, kad toks konceptas kaip laisvas pasirinkimas iš tiesų neegzistuoja, o žmonių mąstymas grįstas algoritmais? Tuo tarpu jausmai tėra algoritmai, kuriuos protingos žmogaus sistemos gali perprasti geriau nei patys žmonės ir jais manipuliuoti? Kas tada? Tai tik vienas iš daugelio diskusinių klausimų, kuriuos jums padovanos „Homo Deus“ skaitymas.

Dekonstruoti jausmus

Jūsų jausmai – tai balsas milijonų protėvių, kurių kiekvienas sugebėjo išgyventi ir palikti palikuonių nedėkingoje aplinkoje.

Dar vienas be galo įdomus dalykas yra naujausiais moksliniais tyrimais grįsta informacija, kaip veikia mūsų jausmai, protas ir sąmonė. Ypač įdomu tai, kad mokslas dar neatsakė į klausimą kas yra sąmonė ir kas yra mūsų galvoje nuolat besisukančių minčių stebėtojas ir vertintojas.

Jausmai, sako Yuval Noah Harari, yra algoritmas. Jie kyla dėl tam tikrų priežasčių ir yra per ilgus evoliucijos metus įdiegtų programų apraiška. Pavyzdžiui, jei pykstate dėl to, kad kažkas nesąžiningai su jumis pasielgė, taip yra todėl, kad daugiau šansų išlikti turėjo žmonės, kurie tokiose situacijose apgindavo savo ribas, o ne nuolankiai patylėdavo. Ta išvestis, kad viskas mūsų smegenyse yra algoritmas, baugiai skamba naujų technologijų, kurios tokius algoritmus galėtų nesunkiai atkartoti ir perprasti, kontekste.

Aš net nesiplėsiu, kiek idėjų apmąstymui „Homo Deus“ autorius pateikė dirbtinio intelekto, genų inžinerijos ir kitomis su naujomis technologijomis susijusiomis temomis. Tiesiog negalima nežinoti, kad pasaulyje jau kuriasi duomenų religijos užuomazgos. Juk smalsu?

Neilgai trukus knygos skaitys jus, kol jūs skaitysite jas.

Kodėl skaityti? 

Nes tai tikra filosofinė mankšta, įkvėpimas, naujų minčių dozė apmąstymams, proga permąstyti savo nuostatas ir įsitikinimus. O taip pat – bilietas į jau atriedantį didelių pokyčių traukinį, be kurio galite likti stypsoti nesupratimo dulkėse.

Kodėl neskaityti? 

Knygoje yra gausu informacijos kurią nėra lengva ir patogu priimti. Vietomis gali pasirodyti lyg rašytojas davė per daug valios savo fantazijai.