Pirmą kartą perskaičiusi Dovilės Zavedskaitės istoriją „Fidelis ir kiparisas“ šios knygos dailininkė ir iliustracijų autorė Ugnė Rudinskaitė pajuto daugybę ryšių ir atspindžių su savuoju pasauliu. Kelionė piešiniais į ten, kur kasdieniai keliai nenuveda, paskatino ją tęsti draugystę su amžiumi neapribojama literatūra.
„Fidelis ir kiparisas“ – būsenų knyga, kurioje kalbama apie mirties grožį ir ją paprastai suvokiantį vaiką. Apie tų, kurių netekome, paieškas kituose. Tai kelio istorija, kurioje artimiausiais tampa nepažįstamieji, o tie, kuriuos pažįstame, išnyksta. Kūrinys skiriamas kiekvienam, kuris yra jautęs ilgesį, nesvarbu kam – kiparisui, ežerui, tėvui, tolimiems kraštams ar saulės tekėjimui.
Ani moka gyventi tik su Fideliu. Bet Fidelis yra miręs, o gyventi reikia toliau. Visa istorija – tai vaiko pastanga prisitaikyti prie pasikeitusios realybės. Tai kelionė iš niūraus buto ir kasdienybės nuobodulio į nuo ryto iki vakaro žaliuojančią pievą, kiparisų alėjas ir biskočius su cukatomis pusryčiams. Tai siekis atrasti prarastą žmogų kalnuose, ežeruose, medžiuose, spurgose. „Fidelis ir kiparisas“ – tiek tekstiškai, tiek vizualiai yra mažo žmogaus kelias šviesos link: kol kasdienė nerimo mėlyna tampa gaivia, auginančia, sava kipariso žalia.
„Šią knygą rašiau kaip pretekstą žmonėms pasikalbėti. Apie šviesas ir tamsas, apie pasaulio grožį, mamas ir tėvus, ne tik pačius gražiausius jausmus, bet visokius, galų gale – apie mirtį. Matau šią knygą tėvų, įsitaisiusių šalia savo vaikų, rankose. Arba rankose greta susėdusių bičiulių. Vėliau, jau dirbdamos kartu su Ugne, daug kalbėjome apie saikingą žodžio ir vaizdo dozavimą, norėjome kiekviename puslapyje išsaugoti erdvę ir tylą. Akcentavome vidines būsenas ir jų vizualų perteikimą. Abi sutarėme, kad kursime knygą, į kurią žiūri ir jauti, kaip eina gyvenimas“, – pasakoja knygos autorė Dovilė Zavedskaitė.
Dailininkė Ugnė Rudinskaitė, kurdama iliustracijas „Fideliui ir kiparisui“, tęsė draugystę su amžiumi neapribojama literatūra: „Pati esu labai įsitraukusi į knygas, neturinčias amžiaus ribų. Apie vadinamąją crossover literature rašiau ir magistrinį darbą, nemažai gilinausi į vaizdo ir teksto tėkmes, sąsajas, poveikius. Man visad esminis dalykas yra pats knygos jausmas. Daug mąstau ir apie knygos galią sujungti ir suburti žmones, apie bendravimo, kalbėjimosi svarbą.“
Iliustracijų autorę Ugnę Rudinskaitę kalbina Algė Ramanauskienė.
Ugne, nemažai domėjaisi vadinamąja crossover, arba amžiumi neribojama, literatūra. Tad kaip sukurti knygos „veidą“, kad ji galėtų sudominti ir mažus, ir didelius skaitytojus?
Kuo daugiau domiuosi, tuo aiškiau matau, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Bet manau, kad knyga turėtų skaitytojui leisti atrasti daugiau nei vieną istoriją, daugiau nei vieną sluoksnį. Tuomet ir mažas, ir didelis galės atpažinti savą pasakojimą, savą jausmą.
Kaip gimė „Fidelio ir kipariso“ vaizdai?
Nuo pirmo puslapio pajutau neapčiuopiamą švelnumą, vaizdų užuomazgos pradėjo formuotis iš karto. Šią vasarą skaičiau „Fidelį ir kiparisą“ nuo pradžios iki pabaigos ne vieną sykį, kol vaizdai ir jausmai tapo visai ryškūs. O tada jau kiekvieną jų tyrinėjau kaip atskirą pasaulėlį.
Ką norėjosi perteikti iliustracijomis?
Su Dovile vienbalsiai nutarėme, kad jausmas ir emocija bus svarbiausia iliustracijų dalis. Nuo pat pradžių aiškiai pajutome, kad piešiniuose mums labai svarbus daugiasluoksniškumas, ta plika akimi nematoma pasaulio pusė. Visa tai man labai artima – piešiniais leisti žiūrovui nukeliauti ten, kur dažniausiai kasdieniai keliai neveda.
Ar tau pačiai artimos temos ir žinutės, paslėptos tarp šios knygos puslapių?
Pirmą kartą įžengusi į fidelišką pasaulį supratau, kad ryšių ir atspindžių su manuoju pasauliu yra tiek, kad net sunku patikėti. Bet patikėjau labai greitai, nes jausmas apsupo labai savas ir pažįstamas. Nuotaikos, išraiškos, būsenos – sėdėjau balkone, skaičiau ir riedėjo ašaros, nes viskas taip šalia, taip arti.
Šalia buvo ir stiprus jausmas, kad knygos ir mano gyvenimas klostosi tarsi lygiagrečiai. Lyg nešamas tos pačios upės.
Dovilės užrašytos eilutės nusėdo mano atminty:
„Ar jums kada nors yra numiręs Fidelis ar koks kitas diedukas? Tai labai keista: panašiai, kaip nuplauktų debesis. Ryte buvo, po pietų jau nebe.“
Tą pačią dieną paleidau „Fidelį ir kiparisą“ į spaustuvę. Ir tą pačią dieną popiet paleidau savo pačios senelį.
Visomis prasmėmis „Fidelis ir kiparisas“ yra jausmas, kurį nešiojuosi savyje. Šildantis jausmas.
Palikite komentarą