Fašizmo istorija, jos veikėjai ir įspėjimas

Neskaitau aš tokio žanro knygų daug, bet kartas nuo karto vis mėgstu pasinerti į politikos, istorijos ar mokslo temas. Pavargstu ir nuo išgalvotų istorijų – norisi tos realybės ir žinių, kurių tokiose knygose tikrai nestinga. Kad ir pernai visų dėmesį pasiglemžusios Harari knygos – tokios įdomios, tokios kietos, kad perskaičiau kaip puikiausius romanus. Su tokiu pat džiugesiu ir įkarščiu, turiu galvoje. Tiek žinios, tiek jų pateikimas buvo beprotiškai geri ir džiaugiuosi, kad pasaulis šitas knygas priėmė išskėstomis rankomis. Tačiau labiausiai man jos patiko ne išvardintais dalykais, o autoriaus drąsa įterpti savo požiūrį, savo nuomonę, savo išvadas ir kartais net labai aštrius asmeniškus pasakymus nebandant įtikti nei skaitytojui, nei kitokiu pažiūrų žmogui. Sausi faktai, kad ir kokie įdomūs, lieka plokščia informacija. O štai provokuojama gyva diskusija ir asmeniškumai tokias knygas paverčia kvėpuojančiomis. Ir ne vien Harari taip rašo – pastaruoju metu teko net keletą tokių skaityti ir visose džiūgaudavau radusi ta autoriaus trigrašį. „Fašizmo“ anotacija irgi žadėjo, jog knyga bus asmeniška, tai nekantriai to ir laukiau. Tačiau negavau.

Autorė knygą pradeda įdomiai  – aprašo savo vaikystę, 1939 metus, kuomet Adolfas Hitleris įsiveržė į jos gimtą Čekoslovakiją. Nors šis skyrelis trumpas, tačiau džiaugiausi istorija iš pirmų lūpų, autentiškais potyriais ir išgyvenimais. Toliau viskas ėjo blogyn. Madeleine pasakoja tiesiog istorinius įvykius, kuriuos bent jau didžioji dalis mintinai žino, o kas neprisimena – tikrai mokėsi mokykloje. Apie Italijos fašistus ir Musolinį, apie Vokietijos nacių atsiradimą ir Hitlerio valdymą, apie Venesuelos Chavezą ir jos politiką… Na, visus tuos nešlovę savo tautoms užtraukusius diktatorius ir jų darbelius. Tarp visų šių atpasakojimų vargiai radau pačios autorės įžvalgas ar pasvarstymus, kažkokias idėjas ar bent nuomonę, kas būtų kažkiek pagyvinę vadovėlinį tekstą, nusėtą datų, pavardžių ir įvykių. Nebuvo to. Kartas nuo karto Madeleine parašydavo šį tą apie savo jaunystės, tėvų patyrimus, bet tik tiek. To nepakako, kad prikaustytų dėmesį

Istorija man mokykloje sekėsi visai neblogai. Buvo įdomu, nuoširdžiai mokiausi, tad kone viskas, ką šioje knygoje rašė, mano galvoje ir taip gyveno. Pabaigoje, kai autorė jau pradėjo kalbėti apie šiuos laikus, pasidarė įdomiau, bet tik tiek. Tikrai sausa knyga. Ji labiausiai tiks norintiems pasikartoti žinias, jų įgauti elementariuoju „faktai – datos –  pavardės“ būdu, o gal jūs tiesiog mėgstat tokį tesktą ir jums nereikia nei asmeniškumų, nei nuomonių. Man čia pritrūko autorės individualumo, paprsčiausių žmogų sudominančių kabliukų ir originalumo.