Fantastika, magiškos būtybės ir kiti pasauliai

Nepamenu, kada beskaičiau tokią tikrą, tyrą fantastinę (ne siaubo!!!) istoriją. Tokią su kitais pasauliais, karalystėmis, magiškomis būtybėmis, burtais ir keistais pavadinimais, vardais. Tad pamačiusi, jog „Tyto alba“ leis „Graudaragio užkalbėjimą“, sukilo tiek nostalgiškų prisiminimų apie tuos vakarus, kai paauglystėje neiškišdavau nosies iš tų visų magiškų, į visiškai kitas planetas skraidinančių knygų apie elfus, deives ir kalbančius gyvūnus. Gavusi knygą, greit į ją kibau, ir nors ji tikrai didoka, tereikėjo poros dienų, jog užversčiau paskutinį puslapį.

Tai istorija apie perpus padalintą salą. Vienoje jos pusėje gyvuoja Sadėjos valdoma stikladirbių karalystė. Nors Sadėjai vos šešiolika metų, savo bendruomenę ji valdo tvirtu kumščiu. Ji žino, ko nori, žino, kaip tai gauti, niekam nenusileidžia, tačiau ir nemato užnugaryje rezgamų pinklių. Princesė valdo puikiausias salos stikladirbes, jos įsakymu jos kuria gražiausius ir brangiausius papuošalus. Tokius, kurių grožį net sunku suvokti akimis. Kita salos pusė – Graudaragio tauta ir liūdnas jos likimas. Kiekvienas salos vaikas vos sulaukęs šešerių metų yra nuvedamas pas stebuklingąjį Graudaragį, kuris jam pasako, kiek liūdesio per gyvenimą jam teks. Toks metas atėjo ir mažajam Uliui. Tačiau Graudaragis jam pasako per piktą, per liūdną ir sunkiai suvokiamą pranašystę. Nenorėdamas laisva valia atsiduoti likimui, Ulis parašo laišką į kitą salos pusę, ir sulaukia atsakymo. Ir svečių. Tačiau jų tikslas visai kitoks nei tikėjosi naivi vaiko širdelė.

Kaip gera buvo grįžti į fantastikos pasaulį! Pajutau, kaip labai to buvau pasiilgusi. O prie viso džiaugsmo prisidėjo ir tai, jog Siiri tikrai puikiai sukūrė atmosferą, kuri leido įsijausti į Graudaragio pasaulį visu šimtu procentų. Pajutau ir baimę, ir jaudulį, ir neteisybės, ir pergalės skonius bei patikėjau pasaulio realumu. Juk sukurti išgalvotą, bet knygoje tikrą pasaulį tikrai nemenka užduotis. Veikėjai pasirodė įtaigūs ir patrauklūs, keletas N-18 epizodų irgi netikėtumais paįvairino knygą, tad istorija tikrai ne jaunesnio amžiaus skaityojams, nors gal iš viršelio taip gali pasirodyti. Mėgstantiems fantastiką tai tikrai bus smagus skaitinys. Ne tas iš sunkiųjų kategorijos, bet malonus ir paprastai skaitomas pasakojimas. Čia nereikės grįžinėti po kelis puslapius atgal, kad prisimintum, koks ir kieno vardas (bent man taip dažnai būna su fantastika…), skaitysis sklandžiai ir greitai – veiksmo ir nuotykių čia sočiai. Jei reiktų kabinėtis, pasakyčiau, kad knyga man pasirodė kiek niūri. Bet tai labai subjektyvu: juk kiti to ir tikisi iš žanro. Susumavus, knygą vertinu labai teigiamai. Džiaugiuosi prisiminusi primirštą žanrą.