Erica James: kiekviena knyga – lyg naujas nuotykis

Jau dvidešimt dvi knygas parašiusiai Erica James (59) minčių ir didėjų nestinga. Jų ji prisisemia iš įprastos kasidenybės. Šiais metais Lietuvoje pasirodė antrasis jos romanas „Papasakok tai dangui“.

Ar visada svajojote tapti rašytoja?

Tikrai ne! Neturėjau net menkiausio noro, kol nesulaukiau trisdešimtmečio ir nepagimdžiau dviejų vaikų. Visuomet buvau aistringa skaitytoja ir vieną dieną tiesiog pagalvojau – ar rašyti knygą gali būti lygiai taip pat smagu kaip ir ją skaityti? Išsiaiškinau, kad tikrai taip.

Kas yra sunkiausia ir smagiausia būnant rašytoja?

Pati smagiausiai dalis – pradėti rašyti naują knygą. Jaučiuosi lyg ruoščiausi į nuotykį su nuostabių žmonių kompanija. Dievinu tą jausmą. Sunkiausia būna išsiųsti rankraštį savo agentei ir redaktorei, nežinant ar knyga pasirodys gera. Tai būna sunki savaitė laukiant verdikto.

Kas jus labiausiai įkvepia?

Įkvėpimas gali ateiti iš bet kur, bet kuriuo metu. Pavyzdžiui, knygos „Papasakok tai dangui“ mintis gimė man besilankant Venecijoje. Vieną šaltą rudens dieną, kai oras buvo ypatingai niūrus, šiltai sėdėjau bare žvelgdama į Rialto tiltą, kuomet staiga mane aplankė netikėtas, moters, galvojančios jog turistų minioje pažino vyro iš savo praeities veidą, vaizdinys. Tą pačią minutę, gaybė minčių ir idėjų ėmė regztis galvoje ir turėjau griebtis savo užrašų knygos ir rašiklio. Kitais atvejais, draugų žodžiai ar veiksmai gali prisidėti prie veikėjų sukūrimo ar siužeto linijos. Dažnai, tiesiog išgyvenimai, jausmai įkvepia vieną ar kitą istoriją.

Ar turite rašymo ritualų?

Daug! Visada renkuosi tą patį šriftą, tokias pačias paraštes ir tarpus tarp eilučių. Rankraštį visada įsegu į raudoną segtuvą ir iškart spausdinu kiekvieną skyrių vos jį pabaigiu rašyti. Užrašus ir pastabas žymiuosi tik pieštuku, o svarbiausia, rašant geriu labai daug arbatos ir tik iš porcelianinio puodelio. Kiekvienai knygai naudoju vis naują puodelį, o knygų jau parašiau didešimt dvi, tad ir puodelių kolekcija namie didelė.

Ar sutinkate su teiginiu, kad gera knyga gali būti parašyta tik išgyvenus ką nors labai sukrečiančio?

Nenorėčiau kalbėti už kitus autorius, tačiau mano pirmoji knyga buvo parašyta tuomet, kuomet jaučiausi nelaimingiausia. Pats rašymo prcesas padėjo man atitrūkti nuo problemų ir skausmo. Ir toji mano knyga yra pati šviesiausia iš visų parašytų. Tikriausiai rašiau apie tai, kaip norėjau jaustis pati. Tačiau tikrasis rašytojo darbas yra sugebėti įsijausti į įvairiausias situacijas. Tiek blogas tiek geras.