E. Frank novelės lietuvių literatūroje atskleidžia tamsiąją moteriškumo pusę

Tvarkinga žmona, beprotė už sienos, kitos moters meilužė. Mama, kurios gyvenimo pilnatvei motinystės nepakanka. Keistuolė, vaikštanti į svetimų žmonių laidotuves. Vieniša ir neprijaukinta moteris, kurios sieloje gyvas laukinis žvėris. Tai veikėjos iš ką tik pasirodžiusio Eglės Frank novelių rinkinio „Mirę irgi šoka“ (leidykla „Kitos knygos“).

Iš pirmo žvilgsnio visos šios knygos veikėjos atrodo normalios – tokios moterys vaikšto tarp mūsų, gyvena įprastą gyvenimą. Tačiau kita jų pusė, kuri atsiskleidžia tekstuose – tamsi ir pavojinga. Kai kurie veikėjų poelgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms, neįprasti, keisti, radikalūs. Autorė, kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ skilties redaktorė E. Frank, atskleidžia, kas vyksta šių moterų mintyse, pasąmonės užkulisiuose. E. Frank persismelkia iki ikikrikščioniško mąstymo modelių – novelėse jaučiamas žmogaus ir žvėries suartėjimas. Šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje prasiveržia gamta. Net ir civilizacija negali prijaukinti to, kas visais laikais buvo neprijaukinama moters prigimtyje.

„Mano veikėjos pasaulį jaučia per kolektyvinę pasąmonę, archetipus, per intuiciją, instinktus. Tačiau kiek šiuolaikinis žmogus jaučia poreikį jungtis prie šių visiems prieinamų „portalų“ – jau kitas klausimas. Man pačiai visada buvo svarbus instinktyvus žinojimas, kurį sunku racionaliai paaiškinti“, – apie gamtiškumą savo tekstuose sako E. Frank.

Stipri linija novelėse – motinų nemeilė vaikams. Atrodo, net tokia mintis gali skambėti bauginančiai, tačiau autorė drąsiai analizuoja šią temą. „Besąlygiškos motinos meilės nusipelno kiekvienas kūdikis. Deja, ne visos motinos geba tą meilę suteikti, ne visoms prabunda motinystės jausmas, juolab jei pačios kažkada patyrė nemeilę iš savo motinų. Motinystė visuomenės suvokiama  kaip moters misija ir kaip „savaime pavyksiantis“ aktas. Vis dėlto nemažai moterų su šia misija taip lengvai nesusitvarko. Nemeilės grandinė gali tęstis per kelias kartas“, – savo požiūriu dalinasi E. Frank.

Anot E. Frank, suaugusių pasaulyje nemažai žmonių, apskritai negebančių mylėti dėl pačių vaikystėje nepatirtos besąlygiškos motinos meilės. Tai užburtas ratas. „Man atrodo, nemeilė yra kaip labai pavojingas virusas apie kurį, skirtingai nei apie kitus virusus, dar vis per mažai šnekama“, – sako E. Frank.

„Neseniai vienas rašytojas manęs klausė – klausyk, iš kur tu atsiradai, kur buvai prieš penkiolika ar dvidešimt metų, kai mes tūsinom su rašytojais X, Y ir Z, kodėl tavęs ten nebuvo? Gimdžiau vaikus,  atsakiau jam. Trys vaikai jau paaugo, o aš beveik per penkerius pastaruosius metus parašiau knygą,“ – taip savo knygos gimimą pristato E. Frank.

„E. Frank novelių rinkinį „Mirę irgi šoka“ sudarantys tekstai balansuoja tarp tradicinės novelės žanrinių lūkesčių puoselėjimo ir maišto prieš juos. Tradicijai lenkiasi literatūriška, palyginimų, metaforų ir retesnių, vadinamųjų knyginių žodžių (spriegli lyg katė; sulpnodama cigaretę) nevengianti leksika ir novelių struktūra, koncentruotos, prasminį posūkį kuriančios pabaigos. Tačiau pagrindinė E. Frank dominanti tema – vadinamasis tamsus moteriškumas, suvoki čėamas ir kaip autonomiška psichologinė, ir kaip savotiška poetinė duotybė – lietuvių literatūroje tebėra tabuiizuojamas: pykstanti ir smurtaujanti moteris, motinystės atsisakanti moteris, moteris, didžiausią fizinį ir dvasinį malonumą patirianti ne vyro, o kitos moters, galbūt savo antrininkės glėbyje. Ši paradoksali įtampa ir lemia „Mirę irgi šoka“ novelių pagavumą“, – knygą apibendrina literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.