Džiaugsmas apsakymų mėgėjams: talentinga, įsimintina ir šmaikštu

Fitzgeraldas – viena iš mano didžiųjų literatūrinių meilių. Jis, Hemingvėjus, Zelda – kūrėjai, apie kuriuos noriu žinoti viską, tie, kurių kūrinius noriu skaityti ne po vieną ir ne po du kartus. Įspūdingos biografijos, įspūdingi gyvenimai, karjeros ir knygos. Turiu jų daug, bet vis taupau ateičiai – juk daugiau jie nieko ir nebeparašys. Meilė Fitzgeraldui gimė ne nuo „Didžiojo Getsbio“, kaip dauguma galėjote pagalvoti. Patiko ir ši, tačiau didžiausią įspūdį visgi paliko „Švelni naktis“. O, kaip aš mėgavausi šiuo kūriniu! Dar dabar pamenu visus skaitant išgyventus jausmus ir emocijas. Vis noriu griebtis jos antrą kartą, bet vis susilaikau. O kai gavau „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ net dvejoti nereikėjo – čiupau ir perskaičiau iškart, kaip šimtą metų deserto nemačiusi moteriškė sušveistų pyragaitį.

Iki kol nebuvau perskaičiusi Fitzgeraldo „Sugautas šešėlis“, tikėjau, jog apsakymai – tikrai ne man. Nei įsijausti spėji, nei susigyveni su personažais, o viskas bam ir baigta. Tačiau po minėto kūrinio supratau, kad vengiau apsakymų vien dėl geros patirties trūkumo. Tikriausiai daug kas pagalvojot, jog „Keista Bendžamino Batono istorija“ yra kūrinys, pagal kurį 2008 metais Davidas Fincheris sukūrė tris Oskarus nusinešusį filmą. Taip, mintį jis pasiėmė iš Fitzgeraldo, tačiau rašytojo apsakymas – visai kas kita nei buvo ekranizuota. Filme Bendžaminas gimsta senas ir palaipsniui jaunėja, pamilsta nuostabią šokėją, nors normalūs santykiai Bendžaminui yra neįmanomi. Tai nuostabus filmas, kupinas jautrių emocijų, tobulos vaidybos ir už širdies griebiančios idėjos. Tai tik idėją Fincheris iš Fitzgeraldo ir pasiėmė – laipsningą jaunėjimą.

Rašytojo apsakymas – šmaikštus kūrinys, apie tai, kaip jaunas tėvelis gimdyvių palatoje rado lopšyje sėdintį senį. Senis skundėsi, jog seselės jam kiša buteliuką pieno, o jis normalaus maisto nori. Piktąjį senį tėveliai rengė vaikiškais drabužėliais, dažė jo žilus plaukus, nukirpo kelius siekiančią barzdą ir visomis išgalėmis stengėsi įsijausti į mažo vaiko tėvų vaidmenis, nors Bendžaminas bendrą kalbą rasdavo tik su savo seneliu. Su laiku buvo pastebėta, jog Bendžaminui nebereikia dažyti plaukų, raukšlės lygėja, charakteris švelnėja. Jis pasiekė tėvo metus, įsimylėjo ir susituokė. Nenoriu per daug plėstis, kad patys pajaustumėt apsakymo malonumą ir skirtumą nuo ekranizacijos. Skaitydama jį ne kartą balsu susijuokiau (ypač pradžioje).

Šioje knygoje yra dar penki apsakymai, kurie visi iki vieno buvo neprilygstami. Didžiausio Fitzgeraldo meistriškumo įrodymas – trumpos istorijos, o tiek daug pasakyta! O tiek daug esmės tarp eilučių!

Antrasis apsakymas – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – kol kas mano mėgstamiausias. Tai trumpa istorija apie mergaitę Bernisę, augintą pagal labai „moteriškus standartus“. Moterys negali prieštarauti, negali per daug plepėti, keiktis, garsiai juoktis… Mergaitė atvyksta pas savo pusseserę Mardžore, kuri yra visiška priešingybė – linksma gražuolė, apie kurią sukasi visi šokių kavalieriai. Bernisė nugirsta, kaip Mardžorė mamai pasakoja, kokia nuoboda ta Bernisė ir tai įkvepia ją pasikeisti – tapti laisva, linksma šokių vakaro žvaigžde. Tai toks linksmas, toks smagus kūrinys, kad iškart pavergė mano širdį. Autorius taip lengvai valdo plunksną, įsijaučia į merginų vaidmenis, jog nesižavėti neįmanoma. Pagal apsakymą 1976 metais net sukurtas filmas, kuriame Bernisę įkūnija puikiai iš „Švytėjimo“ žinoma aktorė Shelley Duvall. O, kaip ji tinka šiam vaidmeniui!

„Ledo rūmai“ apsakymas apie gražuolę Selę Kerol, kuri pavargo nuo savo namų, pietų krašto, draugų ir svajoja apie nuotykius, aistringą meilę. Pasiryžusi tai gauti, ji palieka namus, viską, kas jai artima, ir iškeliauja į Šiaurę su nauju sužadėtiniu Hariu. Tačiau atvykusi ji ir vėl nelaiminga – viskas čia ne taip kaip pietuose. Ar tikrai Selei reikia bėgti nuo savęs, kad rastų pasitenkinimą gyvenimu?

„Žiemos svajas“ – taip pat priskirčiau prie savo mėgstamiausiųjų. Tai kūrinys apie merginą – Džudę Džouns, kuri yra žavesio įsikūnijimas. Svajonių moteris – laisva, graži, šmaikšti, užburianti. Vyrus ji kerėjo jau nuo 11 metų, o paaugusi nepalikdavo nė vieno abejingo. Visi miesto jaunikiai buvo įsimylėję Džudę, dėl jos jie būtų padarę viską. Džudė taip pat mylėjo juos visus, kas savaitę vis kitam paberdama savo meilės trupinių, kankindama eilę jaunuolių. Koks gyvenimas laukia Džudės ir tų garbintojų?

„Beprotiškas sekmadienis“ pasakoja jauno scenaristo Džoelio kelią į sėkmę. Keistą sėkmę. Jis pakviečiamas pas įtakingiausią Holivudo režisierių Mailzą sekmadienio arbatėlės. Tačiau ten ji ne naudingas pažintis mezga, o tampa savotišku gražuolės Mailzo žmonos psichologu. Vėliau jis sprendžia ir šios byrančios santuokos problemas…

„Trumpa kelionė namo“ – keisčiausias apsakymas iš visų knygoje esančių. Tai savotiška vaiduoklio istorija. Jaunas vaikinas pamato, jog negyvėlis persekioja jo mylimąją ir nusprendžia ją apginti.

Visi šeši knygoje esantys apsakymai man be galo patiko. Mėgavausi kiekvienu iš jų. Yra visokių šnekų – Fitzgeraldas rašo per paprastai, per romantiškai, tik vienas jo kūrinys vertas dėmesio, joks jis ne didis autorius… Man vienodai. Jo stilius, mintys, gebėjimas kurti tokius įsimenančius ir skirtingus personažus – viskas man čia dieviška. Kokią jo knygą paimu, tokia neapsakomą malonumą dovanoja. Ir kas vis dar galvojat, jog apsakymai ne jums – čiupkit šią knygą. Nustebsit!